Skip to content

Savo darbais stiprinkime Lietuvos valstybę

Praėjusį šeštadienį Linkmenyse vyko tradicinis (penktasis) pirmosios Lietuvos Respublikos pasienio policijos vaikų, vaikaičių, provaikaičių susitikimas ,,Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios kelias – vakar, šiandien, rytoj“. Paminėta Lietuvos pasienio policijos 99-erių metų sukaktis, aukotos šv. Mišios, prie paminklo „Atmintis“ žuvusiems pasieniečiams padėtos gėlės, atminimas pagerbtas tylos minute. Istoriniame renginyje dalyvavo didelis būrys garbingų svečių, koncertavo Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras, Generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės ansamblis, Ignalinos rajono kultūros centro kapela ,,Ringė“. Jubiliejinį susitikimą vedė Gražina Mackonienė ir Jonas Alekna.

Iškilmingas jubiliejinis susitikimas prasidėjo Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčioje, kur šv. Mišias už esamus ir buvusius pasienio tarnybos narius aukojo dekanas kungas Vidas Smagurauskas, giedojo Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras.

Po šv. Mišių renginys persikėlė prie paminklo „Atmintis“. Voltornos garsais Pasienio policijos Utenos baro viršininko Antano Juodžio anūkės vyras Rimantas Česnavičius pakvietė susirinkusius susitelkimui ir rimčiai.

Renginio iniciatorius ir organizatorius Pasienio policininko Antano Žilėno sūnus Antanas Žilėnas įžanginiame žodyje minėjo esminius lietuvių tautos istorijos faktus. Iš A. Žilėno pasisakymo renginyje:

„Kiekvienos šalies istorijoje yra nepamirštamų įsimintinų datų. Bėga metai, keičiasi kartos, į istorinę areną žengia vis nauji žmonės, keičiasi buitis, gyvenimo būdas, socialinė pasaulėžiūra, tačiau išlieka tų įvykių atmintis, be kurių neįsivaizduojama tautinė savimonė, valstybės patriotinė ateities vizija.

Vasario 16-oji – tai lietuvių tautos apsisprendimas turėti savo valstybę ir joje patiems spręsti savo likimą. Ilgas tautinio atgimimo kelias vedė prie šios lemtingos akimirkos. Ištisos kartos, sekusios po to, krauju apgynė šį apsisprendimą. Ši diena tapo didžiausiu pasididžiavimu kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tik Vasario 16-osios dėka mes galime būti kaip tauta, spręsti savo problemas, rinktis kelius, klysti ir stotis ant kojų. Ši diena buvo, yra ir liks verta visų ir kiekvieno atminimo.

Tada Vasario 16-osios Lietuva turėjo veržlumo dvasią, modernios valstybės politinį režimą, Lietuvos pažangos idėją.

Šiandien stovime prie paminklo „Atmintis“, kuris primena netolimos praeities kovas su Lenkija. Tuomet Vasario 16-osios Lietuva nesitikėjo, kad kaimynė Lenkija, su kuria turėjo bendrą istoriją ir bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (ATR), vienu metu 1918 m. abi pasiskelbusios ir įtvirtinusios Nepriklausomybes ir tapusioms savarankiškomis nepriklausomomis valstybėmis, puls ir sieks nutautinti Lietuvą. Lietuva dėl kaimynės Lenkijos agresijos, patyrė didžiulių nuostolių, prarado beveik trečdalį savosios teritorijos, ilgam tapo menkinama ir žeminama. Lietuviai lenkų okupuotoje Lietuvoje patyrė tautinį genocidą. Vilniaus netektis tapo ryškiausia ideologine gija Nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Net ir neokupuotas vietoves lenkai puldinėjo, plėšikavo, į savo kariuomenę ėmė vietos gyventojus. Vienu metu Utenos apskrityje buvo likę tik Užpalių, Vyžuonų, Skiemonių, Anykščių valsčiai. Kiti lenkų buvo okupuoti. Juose buvo įsikūrę įvairaus dydžio ir paskirties lenkų daliniai.

Mūsų krašto jauni vyrai iš aplinkinių kaimų organizavo partizanų būrius ir be kariuomenės pagalbos, didvyriškai gindamiesi, vijo lenkus. Deja, Linkmenys liko padalinti į dvi dalis. Demarkacinė linija ėjo čia šventoriaus riba.    

Dabartinė karta – mūsų kartos vaikai – privalo išmintingai, remdamiesi Lietuvių tautos istorine praeitimi, be jokių nuolaidų ir išlygų išspręsti ilgai užsitęsusį konfliktą su Lenkija.

Nuo tų Lietuvai tragiškų laikų jau praėjo daug metų, tačiau santykiai su kaimynu ir čia su gyvenančiais Lietuvos lenkais nėra geri – laikas dekonfliktuoti situaciją. 

Nėra ir nebuvo mumyse antilenkiškumo… Nūdienos lenkai turi gerai žinoti nusikaltimus, kuriuos padarė jų protėviai lietuvių tautai, Lietuvos valstybei. Kiekvienam prieš lietuvių tautą nusiteikusiam lenkui privalome priminti, kad Vilnius, Gedimino Vilnius, nuo amžių buvo, yra ir bus Lietuvos sostine, kad Vilnius lietuvių įkurtas lietuvių etninėse žemėse. Nuoširdžiai draugystei, geriems santykiams ir pagarbai tarp abiejų tautų reikia, kad Lenkijos vadai pripažintų jų tėvų ir protėvių padarytas skriaudas ir žalą lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei. 

Kovo  11-osios Lietuvą apgynė visų mūsų tautos vienybės jėga. Lietuvių tauta, nuo 1940 m. žudyta, kankinta, praradusi trečdalį savųjų tautiečių, neprarado vilties susigrąžinti Lietuvą iš raudonojo okupanto. Kiekvieną mūsų tame baisiame režime lydėjo tikėjimas, viltis, begalinis siekis susigrąžinti atimtą Tėvynę Lietuvą. Jau Baltijos kelyje, prie laužų, stovinčius prieš ginkluotą okupantą, kasdienybėje lydėjo iš siekio, tikėjimo ir vilties išaugusi galinga jėga, su kuria atkūrėme Kovo 11-osios Lietuvą. 

Pirmieji ištrūkome iš tautų kalėjimo. Niekada nepamiršime tuometinio mūsų tautos vieningumo. Lietuva išaugo. Ją užgyvenome, ją užauginome, kūrėme ją  mes. 

Deja, daugelis šiandieną pasakys, kad ne tokią Lietuvą regėjome ateityje. Per tris dešimtmečius Lietuva prarado veržlumo dvasią, liko be idealų, neturinti aiškių tikslų. Mūsų užgyventoje valstybėje idėjų pasaulis labai skurdus. Vengiame kalbėti apie Lietuvos unikalumą, išskirtinumą, jos kultūrą, kovas, garbingą praeitį. O kai stovėjome Baltijos kelyje prieš 34-erius metus, mūsų politinės pažiūros, siekis atkurti savarankišką Tėvynę stojo prieš galingą sovietų ideologinę sistemą, ir nugalėjo.

Valstybės, mūsų tautos praeitis įkvėpė kurti, dirbti Lietuvai, gyventi Lietuvai, todėl „vakar“ Lietuva turėjo užsibrėžtą tikslą, ateities viziją. Pilietis kupinas patriotizmo, idėjų, dirbo, tarnavo, kūrė Tėvynės labui.

Šiandieną – žvelgdami į ateitį, klausiame…. kokia Lietuva rytoj? Lietuva šiandieną neturi šauklio MAIRONIO, kuris šauktų tautą eiti doros, vienybės keliu, ragintų Lietuvos pilietį didžiuotis valstybe ir  ragintų darbais, idėjomis kurti, stiprinti ją. Lietuva neturi patrioto-ūkininko – patrioto gaspadoriaus-ūkininko šauklio, kuris telktų Lietuvos piliečius. Aukštose mūsų valstybės struktūrose pilietinio patriotizmo, idėjų, valstybės ateities vizijos neliko. Iš ten tesigirdi tik vaidai, rietenos, tarpusavio šmeižtai, negarbingi pasiaiškinimai. Daugeliui tautos išrinktųjų  patriotizmas, garbė, kilnumas, pažadų tesėjimas, žodžio laikymasis neegzistuoja. Politinės partijos tapo biurokratinės. Aukštųjų politikų pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus. Mūsų išrinktieji pamiršo, kad pagrindinė valstybės užduotis – ginti piliečius ir valstybės labui telkti piliečius… telkti valstybės labui. Lietuvos valstybėje valstybės vizijos, ateities planų, idealų neliko. Pilietinis-patriotinis ugdymas prigeso. Koks Lietuvos rytdienos modelis? Kas rytoj? Lietuvos rytdienos viltis – mūsų jaunimas – jaunimas turintys veržlumo dvasią. 

Šiandieną, mes visi, nepraradę vilties ir optimizmo rytdienai, tieskime Lietuvos ateities kelią ant istorinės atminties, doros, vienybės pamatų. Tai amžinieji dalykai, kurie rodo valstybės kryptį, siekį, vertę. Tikėkime, kad su kiekviena diena bus daugiau šviesos, tiesos, vienybės. Mes kiekvienas, nežiūrint, kokią vietą užimame visuomenėje: moksleivis, studentas, dirbantysis, pensininkas, net ir mažais, bet prasmingais darbais, stiprinkime mūsų valstybę. Valstybę kuria, ugdo, užgyvena jos piliečiai. Gyvenkime Lietuvai, kad Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva žengtų doros, vienybės, klestėjimo keliu. 

