Skip to content

Mama – tarsi skraistė, sauganti nuo gyvenimo negandų

Sigita TELYČĖNAITĖ

„Būdama maža, svajojau, kad užaugusi turėsiu didelę šeimą: kokį šešetą vaikų, tapsiu biologe, taksiste arba kloune. Patikėkite, mūsų mintys, svajonės materializuojasi…“, – žaismingai tvirtina daugeliui rajone žinoma moteris – biologė, žurnalistė, verslininkė, ūkininkė, bardų dainų atlikėja ir poetė, ketverto atžalų Mama ir šešeto vaikaičių Močiutė Indrė GRUODIENĖ. 

Stovėdamos su pašnekove ant Raibenių ežero kranto, žvelgiame į besiritančias bangeles vandens paviršiumi ir mėginame perprasti laimingos moters-mamos formulę.

„Tas besisukantis kartų ratas. Esu laiminga nuo gimimo, nešdama pozityvumo užtaisą, gebėjimą teigiamai, optimistiškai vertinti įvairių situacijų baigtį. Įgimtas žingeidumas, noras pažinti aplinką iš esmės, lydi kiekviename žingsnyje. Ekstremaliose situacijose esu apdovanota savotišku racionalumu, šaltumu, gelbstinčiu, padedančiu spręsti problemas net sudėtingose aplinkybėse.

Kartais mąstau, kad mūsų (moterų) gyvenimas suskirstytas į savotiškas atkarpas – svajoji, vargsti, džiaugiesi – gimsta vaikai, auga, palieka namus. Kiekviena mama savo regėjime kuria vaikams tik laimingą ateitį… 

Labai svarbu žvelgti į gyvenimą kūrybiškai, savotiškai žaisti gyvenimą – teigia Indrė, gimusi Vilniuje, garsios aktorės E. N. Jankutės ir žinomo žurnalisto, publicisto, visuomenės veikėjo Domijono (Domo) Šniuko šeimoje.

„Mama buvo labai tolerantiška, mumyse (su seserimi) ugdė savarankiškumo, žingeidumo dvasią. Namuose lankydavosi tuometinės Vilniaus bohemos atstovai – įvairūs menininkai. Prisimenu, kaip kartą viešėjo garsiojo Petraičių šeimos serialo aktoriai, o aš jiems demonstravau pilną lagaminą mamos bižuterijos, parsivežtos iš gastrolių Amerikoje. Jau dvylikos metų viena važiavau traukiniu į Machačkalą, kur laukė ir sutiko tėvų pažįstami. Ką reiškė kelių parų kelionė vienai mergaitei tarp suaugusių… Būdama panašaus amžiaus, sudarinėjau paukščių vardų žodyną net penkiomis kalbomis, todėl kai kurių pavadinimų teko ieškoti Maskvos zoologijos muziejuje, į kurio duris pasibeldžiau nedarbo dieną. Liko nepakartojamas įspūdis, kuomet muziejaus saugotojas uždėgė visas šviesas ir vienai man leido keliauti prie ekspozicijų. 

Metams bėgant, supratau, kad mama – tarsi nematoma skraistė, sparnai, saugantys vaikus nuo visų gyvenimo negandų. Tą neregimą apsaugą visada jaučiau, kol buvo Ji gyva. Išėjus, tarsi siena griuvo už nugaros, liko atvira, pažeidžiama erdvė… Bet sukasi laiko ratas ir dabar pati gaubiu savo vaikus neregima skraiste, laiminu, saugau“, – sako Indrė.

Antanas, Domas, Elena, Liudvikas – visi užaugo, sukūrė savo šeimas, gyvenimus ir, kaip daugelis, tik per didžiąsias šventes atskuba į Mamos kiemą iš įvairių Lietuvos kampelių ir valstybių.

„Visi skirtingi, gabūs, su mūsų visų įgytomis profesijomis galėtume lengvai organizuoti kokią holdingo kompaniją“, – juokiasi pašnekovė… Bet svarbiausia, kad jie būtų laimingi – akcentuoja Indrė, vis dėliodama moters-mamos laimės recepto sudėtį.

Dar sūpuodama vaikus ji svajojo, kad ateis ta diena, kuomet atžalos suaugs, o pati pasistatys namelį ant ežero kranto ir gyvens jame ramiai, rašydama bestselerius.

Nuo vaikystės Indrę lydi begalinis noras būti gamtoje, ją pažinti, perprasti, mokėti gyventi šalia. Todėl nestebina jos nuolatinės biologijos studijos, domėjimasis ekologija, aplinkotyra. 

Tenka pripažinti skaitytojui, kad slapčiausios moters svajonės stebuklingai pildosi – saulėlydžiai jau sutinkami prie Raibenių ežero, stovi svajonių namelis, auga pažintinis (dendrologinis) visų Lietuvos medžių parkas, pasodintas su atžalomis, ir graži vizija čia, ateityje, sutikti vaikų ekskursijas, rengti jaunimo edukacijas gamtoje, palengva virsta tikrove.

„Vakarais visada galvoju apie vaikus, gerai, kad tėtis gyvas, dėkoju Visatai už esamą tikrovę. Motinos dienos gėlės – ne svarbiausia gyvenime, esmė – vaikų ir mamos santykių tyrumoje, bendravimo dvasioje. Kartais mąstau, kad per didelį dėmesį skyriau visuomeninei veiklai, vaikai buvo kažkiek savotiškai „skriaudžiami“… Bet užaugo savarankiški, šalia manęs matydami įdomų, prasmingą ir tikslingą gyvenimą.

Svarbiausia nebijoti džiaugtis, tikėti pozityviu rezultatu, nebijoti paties gyvenimo“, – sako didelės šeimos mama ir močiutė Indrė Gruodienė, sustodama prie nuorodos į savo sodybą, su tokiu slėpiningu pavadinimu TOLI. 

Nuotraukos T. Semionovos ir iš I. Gruodienės albumo. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here