Gal ir neberašyčiau apie tai, juoba sakoma, kad Lietuvoje kitų, svarbesnių, problemų pilna. Nelabai sutikčiau su tokiu teiginiu, nes įsijunk kokį radiją ar televiziją – apie tai nuolat šnekama.

O čia dar per radiją aną savaitę nuskambėjo: iš dešimties Lietuvoje veikiančių labdaros ir paramos organizacijų patikima galima vadinti tik vieną. Taigi, visos likusios organizacijos, kurios paprastai vadinasi nevyriausybinėmis, nors pinigus melžia iš valstybės, nuolat verkia ir gailisi vargstančių lietuvių, ir prašo aukoti jiems. 

Aš pridurčiau: kai aukų rinkėjai suaukotų produktų nebegali suvalgyti – prašo aukoti pinigais.

Tai suprantama, juoba dabar paramą reikia taupyti, žiemai atidėti. Dabar šilta, dabar išbadėję lietuviai jau kur nors pajūryje ganosi. Viešbutis savaitgaliui – 500 eurų, dar 500 pravalgymui. To nususę europiečiai negali sau leisti. O lietuviai skuba į visokias palangas atsikvėpti nuo beprotiškų kainų.

Maisto kainos Lietuvoje tokios beprotiškos, kad lietuviai maisto nuperka daugiausiai Europos Sąjungoje. Čia oficiali statistika. Pirmaujame Europoje, bet ne pagal tai, kiek išleidžiame maistui eurais, o pagal tai, kiek to maisto prisiperkame kilogramais.

Jaučiate skirtumą?

Grubiai tariant, vienas lietuvis „ant dūšios“ suėda daugiau, negu geriausiai gyvenantis vokietis ar koks kitas švedas.

Mūsų žiniasklaida pateikė tai kaip įrodymą, kad lietuviai ir išmeta maisto daugiausiai visoje ES. Girdi, tai visai suprantama, nes tiek suėsti paprasčiausiai neįmanoma. Bet, atleiskit, kodėl nepaklausėte, kaip vargšas lietuvis sugeba nusipirkti tiek maisto – kilogramais? Juk jis tiek pinigų neturi. 

Juk, šito pabrėžti neužmirštama, pas mus viskas brangiau negu kur nors kitur. Pastebėjote – kai žurnaliūgos neturi apie ką rašyti, jie rašo apie tai, kaip vargšai lietuviai važiuoja apsipirkti į Lenkiją. dar į Baltarusiją, Rusiją…

Ir kainos lyginamos labai įdomiai. Imama produkto kaina kokioje nors užsienio parduotuvėje ir lyginama su tokio pat produkto kaina Lietuvos elektroninėse parduotuvėse. O elektroninėse parduotuvėse, žinia, kainos didesnės, ir nuolaidų ten paprastai neprisigaudysi. 

Lyginant pieno produktų kainas, pastebimas dar vienas „įdomumas“: su užsienyje parduodamomis prekėmis lyginamos bene brangiausio Lietuvoje prekės ženklo – „Dvaro“ – produktai. Įspūdis – ne Lietuvos naudai.

Kodėl žurnaliūgos taip elgiasi? Vienas dalykas – taip patogiau: sėdi žurnaliūga patogiai redakcijoje prie kompiuterio ir žiūrinėja elektroninių parduotuvių kainas. Eik čia į parduotuves, žiūrėk, kiek čia kas kainuoja, užsirašinėk… Laiko gaila.

Kitas, bene svarbiausias dalykas – o kas skaitys tavo rašinį, jeigu jis bus apie tai, kaip Lietuvoje gyventi gera? Ir šeimininkams, na, tiems, kurie „nepriklausomiems“ žurnalistams algą moka, tokių rašinių nereikia. Viskas turi būti blogai. 

Apie tai, kad gyventi gera, spauda tik sovietmečiu rašė. O dabar – visi vagiai, išskyrus tuos, kurie tokius straipsnius užsakinėja.

Tai tiek būtų apie žurnališius ir kainų palyginimus lietuviškoje žiniasklaidoje. Beje, dar pastebėjau, kad rasti tikrai moksliškus palyginimus Lietuvoje labai sunku. Neapsimoka tokius daryti ar tai neatitiktų blogai gyvenančios valstybės įvaizdžio, kas, aišku, nėra gerai.

O dėl labdaros ir paramos, dėl to teiginio, kad pas mus tik viena iš dešimties tokių organizacijų yra patikima…

Mes nesame kažkokia išskirtinė šalis, o priklausome didžiajam civilizuotam pasauliui. (Čia gal be ironijos.) Sukčiavimas prisidengiant labdara ir parama visur yra gana paplitęs. Tik kai kur kitur už tokią „labdarą“ sodina, o pas mus – negirdėti, kad kas už tokį sukčiavimą (ar korupciją) būtų atsisėdęs. Gal tokių nėra? O gal tik nepagauna? Gal nė nenori pagauti?

Asociatyvi nuotr.