Taip sako Ignalinos menininkas Jonas Grunda, savo galerijoje ,,Skaptukas“ gegužės 28-osios pavakary pristatęs tapybos ir skulptūros parodą ,,Duona iš dangaus“. Tai buvo gražus ir širdingas Budrių bendruomenės Kaimynų šventės akcentas, o Jonas pagerbtas kaip talentingas kūrėjas ir kaip geras kaimynas, surandantis laiko pabendrauti, pasidalinti, savo artimą aplankyti, jam padėti…
Bendruomenės pirmininkei Jūratei Pernavienei Jonas dovanojo Palūšės bažnyčios paveikslėlį. Kaip sakė, dažnai toje ypatingoje mūsų krašto vietoje jis apsilanko. Mėgsta pasėdėti pats su savimi ir pajusti, kad yra ne vienas, kad dar kažkas šalia pabūna – taip ramiai, netrukdydamas. Geri ir malonūs tie pasėdėjimai toli nuo kasdienių minčių ir rūpesčių…
Savo skrybėlėtu įvaizdžiu ir dieviška sielos laisvamanyste menininkas pasirodė panašus į šviesaus atminimo Joną Meką. Ir netgi giliąja prasme – toks pat savam krašte mažai suprastas, įvertintas, dažnai keistuoliu pavadinamas… Jis iš širdies grojo, dainavo, apie draugystę, meilę ir viltį įkvėptai kalbėjo, džiaugėsi savo būties gražiausiomis ramybės akimirkomis ir Dievo palaiminimais: ,,Viešpats visada džiaugiasi mūsų artumu, bendryste, bet jis laukia draugystės ir iš mūsų pusės. O draugystė pasidaugina…“.
Taip gera jausti ypatingą menininko dvasią, paprastą ir tokį aiškų didžių dalykų suvokimą. Ir tą laisvę, tikrą sielos ir žodžio laisvę, šiandien tokią retą, kai gali drąsiai ir garsiai Jėzų ir jo meilę savo gyvenimu, kūryba liudyti… Tokie ir Jono kūriniai – laisvos minties keisti paukščiai, tarsi užuominos, žinutės iš dangaus. Tokie lengvi šviesos ir šilumos blyksniai, švelnios paveikslų spalvos ir plastiškos, daugiaplanės skulptūrinės formos – ką tuo metu pajausi, tą ir suprasi, kiek turi, tiek ir pamatysi, ko ieškai, tą ir atrasi…
Jonas gimė ir augo Ignalinoje. Šaknys pradžią ėmė nuo Rokiškio Juodupės (iš ten buvo kilęs tėvas) ir kaimyninės Utenos žemės. Tėvai Mykolas ir Emilija, nors buityje grožį jautė, buvo lyg ir toliau nuo meno – šaltkalvis ir siuvėja. Tačiau tėvo giminėje iš močiutės pusės persipina skulptoriaus Leono Žuklio, poeto Petro Širvio gyvenimo takai. „Taigi gal nenukritau iš dangaus, kažką perėmiau iš tolimų giminaičių…“, – yra sakęs menininkas. Nuo 2014 m. J. Grunda priklauso Lietuvos Dailininkų Sąjungai, parodas rengia nuo 1980-ųjų metų.
Jonas sako, kad jam, tikrai daug svečių kraštų mačiusiam, geriausia gyventi ir kurti savo gimtinėje. Tai jo vieta, jo pasaulis ir jo svajonės. Savo darbais pirmiausia ir išpuošė gimtas vietas. Tai ir įvažiavimų į miestą mediniai ženklai, ir Laisvės aikštės fontanas, keliauti ežerų krašte kviečianti dviratininko skulptūra. Prie kultūros centro jau tris dešimtmečius motinišką ramybę spinduliuoja akmeninė „Ramybė“, o skveruose išsibarstę balti lelijų žiedai… Menininkas ranką pridėjo ir kuriant trijų skulptūrų ansamblį, iš tolo pasitinkantį atvažiuojančius į Antalksnės kaimą, o kelyje Šakarva–Antalksnė–Kirdeikiai pailsėti sustojančius žavi kartu su Raimondu Žieviu sukurta geležinio stipruolio skulptūra „Kelininkas“. Jono Grundos mediniai pelėdžiukai daug metų buvo teikiami Jaunųjų talentų konkurso nugalėtojams. Menininkas prisidėjo ir įamžinant garsaus kraštiečio, pasaulinio garso režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus vardą. Jono sukurta balta daili statulėlė, vaizduojanti susipynusias ir aukštyn kylančias rankų plaštakas, dovanojama plastiškiausius spektaklius Ignalinoje parodžiusiems teatrams. O dabar jis turi didelį tikslą – svajoja įamžinti Vytauto Šerėno atminimą ir kuria garsiųjų jo personažų Bratkų skulptūrą. Svarbiausia norėti ir tikėti, o Jonui to tikrai netrūksta. Belieka palinkėti sėkmės.
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!