Džiaugiuosi, kad susitikimai prie paminklo „Atmintis“ tapo tradiciniais ir kviečiu šiuos susitikimus tęsti kiekvienais metais. Pastatytas paminklas, laisvės kovotojų atminimui – parašyta knyga, veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kuo tokių atminimo ženklų ir susitikimų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir valstybės piliečių dvasia bus stipresnė ir galingesnė. Įdėjos, patriotizmas, siekiai, viltys, darbai,  bus skirti Tėvynės labui“, – kalbėjo renginio iniciatorius ir organizatorius A. Žilėnas.

Renginyje dalyvavęs rajono meras Laimutis Ragaišis kraštiečiui Antanui Žilėnui įteikė padėką už patriotiškumą, istorinės atminties saugojimo darbus, prasmingas iniciatyvas ir bendradarbiavimą, organizuojant Lietuvos Respublikos pasienio policijos pagerbimui skirtus renginius Linkmenyse.  Meras dėkojo kraštiečiui už istorines knygas „Kelias“, „Parubežys ir parubežiniai“, dėkojo už tarnybą esamiems ir buvusiems pasieniečiams, istoriniu atminimu besirūpinantiems giminaičiams, veteranams, bendruomenei. 

Seimo narys Gintautas Kindurys, sveikindamas susirinkusius, priminė apie besikeičiantį požiūrį, ypač vykstančio karo Ukrainoje fone, į pasienio tarnybų profesionalumo svarbą, jų atliekamą pareigą. Visiems kariškiams, kitiems minėjimo dalyviams parlamentaras linkėjo išlikti Lietuvos gynėjais, patriotais, istorinio atminimo puoselėtojais.

Susirinkusius sveikino Lietuvos pasieniečių klubo prezidentas Valentinas Novikovas ir įteikė padėkas – savivaldybės merui Laimučiui Ragaišiui bei pasieniečiui Andrejui Matvejevui, už vadovavimą jaunųjų pasieniečių būreliui, patriotizmo ugdymą.

Prisiminimais ir mintimis dalijosi Utenos apskrities pasienio policijos viršininko Antano Juodžio anūkė Nijolė Česnavičienė, Ukmergės baro policininko Juozo Kazlausko dukra Aldona Lugauskienė. Zarasų baro policininko Igno Girčio anūkas Andrius Dagys pasakojo apie senelio gyvenimą, trumpais prisiminimais apie tėvą dalinosi Igno Girčio dukros Marija Dagienė ir Birutė Balaišienė, dalyvavo kiti giminaičiai.

Jubiliejinio susitikimo dalyvius sveikino, Sąjūdžio veiklos svarbą visiems susirinkusiems priminė Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties išsaugojimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.

Patriotė ir lietuvybės puoselėtoja, garbi kraštietė Birutė Raginytė-Žemaitienė dalinosi vaikystės prisiminimais, kuriuose pasakota apie tuometinį pasienio tarnybos pareigūnų gyvenimą, tarnybos prestižą, gyventojų pagarbą pasienio policijos pareigūnams. 

Jubiliejiniame, tematiniame susitikime dalyvavo Trakų, Ukmergės, Utenos, Zarasų tarpukario barų Pasienio policijos palikuonys iš Biržų, Joniškio, Kauno, Kirdeikių, Pabradės, Svėdasų, Švenčionėlių, Utenos, Vilniaus.

Dalyvavo Ignalinos pasienio tarnybos, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos atstovai, pasieniečiai veteranai, jaunieji savanoriai, pasieniečių būrelio nariai.

Prie paminklo „Atmintis“ prisiekė nauji Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės nariai,  rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Gintautas Andrišėnas įteikė atminimo dovanas pasižymėjusiems.

Po minėjimo skambėjo Lietuvos mokslų akademijos mišraus choro ir Generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės ansamblio dainos, šventės dalyviai vaišinosi pasieniečių išvirta koše, klausėsi Ignalinos rajono kultūros centro kapelos ,,Ringė“ liaudiškos muzikos ir dainų. 

Pasak šventės iniciatoriaus ir organizatoriaus A. Žilėno, kolektyvų kartu atliktos patriotinės dainos nuskambėjo su tokiu įkvėpimu ir pakilimu, kokio linkmeniškiai dar nebuvo girdėję. 

Autorės ir L. Kovalevskienės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje