Skip to content

Nepavasariškos nuotaikos. Skambučių į redakciją apžvalga

Parengė Sigita TELYČĖNAITĖ

Mieli skaitytojai, nuoširdus ačiū už nuolatinį dialogą su redakcijos darbuotojais. Ne visiems prašantiems pagalbos pavyksta padėti tiek, kiek norėtųsi. Esame laiko įkaitai, ne visos jo diktuojamos taisyklės mums suprantamos. Kažkam vėluoja dėmesys, planuotas susitikimas neįvyksta… Tenka pripažinti, kad ne visur spėjame ir ne visada.

Daugiausia skambina skaitytojai, negalintys „pagauti“ pašto darbuotojų laikraščio prenumeratai. Būtų tikslinga Lietuvos pašto administracijos atstovams išgirsti provincijos gyventojų nusiskundimus, kuriuose įvardijami, realiai matomi, per dideli laiškininkų darbo krūviai, nepalikta vietos individualiam bendravimui su klientu. O kaimo žmonės, kol dar kažkiek gyvi kaimai, laukia laiškininko, viliasi patarimo tam tikrais klausimais ar pagalbos.

Beveik kiekvieną savaitę sulaukiame skambučių dėl blogos kelių būklės – nesibaigiančios duobės asfaltuotuose keliuose tapo neišvengiamybe, kasdiene vairuotojų gyvenimo dalimi. Važiuoji ir džiaugiesi, kad prasilenkdamas su atvažiuojančia mašina, nepalikai kelkraštyje ratų – juokavo į redakciją paskambinęs vairuotojas Vytautas B. Kai lyja ar sninga, tada, žiūrėk kelininkai lopo asfalto duobes, o jos, kaip grybai po lietaus, vėl auga. Visi dejuoja, stebisi, deja, niekas nesikeičia. Jokios tvarkos. Institucijos deklaruoja didžiausias sumas pinigų, išnaudotų kelių kokybės gerinimui, bet kaip nėra geros asfalto dangos, taip nėra – skundėsi redakcijai pašnekovas.

Į redakciją paskambinusi rajono gyventoja Irena (redakcijai pavardė žinoma), prašė paviešinti jos asmeniškai matytą situaciją – kuomet iš važiuojančio automobilio, tiesiog išmestas į pakelę katinėlis. Moteris neįsiminė valstybinių automobilio numerių, bet ją šokiravo pamatytas vaizdas. Beglobių ir nelaimingų padarėlių Lietuvoje nemažėja ir nemažės, kol tarp mūsų gyvena tokio auklėjimo ir mąstymo visuomenės dalis. Jei „sustyguotoje“ mūsų sąmonėje yra įmanomi tokie dalykai, tenka pripažinti, kad per mažos baudos Valstybėje už tokius nusižengimus, per mažas atsakomybės reikalavimas. 

Kažkokia liūdnoka skaitytojų skambučių apžvalga, nors pavasaris už redakcijos langų ir skleidžiasi medžių lapai, o skambintojų temose ir nemažai padėkų, šviesos. Senoliai sakydvo, kad tokiu metų laiku daugiausia iškeliauja žmonių… Mums, mirtingiems, tenka tik priimti, įsileisti į širdį jų išminties gelmes.

Mus paliko Ramūnas Terleckas – disidento, pogrindinės spaudos leidėjo, Krivasalyje gimusio Antano Terlecko sūnus. Pastarojo gyvybė užgeso 2023 m. vasario 16-ąją.

R. Terleckas Vilniaus universitete baigė Klasikinės filologijos studijas, buvo ilgametis „Verslo žinių“ žurnalistas ir žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius. Šešerius metus vadovavo dienraščiui „Lietuvos žinios“. Jo rengiamus komentarus skelbė naujienų portalai ir radijas. Su Ramūnu teko bendrauti asmeniškai. Buvo regintis, girdintis ir daugeliu talentų apdovanotas Žmogus. Kiekviena bendraamžių mirtis priverčia stabtelėti, įsiklausyti į laiko reikalavimus. Tokiomis akimirkomis aplanko vidinis susitaikymas su realybe – „Mano mintys – ne jūsų mintys. Mano keliai – ne jūsų keliai…“ Mums (Lietuvai) labai stigs tokių Žmonių. Labai.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje