Skip to content

Niekada nenuvilkite savo vaikų

Pirmasis birželio savaitgalis daugelį iš mūsų pakviečia į keliones, kuriose sugrįžta vaikystės prisiminimai. Tarsi tolimo vieškelio vingyje vėl palengva į mus artėja pažįstamas siluetas – Tėvas grįžta iš darbo, o tu bėgi Jo pasitikti, nurimsti Jo glėbyje. Už begalę gražių akimirkų esame dėkingi savo tėvams. Arba beveik už viską. Nuostabiai įdomu, kad dalykai, kurių išmokome kukliuose tėvų namuose, mus įkvepia tikėjimui ir veda per visą gyvenimą. Dar, rodos, visai neseniai, kurdami istorijas apie tolimas šalis ir gelbėdami nuskriaustus žvėrelius, su Edmundu PERNAVU pasakojimų valtyje plaukė jo vaikai arba keliavo į gamtą pasodinti ant tėvo pečių. Greitaeigis laikas nusinešė tas dienas, o šiandieną, jau užaugę anūkai supa senelį ratu, vaišinasi jo keptais, skaniausiais pasaulyje blynais ir pasakoja savas istorijas.

Tėvo dienos išvakarėse su Edmundu ir Danute Pernavais susitinkame Didžiasalyje, kur vėl pasakojimų margume grįžta pačių vaikystės prisiminimai ir svarbiausio žmogaus – Tėvo paveikslas. 

„Mano vaikystė prabėgo Vyžuonose. Šeimoje augome 8 vaikai, todėl gerai žinau duonos kąsnio kainą. Iki šiol nesupratu žmonių, negerbiančių maisto, mėtančių jį, kur papuola. 

Tėvelis Petras visą gyvenimą statė namus. Kitaip tariant, pavasarį išeidavo į darbus, o grįždavo tik vėlyvą rudenį. Mes, vaikai, mokėmės ir triūsėme visuose ūkio darbuose. 

Nuo mažumės buvau padykęs, mėgau krėsti visokias „šunybes“, šposus… Varną man sugauti buvo vienas juokas. Prieš vieną pamoką tokią pasigavau ir uždaręs klasėje esančio pečiuko angoje, ramiai laukiau kulminacijos. O kai per pamoką, išgirdusi triukšmą, mokytoja rado jo priežastį, suodina varna rėžėsi į jos krūtinę, apskrido visą klasę ir per langą išlėkė į lauką. Oi, kaip visi mokiniai kvatojosi.

Jau vyrenis susiginčijau su bendraamžiais ir užlipdamas ant Vyžuonų bažnyčios stogo, įrodžiau, kad esu tikras vyras.

Beje, talkininkaudavau ir kunigo prašymu – iš aukščiausių šventoriaus medžių su pagaliu numušinėdavau kuosų bei varnų lizdus, nes pastarosios itin teršdavo aplinką. 

Sodyboje, klojimo kampe, įsirengiau „Baranausko klėtelę“, kurioje, nuo ankstyvo pavasario iki spalio pabaigos gyvenau, ir kiekvieną laisvesnę akimirką skaičiau, tiesiog „rijau“ knygas. A. Diumos pasakojimuose pažinau Prancūzijos istoriją, Jaroslavo Hašeko klasikos perliukuose iki dabar atskleidžiu sau vis kitokias prasmes. Visą gyvenimą skaičiau ir skaitau daug istorinių knygų, ieškau faktų ir tiesos.

Mus tėvas auklėjo griežtai, iš jo išmokome tvarkos, sąžiningumo, požiūrio į aplinką. Kažin, ar dabar rasime meistrą, kuris kirviu galėtų uždrožti cheminį pieštuką? Vargiai. O mano tėvas šitai galėjo“, – pasakojo Edmundas Pernavas, prisimindamas praeitį.

Baigęs vidurinę mokyklą, jis įgijo suvirintojo profesiją, vėliau pasirinko vairuotojo kelią ir už vairo dirbo daugelį dešimtmečių. Eilę metų vairavęs autobusą, tapo tolimųjų reisų vairuotoju, pažino daugelį pasaulio valstybių, domėjosi pamėgta istorija, jos faktais, architektūros šedevrais, kitų tautų papročiais ir tradicijomis, kitokiu gamtos grožiu.

Iš visų darbo kelionių visada skubėdavo į namus, kur laukė žmona Danutė ir du sūnūs – Linas ir Marius.

Prisiminimus apie tėvystę, vaikų auginimą, Edmundo galima klausytis ilgai. Tuose pasakojimuose rasime gilios išminties ir vaikiško azarto, kantrybės ir meilės artimui. 

„Tarp vaikų pusantrų metų skirtumas, dažnai abudu užsikeldavau ant pečių ir keliaudavom į gamtą. Taisyklė, ką darai, daryk tik kartu su vaikais, sutvirtino tarpusavio ryšį visam gyvenimui. Visi darbai, kelionės, džiaugsmai ir netektys išgyventi drauge. Ar blogai, ar gerai – viskas kartu. Vaikas visada turi jausti esantis reikalingas, negali būti atstumtas pačio artimiausio žmogaus. Bendravimas turi palikti įspūdį, žadinti žingeidumą. Kur bebūdavau, berniukai sėdėjo man ant kelių, ropštėsi ant pečių ar lovoje, kur glėbyje klausydavo pasakojamų istorijų ir skaitomų knygų.

Su abiem berniukais, dar pradinukais, statėme sodo namelį. Nupirkau jiems specialius nedidukus kąstuvėlius, kuriais kasėme griovius pamatams, visi trys iš peties kartu dirbome visoje statyboje. Nesvarbu, ar maisto ruošime, ar kitokiuose buities rūpesčiuose, gyvenimo sprendimuose ir kelionėse – mes visada visa šeima buvome drauge ir vieningi likome. Kartu meškeriojome, pylėme užtvankas, mokėmės užkurti laužą, statėme palapines, keliavome į įvairias šalis. Tose kelionėse vaikai su dideliu azartu statydavo palapinę laikui (kas greičiau), taip įgudo, kad darbą baigdavo per 45 sek.

Pažinta daugelis valstybių, skirtingų kultūrų ir geografinių platumų, viso net neišvardinsi – Europos valstybės ir buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Kokių nuotykių tik nepatirta?.. Toje nuolatinėje pažinimo kelionėje užaugo ir subrendo vaikai, pažinimo akiratį plėtėme ir mes, tėvai“, – sako Edmundas, vis prisimindamas savo atžalų išdaigas ir nuotykius, užsimindamas apie vyrišką draugystę tvirinančias bendras paslaptis. 

„Tėvas lieka viskam pavyzdys. Visą gyvenimą pasitikiu vaikais, o jie pasitiki manimi. Bet kurią akimirką galime pagelbėti vieni kitiems. Labai svarbu, laikytis duoto žodžio, net mažuose dalykuose vaikystėje jų neapgauti, nenuvilti“, – tvirtino pašnekovas.

Šiandieną, žvelgdamas į praeities akimirkas, prisimindamas jaukius ir visad laukusius tėvų namus Vyžuonose, ramiai stebėdamas savo sūnų ir anūkų gyvenimo kelią, Edmundas Pernavas nuoširdžiai pataria tėvams – nepradėkite auklėti savo vaikų, o gyvenkite kartu, regėkite, jauskite ir gerbkite jų pasirinkimą, įkvėpdami tokios drąsos ir stiprybės, kokią vaikui gali suteikti tik mylinti Tėvo širdis.

Šventinio savaitgalio šurmulys vėl aplankys Danutės ir Edmundo Pernavų namus, kuriuose nestigs jaunimo klegesio ir džiugių akimirkų. Pasak Danutės, tėvelis visada vaikams buvo viskas, o pati, visada tik gaubė šeimą motinišku rūpesčiu ir dalino jiems meilę. 

Danutės ir Edmundo Pernavų šeimoje užaugo du sūnūs – Linas, dabartinis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktorius ir Marius VĮ Ignalinos AE Fizinės saugos skyriaus Fizinės saugos organizavimo grupės vadas. 

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio D. ir E. Pernavų albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje