Vos pradėjus šilti orams ir dar neatitirpus pašalui, į redakcijos duris pasibeldė Petriškės kaimo gyventojai. Gelbėkit, padėkit, nes pavargome nuo blogo kelio – kalbėjo Rimšelių šeimos atstovai.

„Per 40 gyvenimo metų Petriškėje seniūnija atvežė 4 mašinas žvyro. Kiek prašau, žada padėti… Bet ten kelio būklė ne tokia, kad išspręstum problemą „vienu kastuvu žvyro“. Kiekvieną pavasarį ir rudenį, vos subjūra orai, visas kosmetinis kelio remontas eina perniek, kelias iki namų tampa sunkiai pravažiuojamas. Be guminių batų – niekur.

Suprantu, kad esu „juodadarbis“, kas mane girdės. Tačiau labai pavargau būti socialinėje nuošalėje, o namuose gyvena suaugusi ir neįgali dukra, dabar žmona jau neįgali, vienoje erdvėje auga du mažamečiai sūnaus vaikai. Prašau, padėkite. Jei suserga rimčiau kas namuose, esant pavasario atlydžiui ar rudens baloms, medicinos pagalba neprivažiuoja iki namų“, – skundėsi Rimšelių šeimos vyriausias atstovas.

Į Petriškę važiavome po poros dienų. Buvo ką tik iškritęs paskutinis pavasario sniegas, todėl nuo Strigailiškio į Petravo kalną su mašina nepakilome. Supratome, kad redakcijai reikalingas naujas, galingesnis transportas, nes dviejų priekinių „vedamų“ jėgos neužtenka, kad ramiai ir be streso įmintume Petravo kalno mįslę.

Į Petriškę atvykome nuo Dūkšto pusės, miško keliu, nežinančiam vietovės būtinai reikalinga navigacija, nes pakeliui nėra nuorodų, prie kokio kaimo artėjame.

Palikę transportą kelkraštyje, prie pagrindinio kaimo kelio ir nuojautos vedami, kur ieškoti to namo Petravo g. 3, žengėme ne keliu, o pievele kokį puskilometrį, kol tarp medžių kamienų ėmė ryškėti sodybų kontūrai. Nors pašalas dar buvo nenutirpęs, bet kelio būklė neleido rizikuoti technika.

Jau kalbėdama su šeimininkais jų kieme, klausydama Vilės Rimšelienės santūraus guodimosi apie visas bėdas bėdeles, aplankiusias tą šeimą, mačiau dalies problemų sprendimo būdus, vis svarčiau, kuo ir kiek objektyviai galima padėti jiems.

Remiantis Konstitucija, Lietuvos valstybėje lygūs esame visi. Deja, ne visi  – laimingi savo gyvenimuose, pasirinkimuose, ne vienodai apdovanoti sveikata ir galimybėmis.

Suprantama… Juodadarbiai, ne kas… (skaitytojau, prašau atleisti už žiaurų sarkazmą). Jie – ne politikų pora, ne bohemos atstovai, gebantys atkreipti dėmesį į save. Jie – žmonės balansuojantys ant socialinės ribos, negalintys mokėti didelių pinigų, samdyti privačios firmos aplinkos sutvarkymui ar kelio darbams. Bet jie nori geresnės ateities savo anūkams…  Nori geresnių sąlygų. Suprantama, kad dalis gyvenimo sėkmės slypi paties žmogaus savivertėje. Kitu atveju, kelias seniai būtų privažiuojamas visais metų laikais ir be jokių problemų. 

Artėjantis pavasarinis atlydys, privertė išlaukti šios temos atomazgos, iškentus tuos 40 metų prasto kelio Rimšeliams ir dar trejetui sodybų šeimininkų, teko luktelėti kažkiek. 

Gegužės pradžioje apie Petriškėje susiklosčiusią situaciją kalbamės su Ignalinos seniūnijos seniūnu Jonu Polito. 

„ Prieš pora savaičių mūsų rangovai UAB „Šilinė“ nužvyravo tą prastą kelio atkarpą Petriškės kaime. Kiek galime, tiek stengiamės tvarkyti. Remontuojame labiausiai „skaudamas“ kelių vietas. Kelių fondo skiriamų lėšų paketas nėra didelis. Išgalės ribotos, turimas limitas nepakankamas visoms problemoms išspręsti. 

Seniai žinau tas bėdas, į prasto kelio atkarpą patenka Bikus ir Rimšeliai. Daug kas priklauso nuo žiemos…“, – aiškino seniūnas.

Teksto autorei teko vėl pabuvoti Petriškėje ir įsitikinti nužvyruota kelio danga. Visų džiaugsmui artėja vasara ir kelias dabar jau pravažiuojamas, beveik gražus. Bet…  Ar rudens darganos vėl neatneš 41 kartą tos pačios situacijos minėtai šeimai?.. Ir kas numatys tokį kelio remonui reikiamą finansų limitą, kurį, tikslingai panaudojus, Rimšelių anūkai ateityje į mokyklą išeis be guminių batų? Kas vieną kartą ir ilgesniam laikui išspręs šitą klausimą?

Autorės ir T. Semionovos nuotr.