Antradienį rašėme, kad Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos moksleiviai Mantas Tekorius, Algirdas Pauliukėnas ir Jurgita Pauliukėnaitė sukūrė pusšeštos minutės trukmės filmą „Partizanų fotografas“, kuris nacionaliniame mokinių kūrybos darbų konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjo pirmąją vietą. Filmas apie Antanų miško partizanų fotografą Leoną Buroką, kurio miško nuotraukos išliko iki šiol. Apie partizanų fotografus žinoma nedaug, po visą Lietuvą žinomos ir minimos tik kelios pavardės, nes šis darbas buvo itin pavojingas. Laisvės kovas, partizanų veidus bei jų kasdienybę Lietuvos miškuose išsaugojusios fotografijos yra unikalus ir kartu sukrečiantis mūsų istorijos liudijimas. Užtenka vien to fakto, jog tokios nuotraukos labai dažnai tapdavo pagrindiniu įkalčiu laisvės kovotojus ar jų rėmėjus nuteisti ilgiems įkalinimo metams priverstinio darbo lageriuose Sovietų Sąjungos šiaurėje ar net pasmerkti mirčiai.

Partizanus daugiausia fotografuodavo jų ryšininkai, rėmėjai arba šiaip artimi ir patikimi žmonės. Vengdami į būrį atsivesti pašalinį žmogų, partizanai fotoaparatą dažniausiai pasiskolindavo ir patys fotografuodavosi, paskui atiduodavo ryškinti juostas ir daryti nuotraukas patikimiems fotografams. Prieš kurį laiką jau rašėme apie rajone gyvenusį ir partizanus fotografavusį vyrą, dabar štai Didžiasalio moksleivių dėka dienos šviesą išvydo dar viena istorija apie partizanų fotografą. Šiandien spausdiname pasakojimą apie L. Buroką, parengtą pagal minėtą filmą.

Redakcija

Algirdas PAULIUKĖNAS

1916 m. Lasiškės k., 5 km nuo Raščiūnų, bet jau Švenčionių r., tuomet Adutiškio valsč., 1916 m. gimė jauniausias Pranciškos ir Povilo Burokų sūnus Leonas. Tėvas mirė nuo plaučių uždegimo, sūnui dar negimus, kai Pirmojo pasaulinio karo fronte vokiečių komendanto įsakymu gimtajame kaime kasė apkasus. 

Nepaisant sunkių bado metų, motina Pranciška išaugino visus šešis savo vaikus: Povilą (1904–1940), Bronę (1908–1986), Romualdą (1910–1995), Vandą (1912–1990), Valerijoną (1913–1939) ir Leoną (1916–1999). Labai rūpinosi jų išsilavinimu, lenkmečiu pati mokydama namuose lietuviškai. Ūkininkaudami darbštūs vaikai dirbo žemę. 1935 m. pasistatė namą, kuriame ir dabar gyvena Burokų palikuonys.

Leonas buvo išleistas mokytis agronomu į Buivydiškių žemės ūkio mokyklą, kas ir apsaugojo jį nuo pirmųjų trėmimų į Sibirą, nes kiti šeimos nariai buvo ištremti į Kazachstaną už 2670 km. Turtas išgrobstytas, namai nusavinti. Juos susigrąžinti pavyko tik po metų, antrąkart kraštą 1941 m. okupavus vokiečiams. 

Kaip gabus specialistas, Leonas dirbo Švenčionyse agronomu, turėjo fotoaparatą ir labai mėgo fotografuoti. Tai šio krašto fotografas, kurio dėka buvo įamžinti ir šio krašto laisvės gynėjai, kai 1944 m. rudenį Adutiškio krašte prasidėjo partizaninis judėjimas. Tais pačiais metais Leonas vedė Genovaitę Subačiūtę iš netolimo Svilionių kaimo.

Kaip 28-erių Leonas miškų platybėse galėjo fotografuoti partizanus, galima tik spėlioti. Nuotraukas namuose darydavo naktimis, užsidangstęs langus, kad nesklistų šviesa ir niekam nesukeltų nė menkiausio įtarimo. Taip šiuose namuose gimė užfiksuotos partizanų gyvenimo akimirkos. Nuotraukas ir negatyvus fotografas slėpė palėpėje, spaliuose, užkasdavo molyje. Nuotraukas platindavo ryšininkai. Viena iš jų – Genė Žalnieriūnaitė-Žibutė (mirė prieš kelerius metus, gyveno Didžiasalyje), kuri iš Petrašiūnų k. dviračiu atvažiuodavo jų paimti. Įsidėdavo į veltinių, batų aulą ar slėpdavo plaukų kuode. Niekas ir neįtarė, kad mergina galėjo taip slėpti tokį mirtinai pavojingą lobį. L. Buroko darytas nuotraukas Žibutė išsaugojo iki šių dienų. Juose ir ji pati su draugėmis, taip pat ryšininkėmis, ir garsūs Antanų miško laisvės gynėjai. Tiek metų išsaugoti nuotraukas nebuvo lengva. Sovietmečiu jos buvo slepiamos po grindimis, krosnyje įrengtoje slėptuvėje. Taip buvo išsaugota pokario metų istorija ateities kartoms.

Sovietmečiu Leono Buroko gyvenimas vėl nebuvo lengvas. Rajono valdžia 1947 m. išgrobstė šeimos turtą, tų metų derlių, išpjovė gyvulius, palikdami tik plikas sienas. 1951 m. kartu su žmona Genovaite ir dviem mažamečiais vaikais – Algiu ir Birute – Leonas buvo ištremtas į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą už 3800 km be teisės grįžti į Lietuvą. 

Tremtyje metai keitė metus, darbai darbus, vaikai baigė mokyklą, žmona daugiausiai siuvo, o Leonui teko dirbti įvairius darbus. Tačiau fotoaparatas jam ir svetur buvo puikus gyvenimo draugas. Po šešerių metų tremties Burokai buvo paleisti, bet į Tėvynę grįžti uždrausta, todėl gyvenimą tęsė Lenkijoje, Kentšyno mieste, kur Leonas gyveno iki mirties 1999 m. Ten ir palaidotas. Tik žmona Genovaitė, sulaukusi 99-erių, dar gyva tos skaudžios istorijos liudininkė. Ji iki šiol, sako, dainuoja lietuviškas dainas.

Laisvės kovų kelyje buvo svarbus kiekvienas dalyvis. Ne tik tas, kuris kovojo su ginklu rankoje, bet ir partizanų rėmėjai, ryšininkai, arba, kaip Leonas Burokas, fotografas, įamžinęs svarbiausias istorines akimirkas.

P. S. Jau rengiant šį straipsnį sužinota, kad neseniai Lenkijoje, eidama 100-uosius metus, mirė Leono žmona Genovaitė. Užsivertė dar vienas gyvas istorijos puslapis.

Nuotraukos iš filmo. Visi jose esantys partizanai yra iš Antanų miškų, Didžiasalio ir Adutiškio apylinkių gyventojai.