Galima džiaugtis: turėsime dar vieną partiją, kuri atstovaus mūsų interesams?

O kiek jau tokių mes turime – dvidešimt, trisdešimt? Turbūt kažkur apie viduriuką. Ir visos kažką veikia, kažką gina, Seime sėdi ar bando į jį patekti, būti šalia tų, kurios, kaip pačios nepatekusios sako, yra prie lovio.

Ne, ta, kurią turėsime, bus kitokia. Ji gins tradicines vertybes. Kaip tiksliai vadinsis – dar to reikės palaukti, bet tradicines vertybes tikrai gins. Gins tradicinę šeimą.

Logikos šios partijos kūrėjams kartais gal ir trūksta. Sakydami, kad jie yra už tradicinę šeimą, jie tuo pačiu teigia, kad gali egzistuoti ir netradicinė šeima. O tai jau, drįsčiau pasakyti, ne visai tikslu. Tai jau pila vandenį ant „netradicinės šeimos“ šalininkų malūno, kuriems labai norėtųsi, kad jų netradicinis sugulimas irgi būtų vadinamas šeima, tegul ir „šiek tiek“ kitokia, bet šeima, taip sakant, naujoviška, atliepiančia laiko dvasiai.

Nelabai suprantu, kodėl tiems „netradiciniams“ taip norisi vadintis šeima? Nuo neatmenamų laikų tokių buvo, niekad jiems nereikėjo nei partnerystės, nei, juo labiau, šeimos, ir še tai tau. Prireikė. Gal, kaip tai dabar madinga, jiems pas psichoterapeutus reikėtų apsilankyti? Bet čia jau jų reikalas, juoba pas mus Mažulonyse tokių nėra. 

Taigi, tradicinė šeima – ir viskas? Partija, kurios vėliavoje bus tik vienas šūkis: mes už tradicines vertybes? O kaip ekonomika, kaip užsienio politika, kaip žemės ūkis, kuris pas mus, žinia, yra indiška šventa karvė, galų gale? Ar ne mažoka partijai, norinčiai valdyti Lietuvą?

Tokią vieno siekio partiją turime, ji pasiskelbė esanti „laisvės“, kaip ji tai supranta, partija. Laisvės narkotikams ir laisvės antram galui, kaip jie tai vadina, „partnerystei“ partija. Bet ji dar skelbiasi esanti liberali, taigi pasistengus galima suprasti, kokios apskritai yra šios partijos politinės pažiūros. Turėjome dvi panašias partijas. Viena vadinosi „Drąsos kelias“, kita Tautos prisikėlimo partija. Pirmoji tarsi tebeegzistuoja, ir narių, praėjusių metų duomenimis, turėjo per du tūkstančius, o antroji prisijungė prie Liberalų ir centro sąjungos.

Kuo pasižymėjo šios partijos, kodėl jos pateko į Seimą? „Drąsos kelias“ garsus tik tuo, kad „kovojo už mergaitę“. Tokia kova nemažai daliai Lietuvos rinkėjų taip patiko, kad jie šią partiją išrinko į Seimą. O Seime ką „Drąsos kelias“ nuveikė? Ar Seime apskritai buvo kas nors apie tą mergaitę kalbama? Kaip sau norite, bet aš neprisimenu, ko ši partija pasiekė ir dar siekia, dar šalininkų turi…

Eidama į Seimą, Tautos prisikėlimo partija, teisingiau, jos tuometinis pirmininkas Arūnas Valinskas, žadėjo, kad su jais „bent jau bus linksma“. Neapgavo, tikrai jie palinksmino tautą. Ko gero, ir išrinkti buvo vien todėl, kad tautai reikėjo žaidimų.

Dabar mums žada, kad turėsime partiją, kuri gins tradicines vertybes. O kaip bus su netradicinėmis vertybėmis? Juk, atleiskite, jeigu kas nors yra vertybė, tai koks skirtumas, tradicinė ji ar ne, o jeigu tai ne vertybė, tai kodėl ją vis dėlto reikėtų vadinti vertybe, tegul ir netradicine?

Ne, veikiausiai tos partijos kūrėjai žino, ko jie nori, bet pasakyti nemoka. Būna taip. Bet kaip tada jie, išrinkti į Seimą, ketina Lietuvą tvarkyti? Suregistruos „tradicines“ šeimas ir joms gyvenimą pagerins, o „netradicinės“ tegul be seimūnų palaiminimo gyvena?

Ko gero, partijos labiausiai reikia tam, kuris jau „negali nekandidatuoti“ į prezidentus, nes žmonės jo nori. Kalbu apie tokį Vėgėlę (nemaišyti su vandenyje gyvenančia ir dvėseliena, beje, kaip ir ungurys, mintančia vėgėle, kuri, beje, yra skani žuvis). Jis išgarsėjo tuo, kad kritikuoja viską, ką daro valdžia.

Pats Ignas Vėgėlė nepasako, ką kaip jis pats darytų, valdžioje būdamas, bet mūsų rinkėjams to nė nereikia. Pas mus įprasta rinkti tuos, kurie garsiausiai rėkia apie blogus valdžios darbus. Sako, kad daroma blogai, tačiau nepasako, ką jie darytų kitaip. Išsirenkame tokius, o išsirinkę vėl ieškome naujų, dar garsiau rėkiančių „politikų“.

Tiesa, I. Vėgėlė apie ekonomiką pasisakė, sukritikavo mokesčių pakeitimų projektą, nes jame buvo numatyta pakelti mokesčius advokatams (jis pats tarsi tebėra advokatas). Jeigu toks projektas būtų priimtas, advokatams tektų mokėti tiek mokesčių, kiek jūs gyvenime jokiame darbe neuždirbsite. Tai ir visi žmogaus, ketinančio kandidatuoti į prezidentus, ekonominiai pasiūlymai. Bent jau aš kitokių neskaičiau.

Taigi, kažkam reikia valdžios, kažkam dar ir partijos, tad laukime rinkimų. Ko gero, vėl anot A. Valinsko, bus linksma. O ką, duonos užtenka, norisi žaidimų. Nauji žaidėjai jau rikiuojasi.

Adomo Žilinsko pieš.