Skip to content

Svajonės išsipildymas, arba Pasivaikščiojimas iki gaublio apačios

Algis JAKŠTAS

Prieš kurį laiką virtualioje erdvėje ilgokai stebėjau Daivos Balevičiūtės trumpus filmuotus vaizdelius iš kelionės į Antarktidą. Jau tada kilo mintis Daivai sugrįžus paprašyti pasidalinti įspūdžiais. Taigi, Daivai sugrįžus, susitarėm susitikti jos gimtinėje – Mielagėnų krašte, Mėšonių kaime. Ir štai, gurkšnodami Daivos mamos Danutės paruoštą kavą, pradėjome pokalbį apie pirmus šių metų mėnesius Daivos gyvenime, pilnus kelionių ir neišdildomų įspūdžių.

– Daiva, šitie 2023-ieji tau prasidėjo įdomiomis kelionėmis?

– Taip, šitie metai prasidėjo įdomia kelione į Švediją. Kelionės tikslas buvo pamatyti tikras Šiaurės pašvaistes, nes nors pas mus jos retkarčiais matomos, bet silpnai. Norėjosi pamatyti, kokios jos Šiaurėje, kur paprasta akim gali matyti įspūdingus reginius. Tiesa, buvau mačiusi pašvaistes ne tik Lietuvoj, bet ir Islandijoj, bet ir ten jos tokios pat kaip Lietuvoj – silpnai matomos, o Švedijoj galimybė jas pamatyti yra didžiulė. Prielaidos pasitvirtino. Įspūdingas vaizdas buvo nacionaliniam parke, kur yra įrengta pašvaisčių stebėjimo bazė. Išlipom iš automobilio, pakėlėm akis, o ten – pulsuojanti žalia pašvaistė. Ten daug žalios spalvos ir šiek tiek rožinės, o pas mus būna atvirkščiai. Ir nors ten buvo gražu, bet visada norisi pašvaistę „sumedžioti“ ir čia, Lietuvoje. Azartas čia didesnis, – šyptelėjusi sako mano pašnekovė Daiva Balevičiūtė.

– Daiva, pašvaistę Švedijoje pamatei, smalsumą patenkinai, o kaip tu atsidūrei prie Pietų ašigalio, Antarktidoje?

– Nežinau, ar aš kada nors būčiau sugalvojusi tokią kelionę. Ko gero, niekada. Bet čia mano draugas Gediminas tokią avantiūrą sugalvojo, suplanavo viską iki smulkmenų ir pakvietė mane. Kai jis paklausė, ar skrendam, iš netikėtumo atsakiau „skrendam“. Bet man tai buvo toks netikėtumas, nes mano pačios fantazija daugiau į Šiaurę krypsta, o čia – Pietų pusrutulis, ir dar į pačią apačią, beveik prie pat Pietų ašigalio.

– Ir kaip dėliojosi kelionės maršrutas?

– Iš Vilniaus skridome į Helsinkį (Suomija), iš Helsinkio į Majamį (JAV), iš ten į Santjagą (Čilė), iš ten – Puntarenas (Kosta Rika), iš Puntareno skridome į Karaliaus Jurgio salą, iš kurios jau laivu šešias paras plaukėme iki Antarktidos. Karaliaus Jurgio sala visai netoli Antarktidos. Toks būtų trumpas maršruto apibūdinimas, bet, žinoma, visur, jei buvo laiko ir leido galimybės, stengėmės kažką pamatyti, pažiūrėti. Ilgėliau pabuvom Santjage. Šis miestas paliko keistą, nejaukų įspūdį, ypač vakare. Nesijauti saugus. Keista matyti, kaip temstant iš visur ima lįsti ginkluota policija. Kai ji pasirodė, žmonių gatvėse beveik nebeliko. Pasistengėme ir mes kuo greičiau į viešbutį važiuoti. Beje, iki Puntareno mes su Gediminu keliavome dviese, o grupė, kurioje 100 žmonių, susiformavo jau ten.

– Koks jausmas nusileidus Karaliaus Jurgio saloje?

– Nusileidimo takas – žvyrkelis, o man, taip nemėgstančiai nusileidimų, tai buvo papildomas stresas. Nusileidęs pamatai, kad jokio oro uosto tai nėra, tik mokslininkų, tyrinėjančių Antarktidą, bazės. Belieka stovėti ir laukti, kol kas paims. Pasitiko mus ekspedicijos vadovė Ana ir staigiai į autobusiukus ir į laivą. Susodino po kelis į nedidelius laivelius „Zodiakus“ – ir nuplukdė į laivą. Žinoma, ir aprangą specialią gavome. Laivas, kuriame gyvenome kelias paras – didelis, talpina 120 turistų ir 140 įgulos narių. Galiu pasakyti, kad įgula – tikri profesionalai.

– Ar nebuvo minties plaukiant link Pietų ašigalio, kad, lyginant su Šiaurės pusrutuliu, stovi ant galvos?

– Čia vaikystėje aš, žiūrėdama į gaublį, galvodavau, kaip ten žmonės apačioj gyvena. Žinoma, realybėje skirtumo tai nėra. Pirmiausia labai norėjau pamatyti pingviną. Laive buvome užimti tiek, kad nebuvo kada ramiai pasėdėti. Buvo puikios edukacinės programos, kurias vedė lektoriai – puikūs savo srities žinovai. Beje, laive buvom suskirstyti į grupes pagal spalvas. Mes buvome žalieji. Čia taip buvo padaryta tam, kad visas laivas staiga nepultų laipintis į „Zodiakus“ – mažus laivelius, kuriais plaukėme į Antarktidą. Ekskursijos per dieną buvo dvi. Plaukdama tuo „Zodiaku“ aš nejaučiau baimės, o buvo ir bijančių. Ir ne tik dėl to, kad po tavim didžiulė gelmė, bet ir dėl to, kad aplink plaukioja milžiniški banginiai. Įsivaizduokit, koks jausmas, kai po laiveliu paneria keturiskart didesnis banginis… Bet jie geriečiai – neskriaudžia žmonių… Oi, prisiminiau, noriu papasakoti dar vienus įspūdžius, tai – kelionė iš Puntareno į Argentiną, į Perito Moreno ledyną. Važiavome per Ugnies Žemę, o kai pamatėme slenkantį, augantį ledyną, tai net kvapą užėmė. Ten patirtų įspūdžių net Antarktidos potyriai neprigesino.

– Koks jausmas buvo pirmą kartą išlipus Antarktidoje?

– Buvom išsilaipinę ne tik Antarktidos žemyne, bet ir Pietų ašigalio ribose. Žinoma, ne žemyno viduryje, kur spaudžia šaltis iki minus keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, nes iki jo, oi, dar toli. Jausmas stovint ant Antarktidos žemyno buvo fantastiškas. Mintys sukosi lyg kaleidoskope. Nejučiomis sau mintyse imi kartoti: „Daiva, ar tu bent galėjai nerealiausiose fantazijose pagalvoti, kad tu kada nors stovėsi Antarktidos žemyne, Pietų ašigalio ribose?“. Tai buvo kažkas nerealaus. Nors turiu gerą fantaziją, bet ir aš apie tai negalėjau pasvajoti. Svarbu ir tai, kad mums pasisekė su oru. Beje tai buvo šio sezono paskutinė ekskursija į Antarktidą, nes jos prasideda gruodžio mėnesį, o baigiasi kovą. Dabar Antarktidoj jau prasideda žiema. Ant Antarktidos žemyno buvau išlipusi keturis kartus, ir išsvajotus pingvinus mačiau iš visai arti. Jie tokie juokingi atrodė… Gamtoj pamatyti pingviną visai kitas jausmas nei žiūrėti į varganą zoologijos sode, – žaviai nusišypsojusi sako Daiva.

– O banginius iš toli matei?

– Su banginiais irgi pasisekė. Visai priešais mūsų „Zodiaką“ didžiulis kuprotasis banginis iššoko ir apsivertė. Vaizdas ir jausmas buvo fantastiškas. Beje, niekados negalvojau, kad prie Antarktidos tiek gyvybės, ir tie gyvūnai suplaukia vieni kitais maitintis. Čia ir banginiai, ir ruoniai, ir pingvinai, ir delfinai. Dauguma, žinoma, maitinasi kriliu, bet pasitaikius progai ir kitą silpnesnį, mažesnį gyvūnėlį sugauna. Ruonis be didelių skrupulų suvalgo pingviną, o žuvėdros pingvinų jauniklius nugvelbia. Visas vandenynas pilnas gyvybės. Patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui. Net ir dabar, kai televizoriaus ekrane pamatau Antarktidą, nejučiomis pagalvoju, o gal ir aš visa tai mačiau televizoriuje… Žinoma, reikia laiko, kad visa tai susidėliotų pasąmonėje į lentynėles, Jau dėliojas dėliojas, peržiūrint fotografijas… Galiu pasakyti, kad mums sekėsi ir su oru, ir su pamatytais gyvūnais. Visur yra neginčijamas sėkmės efektas. Taip, gali pamatyti banginį iš tolo, o kai jis tau prieš nosį apsiverčia, tai net širdis iš netikėtumo sustoja… Galiu pasikartoti ir dar kartą pasakyti – stovėti ant Pietų ašigalio žemės – jausmas geras. Beje, ir kraujas į galvą nesubėgo… Žinoma, tos šešios dienos laive ir sudėliotas grafikas šiek tiek išvargino, bet išlipus iš jo ant žemės buvo geras jausmas.

– O kuris – tu ar Gediminas – suplanavote kelionės maršrutą?

– Žinoma, Gediminas. Aš tik važiavau ten, kur buvo suplanuota. Iš manęs prasta planuotoja. Dažniausia važiuoju su draugais, kurie viską suplanuoja.

– O kaip dėliojosi kelionė namo?

– Išlipę iš laivo porą valandų lauke laukėme lėktuvo. Iš Karaliaus Jurgio salos skridome į Puntareną, kuris, beje, irgi didelio įspūdžio nepaliko. Iš Puntareno skridome į Santjagą, o iš ten – į Buenos Aires – Argentinos sostinę. Skirtumas net tarp mažų miestelių Čilėje ir Argentinoje – didelis, o ką bekalbėti apie Argentinos sostinę Buenos Aires. Jei Santjage norisi kuo greičiau bėgti į viešbutį, tai Buenos Airėse niekur nesinori skubėti. Jautiesi saugus. Beje, ir Urugvajuje pabuvojom. Vienu žodžiu – su Pietų Amerika, jos gyvenimu neblogai susipažinom.

– Daiva, o koks jausmas sugrįžus į Lietuvą?

– Geras! Man patinka sugrįžti ne tiek į Lietuvą, bet labiausiai į gimtinę, į Mėšonis. Čia pas mus labai gražu. Dabar sprogsta beržai. Man patinka skirtingų spalvų gausa. Čia, gimtinėj, išėjusi gali klausytis paukščių čiulbėjimo… Jautiesi tikrai laiminga, juk ne veltui liaudis sako, o ji žino, ką sako, „Svetur gerai, o namuose geriausia“.

– Daiva, o kokią parodą iš patirtų įspūdžių pamatysime – dailės ar fotografijos?

– Gal greičiau fotografijos. Dabar tvarkau jas ir gyvenu prisiminimais apie gyvenimo svajonės išsipildymą. Beje, net ir svajoti apie tai nedrįsau, – baigdama mūsų pokalbį sako mano kraštietė Daiva Balevičiūtė, kuri ir toliau svajoja keliauti, tapyti, fotografuoti…

Daivos Balevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Sandėliavimas

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje