Gegužės 21-ąją, tradiciniais renginiais mūsų rajone paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Laisvės kovų istorija gyva, kol prisimenami jos svarbiausi faktai, įvardijami esminių įvykių dalyviai ir visuomenėje suvokiama tautos netekčių kaina. Kol jaunieji savanoriai, vedini pareigos ir pilietinės atsakomybės, dalyvauja Kovotojų už Laisvę pagerbimo akcijose, Lietuva turi ateities viziją ir tautos išlikimo sąlygas. 

Renginio dalyvių kelionė pradėta Ignalinoje, padedant gėles ir uždegant žvakutes prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę, prisimenant laisvės trapumą ir būtinybę saugoti ją šiandieną.  Kelionė tęsėsi į Ignalinos miesto kapines, kur akcijos dalyviai aplankė ir pagerbė keturių nežinomų partizanų kapus. 

Ilgesniais sustojimais tokioje išvykoje tapo partizanų kovos ir žūties vietos, apie kurių svarbiausius įvykius, pavardes, faktus, visiems pasakojo istorikas Laimonas Abarius.

Pirmas sustojimas. Strazdų kaimas

Atminimo gėlės ir žvakelės skiriamos 1951 m. balandžio 11 d. žuvusiųjų atminimui. Istorikas dalyviams pasakoja tragedijos detales.

„Partizanais persirengę čekistai Strazdų kaime, Juozo Čibiro sodyboje, kurioje buvo sukviestas partizanų susitikimas, surengė pasalą. Jos metu smogikai nušovė 7 partizanus ir 4 civilius gyventojus. Žuvo Balys VAIČĖNAS-Liubertas, Pavasaris, Lordas, Lokio rinktinės organizacinio skyriaus viršininkas, Vytauto apygardos ir Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas; Vladas JUOZAPAVIČIUS-Papartis, Šarūnas, Vytauto apygardos Lokio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas ir Šventosios rajono vadas; Vytautas DRUČKUS-Šernas, Džiugo rajono štabo viršininkas, Alfredas GARNELIS-Čigonas, Lokio rinktinės Džiugo rajono vadas; Jonas ČIČELIS-Tėvas, Erškėčio kuopos vadas, Juozas SIDARAVIČIUS-Sakalas, Laisvės kuopos vado pavaduotojas; ir Jeronimas BULKA-Titnagas, Deimantas, Lokio rinktinės štabo apsauginio būrio vadas. Kartu sušaudyti buvo ir 4 civiliai: sodybos šeimininkas J. Čibiras ir jo šeimos nariai: Marcelė Čibirienė, Paulina Čibirienė ir Teofilė Tijūnėlienė. Į susitikimą smogikus atvedė MGB agentas Juozas Bulka (iki mirties 2010 m. kunigavo Baltarusijoje, Glubokojės m.! – aut.).“

Genocido centro turimoje informacijoje sakoma, kad sodyba buvo apsupta kariuomenės, kuri padegė ūkinį pastatą kartu su gyvuliais. Prasiveržti – jokių galimybių. Balys Vaičėnas-Pavasaris įsakė kautis ir nepasiduoti. Kaip pasakojo Juozo Čibiro dukra, Balys Vaičėnas-Pavasaris, matydamas žūstančius draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamą dainą „Sudie, pavasari malonus, sudie, pavasari gražus“. Sužeistas vadas dainavo tėvynės laukams, savo 35-ajam pavasariui. Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai ir 4 civiliai. 

Antras sustojimas. Želmeniškės kaimas

Gėlėmis ir žvakelėmis pagerbta dar viena Lietuvos partizanų kovos ir žūties vieta.

Priešistorė. Remiantis istorikų surinktais duomenimis, netoliese esančios Švedriškės partizanai didesnių aukų išvengė, susijungę su Ažvinčių miške įsikūrusia Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio vadovaujama kuopa. 1945 m. kuopa vienijo visus Salako valsčiuje veikusius būrius ir grupes. Kuopai nepriklausė tų pačių metų vasarą susikūrusi Antano Keperšos-Kartėlio grupė, veikusi miškuose aplink Vajasiškio kaimą. 1945 m. rudenį dėl aktyvių NKVD veiksmų dauguma kuopos partizanų legalizavosi, joje lapkritį liko vos 12–14 partizanų.

Gruodžio mėnesį į Salako (dabar Zarasų r.) valsčių atvyko „skrajojantis būrys“ – Ignalinos ir Daugėliškio valsčių partizanų kuopa, pavaldi Tigro rinktinei, vadovaujama Mamerto Laurinėno-Mingailos, apsistodavusi tik kaimuose ir nevengusi susidūrimų su stribais ir nedideliais kariuomenės daliniais. Susijungęs su Erškėčio kuopos likučiais, „skrajojantis būrys“ mėnesį buvo apsistojęs Salako valsčiaus kaimuose, tačiau 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškėje buvo beveik sunaikintas ir išblaškytas (žuvo 23 partizanai). 

2009 m. gruodį Želmeniškės k. (Kazitiškio sen.) pastatyta atminimo ženklų kompozicija Želmeniškės kautynėse žuvusiems partizanams. 2016 m. gegužę šalia Salako esančios Želmeniškės kautynėse žuvusių partizanų užkasimo vietoje, vietinių gyventojų vadinamoje Partizanų kalva, atidengtas paminklas 1944–1949 m. žuvusiems ir miške prie miestelio užkastiems Vytauto apygardos partizanams (skulptorius Jonas Jagėla).

Kelionės dalyviai sustojo Ažvinčių girioje prie paminklo, skirto Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo bunkeryje 1951 m. sausio 27 d. žuvusiam rinktinės vadui Pranui Račinskui ir jo adjudantui Simanui Purui.

Pakeliui uždegtos žvakelės senosiose  Jakėnų kapinėse, čia 1944 m. gruodžio mėnesį žuvusius Petrą Juotką ir Povilą Gurkšnį palaidojo tėvai, nors tuomet kapinės jau neveikė.

Rūgšteliškio kaime aplankyta tremtinė ir politinė kalinė, buvusi partizanų ryšininkė, 92-ejų metų sulaukusi Angelė Kandratavičienė, kurios vyras Bronius taip pat buvo ryšininkas. Išgyvenusi lagerių režimo siaubą, pėsčiomis, po paleidimo, naktį miškais parėjusi iš Ignalinos į namus, dabar moteris gyvenimo saulėlydį sutinka prižiūrima dukros Rimos.

Meras Laimutis Ragaišis garbiai senjorei įteikė gėles, linkėjo tvirtybės, sveikatos. 

Švedriškėje

Partizanų pagerbimo kelionė baigėsi Švedriškėje. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišias aukojo kunigas Rimantas Rimkus. Vėliau, šalia bažnyčios vyko minėjimas, kurio vedėja, Sausio 13-osios medalininkė, Sąjūdžio dalyvė ignalinietė Nijolė Nagurnaitė. Sugiedota Tautiška giesmė, Laisvės kovų dalyvių atminimas pagerbtas tylos minute. Primindamas Laisvės kovotojų sumokėtą kainą, kalbėdamas apie jų kartos istorijos svarbą esančioms kartoms, meras L. Ragaišis renginio dalyviams linkėjo išsaugoti atminimą ir pagarbą to laikmečio tragedijos herojams, iš jų mokytis meilės Lietuvai.

Įspūdingai ir jautriai apie partizaninių kovų realybę ir išgyvenimus pasakojo politinė kalinė ir tremtinė Ona Butrimaitė-Laurinėniėnė – trijų žuvusių brolių partizanų Broniaus, Povilo ir Stasio sesuo. „Tuomet nieko nerūpėjo, tik Tėvynę apginti. Mes žūsim, bet gyvens kiti. Dievas išgirs mūsų maldas. Turime branginti iškovotą Laisvę“, – prisimindama praeitį, kalbėjo kruvinų įvykių liudininkė. Onutės anūkė Živilė Kropaitė-Basiulė, parašiusi knygą „Fainiausia pasauly močiutė“, kartu su kita žurnaliste Aiste Plaipaite atliko savo kūrybos ir močiutės jaunystės dainas. Istorikas Laimonas Abarius trumpai nužvelgė Švedriškės partizanų ir Ažvinčių girioje veikusių Laisvės kovotojų likimus, esminius faktus. Eiles Lietuvai skaitė Gabija Butkūnaitė, dainavo Olga Paukštienė.

Švedriškės kapinėse pagerbtas ten palaidotų žuvusiųjų partizanų atminimas, padėtos gėlės ir uždegtos žvakelės.

Į Švedriškę atvyko, prie jaunųjų kariūnų vėliavų sargyboje prisijungė Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Utenos apskrities skyriaus nariai. Dalyvavo Seimo narys Gintautas Kindurys, savivaldybės vadovai, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos vadovas Jurandas Rusteika, Ignalinos TAU (Trečiojo amžiaus universiteto) nariai, kiti svečiai ir žiūrovai.

Nuotraukos autorės, L. Kovalevskienės ir Genocido muziejaus archyvo.