Šuoliuoja gyvenimas, stengdamasis nesigręžioti atgal. Pavasarį pasivijo ir aplenkė vasara, tačiau Dūkšte, sako bendruomenė, lyg užklimpęs purvyne vežimas: nesuprasi ar keičiasi metų laikai, nes niekas niekur nejuda ir vis tas pats dumblas tyška ir po ratų. Visokių nuoskaudų ir net besipiktinančiųjų žinučių susikaupę redakcijoje užtektinai, tačiau vis laukiama, kad gal kaip nors viskas išsispręs. Bet kaip nejuda reikalai, taip nejuda, o čia, lyg tyčia, Ignalinos rajono savivaldybės interneto svetainėje pasidžiaugta, kaip gražėja ir tvarkosi Dūkšto miestelis. Ši žinia rimtai supykdė bendruomenę ir šie sujudo: „Gal jau gana tų pasakų ir savęs gyrimo, nepadarius net elementarių darbų, o vis stengiantis sukiršinti žmones“. 

Paskutinis lašas, kada buvo paimtas į rankas telefonas ir surinktas seniūno Antano Šakalio telefono numeris – kai į redakciją paskambino verkianti moteris ir paprašė sustabdyti seniūną A. Šakalį, nes šis ketina nupjauti žydintį kaštoną, darbai jau pradedami. Seniūnas pokalbio metu buvo labai konkretus ir pasakė, kad nieko pjauti neketina. Žinant šio valdžios atstovo polinkį sakyti netiesą (apie konkrečius atvejus meluojat spaudos atstovams rašyta jau ne kartą – autor. past.), nepatikėta ir šįkart, tad paspaudus labiau, seniūnas patikino, kad pjaunama avarinio medžio dalis, o paskui pergalvojo, kad gal genimas medis bus. Nepatikėjus jo žodžiais, galiausiai iš telefono atsklido seniūno klausimas: „Ko tau iš manęs reikia?“. Atrodo, kad ne tiek ir daug, bet, matyt, ne visiems TIESA ir FAKTAI yra priimtinas ir įveikiamas dalykas. 

Dūkšto seniūno iniciatyva daugeliui stoja skersai kelio. Neseniai net Ignalinos TV vyko į įvykio vietą aiškinis situacijos, kai seniūnas bendruomenės vardu inicijavo pėsčiųjų tako link Parsvėto ežero tiesimą ne palei 102-ąjį kelią, besidriekiantį palei Dūkštą, kas būtų buvę maždaug 5–6 kartus pigiau, o per pelkes, upeliukus ir žmonių sodelius. 

Į įvykio vietą važiavo ir meras Laimutis Ragaišis, deja, mechanizmas jau senos valdžios buvo paleistas: sutartys pasirašytos, atlikti pirkimai, darbai vykdomi. Ši istorija pasiekė Prezidentūrą ir LR Seimo antikorupcijos komitetą. Ir šįkart seniūnas minėjo, kad rajono savivaldybei perdavė bendruomenės prašymą dėl to tako, bet nei seniūnaičiai, nei Dūkšto krašto bendruomenė nieko nežinojo, kol neprasidėjo matavimo darbai ir nesujudo žmonės. Kaip žinia, visos valstybinės institucijos išmoko taip rengti raštus, kad juos perskaitęs ne valdininkas, tikrai nesupras, ar čia kas ko prašo, ar čia kas ką duoda, ar šiaip iš liūdesio laišką parašė. Gyventojai, per kurių sodelius buvo planuojamas tiesti kelias, anot jų, gavo kažkokius laiškus, bet net nesuprato, kad kaip nors konkrečiai jie su tuo susiję. Raštvedybos reikalavimai ne šiaip į tokias aukštumas iškilo. Esant būtinybei ginčą nagrinėti teismuose, valstybinės įstaigos visada palieka vietos interpretacijoms savo naudai. 

Įdomūs reikalai ir su seniūno susidvejinimu. Dūkštiečiai niekaip nesupranta A. Šakalio sėdėjimo „ant dviejų kėdžių“, kai akivaizdžiai „persidengia“ interesai. A. Šakalys yra ir Dūkšto seniūnas ir Kaniūkų bendruomenės pirmininkas. Pats ką nors susigalvoja ir pradeda vykdyti kaip tautos tarnas (tarnautojas), o tada garsiai praneša, kad tenkina bendruomenės poreikius. Ir į susirinkimus Ignalinoje, kuriuose dalyvauja kaip bendruomenės pirmininkas, važiuoja seniūno darbo metu, valdišku transportu ir valdišku kuru. Paskutinį kartą taip atvyko gegužės 26 d., 13 val., į IRVVG ataskaitinį susirinkimą. 

Dar įdomu tai, kad teikdamas informaciją apie Dūkšto seniūniją interneto svetainei, seniūnas nepamiršo savo vadovaujamos Kaniūkų bendruomenės, neseniai jo paties iniciatyva (yra labai iškalbingas steigiamojo susirinkimo garso įrašas su seniūno kalba – autor. past.) įkurtos asociacijos „Vienybė – tai mes“, bet netyčia iš visų atminties stengėsi ištrinti ir nepateikė informacijos apie 15 metų ir 3 mėnesius gyvuojančią Dūkšto krašto bendruomenę. 

Redakcija susisiekė ir su bendruomenės pirmininke, verslininke, rajono savivaldybės tarybos nare Jūrate Rudokiene, siekiant išgirsti tikrosios bendruomenės nuomonę apie tai, kas vyksta.

„Seniūnas A. Šakalys praleido progą patylėti. Dabar taip staiga mane užklupote, kad aš net visko nesuvardinsiu, kiek nusiskundimų ir nuoskaudų yra išsakę žmonės, bet ką mes galime padaryti, jei seniūnas girdi tik save? Visos problemos kyla dėl to, kad su niekuo nesitaria, o jo paties supratimas, kaip turi atrodyti Dūkštas, kas yra gera, patogu, padoru, kultūringa, gerbtina ir gražu, gerokai skiriasi nuo dūkštiečių supratimo. 

Pradžiai pasakysiu apie Kaniūkų kapines. Tokia sausra šiais metais. Kaniūkuose įrengtas stacionarus vandens paėmimo siurblys dar bent 30 metrų nuo kapinių. Iki paskutinės naujųjų kapinių kapavietės – 436 metrai. Kiek kartų močiutė ar senolis, ar net aš pati galiu su pilnu laistytuvu ledinio vandens, kuris dar gėlytes žudo, į kalną suvaikščioti? Šalia kapinių stovi tuščia toninė bačka. Kodėl jos nenugabenus į aikštutę ant kalno naujose kapinėse, šalia nepastačius atliekoms konteinerių? Yra žmonių, kuriems artimųjų kapai yra labai svarbūs, jie nori sodinti gėles, juos lankyti, prižiūrėti, tai kodėl nesudaryti tam sąlygų? Senųjų kapinių dešinėje pusėje už tvoros iškart padarytas sąvartynas. Tai nejau sunku vieną kartą išvežti tas atliekas ir pakontroliuoti? Kaip laidojimo paslaugų teikėja žinau ir dar vieną problemą, su kuria susiduria žmonės. Iš visų seniūnų tik A. Šakalys nuolat žmonėms kelia rūpesčių norint palaidoti savo artimuosius šeimos kapavietėse. Jei velionis neregistruotas Dūkšte, o artimieji nori jį laidoti šalia giminių, A. Šakalys neduoda leidimo. Žmonės nueina kryžiaus kelius, pasitelkę įtakingus pažįstamus, kol kažkaip susitaria. Bet aš nesupratu, kodėl reikia kelti papildomą stresą žmonėms. Ne aš viena taip manau, bet jausmas, lyg A. Šakalys mėgautųsi kitų žmonių skausmu, liūdesiu ir norėtų, kad žemintųsi prieš jį“, – sako J. Rudokienė.

Pakalbėkime apie patį Dūkštą. Sakoma, kad jis gražėja, puošiasi. Gal ne viskas taip blogai. Tačiau J. Rudokienė mano kitaip: „Kur jūs čia matote grožį? Penki serenčiai senuose daugiamečių gėlių želdynuose? O gal tas beskonis kreivas užrašas iš gėlių: „Čia gera! Aš (širdelė) Dūkštą“? Nuolat apima svetima gėda važiuojant ir matant jį. Suprastume, jei toks gėlių derinys būtų vaikų darželio teritorijoje. Tada tai būtų miela ir jauku. Bet kai šitoks „šedevras“ prezentuoja Dūkšto miestelį, nebėra žodžių. 

Na, bet dėl to dar gyventi galima. Jūs nenorite atvažiuoti pas mus naktį arba anksti ryte? Atvažiuokite, juk dabar beveik nesutemsta, šviesios ir naktys, o pamatytumėte tai, ko nematėte, – intriguoja J. Rukokienė. – Pas mus žiemą, 20 val., aklina tamsa, žmonės iš darbo grįžta apgraibomis, bet štai vasaros metą, kai lauke ir taip šviesu, papildomai ir Dūkšte, ir Kaniūkuose dega žibintai. Vakare – iki 23 val., o rytais – iki 7 val., nors jau saulutė smagiausiai dangumi ritinėjasi. Bent menkiausiam darbui atlikti trūksta lėšų, bet tik ne seniūno pokštams! Dūkšto vyrai juokauja, kad seniūnas „pasiklojo“ priešais seniūniją „posūkiuotame“ kelyje du kalnelius, kad vairuotojai visai sustotų prieš pat seniūno kabineto langus ir atiduotų pagarbą. Juokas juokais, bet su seniūnu problema iš tikrųjų rimta.“

Jau darbą pradėjo rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidas Kreivėnas, tad bendruomenės atstovai dėl minėtų ir nepaminėtų problemų vyks pokalbio ir pagalbos bei užtarimo pas direktorių.

Autorės nuotr.