Išminčiai teigia, kad svarbiausia gyvenime atrasti pašaukimą, tada dirbti savo darbą išdidžiai ir su meile. Meilė – nepaprastai galingas veiksnys. Už ją pasaulis atsilygina tokiais nuostabiais būdais, kurių mes net neįstengiame įsivaizduoti. Vos prieš keletą dienų Buckūnų kaimo gyventoja Irena MAČIOLIENĖ šventė gražią gimtadienio sukaktį. Dideliame ir draugiškame artimųjų rate jubiliatė mėgavosi dovanotų gėlių jūra ir linkėjimų šiluma. 

„Iki šiol vaikai mane vadina Mamyte. Džiaugiuosi juos visus regėdama sveikus, tarpusavyje gerai sutariančius, gebančius pakovoti gyvenime už save ir kitus“, – atsigaudama nuo buvusio šventinio šurmulio pasakojo Irena Mačiolienė, šeimos mama, užauginusi 10 atžalų, turinti jau 19 anūkų ir 4 proanūkius.

Taip susiklostė Irenos gyvenimas, kad jaunystės meilė nuvedė prie netikėto pašaukimo. O tuomet, gimus dukrai, felčerio diplomą teko nustumti į šalį. Šeima jai tapo gyvenimo prasme, o augantys vaikai – džiaugsmu ir nemigo naktimis. 

„Kažkada vis galvodavau, kada pagaliau išsimiegosiu… Dabar vaikus auginti vienas juokas. Mes nieko nežinojome apie sauskelnes ar kitokius buitinius patogumus. Visas vystyklų skalbimas rankomis, o kiek jų priskalbta, kol užauginau visus dešimt.

Buvau griežta, reikli, ne visada tinkanti prie dabartinių auklėjimo modelių. Vaikus mokiau suprasti klaidas, atsiprašyti, padėti ir gerbti vyresnius. Mokiau tvarkos ir savarankiškumo, nes gyvenimas kaime ir įvairūs ūkio darbai reikalavo laiko ir jėgų. 

Vakarais, 21 val., jau būdavo visi savo lovose ir nusiprausę kojas, niekas neklausė jų kaprizų bei prašymų grįžti vėliau. Dabar, suaugę, tik juokiasi, prisimindami tas vaikystės dienas. Jei prie šieno reikėjo, eidavome visi, prie gyvulių – irgi visi. Tokia bendrystė išugdė draugiškumą tarpusavyje, darbštumą, gebėjimą regėti kur ir kokia pagalba reikalinga.

Būdama felčerė be diplomo, kiek galėdavau padėdavau aplinkiniams ir kaimynams bėdoje – leisdavau vaistus, patardavau susirgus. Vaikai iš manęs paveldėjo potraukį dailei, muzikai. Daug pačios giedota laidotuvėse ir šeimos šventėse visada dainuojame susirinkę. Geriausias jaunimo auklėjimas – asmeniniu tėvų pavyzdžiu. Ką mato šalia, šeimoje, tokiais žmonėmis ir užauga. Jaunystėje pati labai mėgau skaityti, visos „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos būdavo mano. Itin patiko ir patinka detektyvai, bet dabar daugiausia laisvalaikio skirta kryžiažodžių sprendimui.

Patikėkit, dienos prabėgo labai greitai, visi vaikai išskrido iš gimto lizdo. Įsigijo profesijas, sukūrė savo šeimas, statosi namus. Jau praėjo12 metų po vyro Jono mirties. Bet labai nepasiduodu liūdesiui, suprantu amžiną gyvenimo ratą, kuriame nieko jau nesustabdysi. 

Esu reikalinga savo vaikams, rūpinasi jie mano sveikata, buitimi, maistu. Skambina dažnai, atvažiuoja. Kol kas turiu jėgų gyventi savarankiškai, neskubu keltis pas kažkurį iš jų, nors esu laukiama ir kviečiama. Kartais skubu jiems į pagalbą ir dirbu „aukle iki pareikalavimo“. Su anūku Ignu kartu švenčiame savo gimtadienius, esamę gimę tą pačią dieną…

Kartais viena svarstau, juk užauginti Lietuvai tokį būrį dorų piliečių nebuvo taip lengva, reikėjo viso gyvenimo, bet… Valstybė mane pamiršo, nepasakė jokia forma AČIŪ. 150 Eur skirta motinystės pensija, nors truputį paaugo per daugelį metų, bet labai neženkliai. Žvelgdama į LR Prezidento tariamas padėkas motinoms, vis girdžiu įvardijamą daug mažesnį užaugintą pulkelį. Mano vaikai nėra ypatingi dideliais moksliniais titulais, bet visi dori, turi profesijas, darbus, siekius. Labai džiaugiuosi jais ir didžiausia bei brangiausia jų dovana man – MEILĖ. 

Dabar, tarsi galėčiau jau ramiai išsimiegoti, deja, miegas dažnai neima. Tuomet mąstau apie visus saviškius – gimstančius proanūkius, augančius, mokančius jau dabar mane kitokio gyvenimo. Praėjęs laikas prisiminimuose lieka labai brangus, bet šiandien supanti mane jaunatviška energija, veržlumas, bendravimų šviesa ne mažiau svarbesnė“, – sako Irena, dalindamasi buvusio gimtadienio džiaugsmu, prisėdusi prie vazų su dovanotoms jai artimųjų gėlėmis.

Autorė dėkoja už dialogą.

T. Semionovos nuotr.