Visi trėmimai buvo tragiškai panašūs dėl nežmoniškumo. 1948 m. trėmimų operacija, koduotai pavadinta „Vesna“ („Pavasaris“), vyko gegužės 22–23 d. Maskvos planuose buvo numatyta į Jakutiją (vėliau pakeista – į Buriatijos-Mongolijos ASSR) ir Krasnojarsko kraštą ištremti 12 134 šeimas, t. y. 48 tūkst. žmonių. MGB ir jų pagalbininkams gegužės 22 d. pavyko surinkti ir sugaudyti 27 023 žmones. Iki gegužės 23 d., 14 val., ešelonuose jau buvo sugrūstos 10 665 šeimos, t. y. 36 932 žmonės (10 615 vaikų, 14 888 moterys ir 11 429 vyrai). Laikinai pasislėpti pavyko 11 068 žmonėms. 

Vykdydama trėmimų planą, MGB pagal dažnai neraštingų vietos aktyvistų sudarytus papildomus sąrašus surinko dar keletą tūkstančių žmonių. Net negalinčios paeiti 95 ir 112 metų senelės buvo atneštos su neštuvais. Sibirui reikėjo nemokamos darbo jėgos, todėl šios senelės liko neištremtos. Bet tai – tik išimtis. Nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, į ešelonus buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Sąrašus dažnai sudarydavo net stotyse, kai šeimos jau buvo atvežtos. Veždavo visus žmones, kuriuos tik rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų. (…). Kai ešelonai pajudėjo į tremties vietas, juose jau buvo sugrūsta 40 002 žmonės (…). 8679 šių tremtinių šeimų nariai nebuvo sugauti ir liko Lietuvoje (7184 žmones MGB numatė būtinai ištremti). 

MGB ir MVD darbuotojai, kareiviai ir stribai mėginančius pabėgti žmones šaudė. Taip buvo nušauti 5 žmonės. Dar vienas iš Kauno tremtas žmogus, septyniasdešimtmetis Ivanauskas, gegužės 22 d. puolė į šulinį ir nuskendo. Kiekviename į tremties vietas išvykusiame ešelone buvo vežama po 304–443 šeimas, 915–1656 žmones (tarp jų buvo po 280–586 vaikus). Tremtiniai pradėjo mirti dar vežami gyvuliniuose vagonuose. Taip ir nepasiekę tremties vietų mirė po 1–5 žmones kiekviename ešelone. Iš 25 852 į tremties vietas vežtų žmonių (apie kitų vežimą duomenų nerasta) 23 mirė pakeliui („mirusį išnešdavo ir palikdavo pakelėje“), 35 susirgo (buvo palikti pakelės stotyse), 27 atsiliko nuo ešelono (kartais atsilikdavo ir vaikai) ir 8 žmonės pabėgo. 

Dalis tremtinių buvo išvežti be jokių maisto atsargų (daugiausia miestuose sugaudyti žmonės). Viso savo turto netekę žmonės buvo dar kartą apiplėšti. Sargybiniai grobė skurdžias tremtinių maisto atsargas, kurių pagal MGB instrukcijas turėjo „užtekti 45 dienoms“, atimdavo lašinius, mėsą. Visą kelią iš žmonių būdavo tyčiojamasi. Kartais duodavo „sušvinkusios kopūstų sriubos ir retkarčiais stotyse leisdavo prisipilti virinto vandens“. O Marijinsko stotyje vyr. ltn. Griaznovas (Grjaznov) visiškai uždraudė duoti tremtiniams maisto. Kitos stoties viršininkas v/s ltn. Kolotilinas (Kolotilin) už ešelono praleidimą reikalavo jam palikti penkias merginas. Taip tremtiniai buvo vežami po keletą savaičių. Vienas ešelonas su tremtiniais 1948 m. birželio 1 d. patyrė katastrofą. 19 tremtinių žuvo, 57 buvo sužeisti. Žuvusieji palaidoti ten pat – Jumatovo stotyje (23 km nuo Ufos). Kiti tremtiniai po mėnesio pasiekė savo tremties vietą – Igarką. Negalutiniais duomenimis, tremiant ir vežant į tremties vietą žuvo ne mažiau kaip 50 lietuvių.

Anušauskas A., Teroras, 1940–1958 m., Vilnius: „Versus aureus“, 2012, p. 205–208.