Galvoja sukasi žodžiai iš dainos: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku“. Jei žmogus gyvena čia ir dabar, ir mato, jaučia, kas vyksta aplinkoje, tai ir yra teisingiausia, nes visa tai jam skirta. Kažkam skirta išgyventi pačias nuostabiausias akimirkas, o kažkam – žiauriausias. Tai, kaip žmogus elgiasi po to, taip jam duodama ir toliau. Jei sugeba visame kame matyti ir jausti meilę (su momentiniu žavesiu ir seksu tai nesisieja) ir dar sparčiau ūgtelėti, jam nebereikės murkdytis nemeilėje, jei jo vertybių skalėje puikybė, pavydas, teisimas, peraugantis į pyktį, o paskui ir agresiją – jis suksis tuose pačiuose gyvuliškuose sluoksniuose, negalėdamas ištrūkti ir gaudamas vis sudėtingesnius išbandymus. Ir kai žmogui kyla klausimas: „UŽ KĄ? Už ką ligos, už ką netektys, už ką karai ir t. t., iš tikrųjų reikėtų paklausti KODĖL? Kur susimoviau, kad gavau tai, ką gavau? 

O jeigu pabandytumėte pakilti virš Ignalinos ar Lietuvos ir pasižiūrėti į viską iš aukštai? Greičiausiai pamatytumėte pajuodusį debesį ir daugybę chaotiškai lakstančių margų taškelių. Tai žmogeliukai, kurie tapę savo pačių minčių ir jausmų įkaitais ieško laimės, o kiti tik imituoja jos iešką. 

Žodelis apie tuos, kurie imituoja. Sykį vienas labai protingas ir gudrus pirklys, žinodamas, kad paskutinė žmogaus mintis ar žodis prieš mirštant jo fiziniam kūnui, apsprendžia jo sielos likimą, visus savo 10 vaikų pavadino šventųjų vardais. Gulėdamas mirties patale, jis ėmė po vieną kviesti visus savo vaikus vardais, tikėdamas, kad po mirties nebereiks vargti žemiško vargo vėl atgimus žemėje. Pašaukęs visus vaikus vardais ir supratęs, kad visi čia, pirklys staiga pašoko išsigandęs: „O tai kas tada liko krautuvėlėje?“ Ištaręs šį žodį, pirklys mirė. 

Nei vienas žmogus nepergudraus savęs. 

Taigi, chaotiški ir margi taškeliai. Kodėl taškeliai? Kitaip ir neįmanoma pavadinti, nes iš tikrųjų žmonės esą vienokios ar kitokios spalvos energijos kamuoliukai, gavę tam tikrus kūnus, kurie padeda vystytis, o jeigu pasakyti labai primityviai, tai iš beždžionės virsti žmogumi. Vieni jau atgimę žemėje paskutinį kartą, o kiti – pirmą, todėl visi labai skirtingi, bet vieni kitiems reikalingi, nes tik per santykius žmonės vystosi, išmoksta gyventi meilėje ir tik tada sugrįžta NAMO.

Gyvename laiku (nors prie laiko nedera prisirišti), kai žemėje labai ryškiai ėmė skirtis sielos, tarsi pagreitintame vaizdo įraše: vieni, nors ir griūdami ir žaizdoti, sparčiai juda link MEILĖS, o kiti taip pat sparčiai lekia į NEMEILĘ (degraduoja). Sunku save laiku pričiupti ir pasukti tinkama kryptimi. Tam žmogui duodami vienokie ar kitokie tėvai, broliai, seserys, seneliai, žmonos, vyrai, vaikai, kolegos, viršininkai ir t.t. Vaikas iki 14 metų pragyvena iš ankstesnio gyvenimo atsineštą „uždarbį“ (karmą), o vėliau – tą, kurią atsinešė, jei dar nespėjo iki 14 metų, ir jau savo paties šiame gyvenime „užsitarnautą“. 

Trumpam grįžkime į 2020 m., kai užgriuvo pasaulį pandemija ir visi su ja susiję reikalai. Kas atsitiko? Prasidėjo žodinės pjautynės, iš tikrųjų užsikūrė degradacijos mechanizmas. Kai tik pasisuko reikalai apie vakcinavimą ir antivakserius, erdvę užplūdo milžiniška neapykantos banga. Žodžiais vieni kitus smaugė, šaudė, pjovė, degino ir t.t. Socialiniai tinklai ir žiniasklaida lūžo ir agresijos sprogimų. Paskui parsidėjo karas Ukrainoje. Vėl nauja banga įvairių ir iš visų pusių manipuliacijų, melo, žudynių ir t.t. Per tą laikotarpį dar vyko visame pasaulyje įvairių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje kažkas užsiminta, o kažkas nutylėta, tačiau nepraleista proga pasisvaidyti kalavijais ir ugnies kamuoliais prasidėjus savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, o štai dabar šalį užlupo dar viena iš piršto laužta „čekiukų“ istorija. 

Apie tai, ką ir kaip veikia rajono tarybos nariai, kuo jie gyvena ir panašiai, mačiau nuo 2008 m. Kaip, beje, ir daugelis iš jūsų, kol kažkas neparodė pirštu ir nepasakė: „Sugalvojom naują planą – puolam“. Ir puolė. 

Visiškai nenoriu skirstyti tarybos narių į dirbančius ir į tik imituojančius ten darbą. Čia sprendžia rinkėjai, t. y. kiekvienas asmeniškai. Jei išsirinko, tai taip ir reikia. Bet šita „čekiukų“ istorija teparodė, kokioje aplinkoje gyvename. Iš esmės žmonės nelabai kuo domisi, bet jei reikia ką nors užmėtyti akmenimis, susirinks visi. Jiems neįdomi priežastis, aplinkybės. Svarbu – kraujas. Aš net galvoju, ar tik tie tyrėjai, kurie sukurpė „čekiukų“ sensaciją, neturi kito plano, kurį atskleis vėliau. Kad ir parodyti, kokio mentaliteto ir brandos asmenybės gyvena šalyje ir kaip vienu mygtuku galima juos visus kaip nori valdyti. Juk net baigę kelias aukštąsias mokyklas piliečiai, kurie turėtų būti autoritetais, nemąsto.

Bet, telieka tai kiekvieno apsisprendimui: domėtis, prieš darant išvadas, ar eiti ten, kur lekia banda. 

Skaičiukai gali labai daug. Tarkim, kombinacijos 432 arba 369 apskritai gali prilygti, žemiškai kalbant, stebuklams. Bet prieš skaičiuodami ir vertindami kitų darbus, pinigėlius, pradėkite nuo savęs? 

Internetas ir privatūs ignaliniečių pokalbiai lūžta nuo ne tik protu nesuvokiamu patyčių, bet ir bandymų skaičiuoti savivaldybės tarybos narių pinigus, galimas išlaidas ir t. t. Jų išleisti pinigai yra jiems teisėtai priklausanti panaudoti suma. Mažiau galima, daugiau – ne. Už tai jie pasmerkti, išvadinti vagimis ir sukčiais. O kas juos taip pavadino? Ar tik ne tie patys vagys? Protingi žmonės paskaičiavo, kad 98 proc. žmonijos neatsilaiko kiekvieno turimam potraukiui savintis, kartais net sąmoningai nesuvokiant to, kol kitas nesustabdo ir neparodo pirštu. Ir nesvarbu, ar tu paėmei iš darbovietės sąvaržėlę, popieriaus lapą, pieštuką, kelis litrus kuro, ar mašiną kitą malkų iš miško, nemokėdamas mokesčių už pardavimą, ar nusukai milijoną, tu esi vagis ir ne kitaip. Save gali apgauti, kaimyną, darbdavį, teisėją, bet Visatos ar Kūrėjo neapgausi niekada. 

Vis tik tiems, kurie negali ramiai miegoti naktimis dėl tarybos narių per mėnesį išleistų po 300–400 Eur, yra išeitis – peržiūrėti savo ir artimųjų pajamas. Gal pats laikas grąžinti pašalpas, kurios pagal Visatos dėsnius iš tikrųjų nepriklauso niekam? Gal pats laikas grąžinti įvairias kompensacijas? Šį sezoną rinkimų proga daug kam buvo išmokėta, o kai kam tik pažadėta kompensacijų už šildymą iš savivaldybės biudžeto už daugiau nei 1 mln. Eur. Daug šeimų gavo kompensacijas net ir esant dviem dirbantiems asmenims šeimoje. O desertui, visi tie, kurie gavo milijonus visokių išmokų iš ES už žemę, kurios nedirba ir gyvulių neaugina, o tik nušienauja ir net ne patys, taip pat turėtų grąžinti pinigus, nes jie gauti sukčiaujant. Prieš teisiant, smerkiant ar apkalbant, pravartu labai gerai peržvelgti savo pajamų šaltinius. O ką jei pats daug daugiau kartų esi vagis, nei tas, kurį vadini vagimi ir sukčiumi? Tokiu būdu, ir kaip vagis, ir kaip kritikuojantis ir smerkiantis kitus sunkini tik savo naštą, o ne to, kurį vadini vagimi. 

Sykį Sai Baba praėjo kelis kartus pro vaiką, neturintį sąmoningumo ir nevaldantį kūno, veikiau panašų į augalą, nei į žmogų. Daugelis laukiančių eilėje pas jį dėl išgydymo ir kitų stebuklų, negalėjo matyti to vaiko tėvų skausmo ir stebėti tokios būklės vaiko. Kai vertėjas, nebegalėjęs to matyti, paėmė vaiką ir pribėgo prie Sai Babos maldaudamas išgydyti vaiką, Sai Baba rankos mostu erdvėje paleido trimatę vizualizaciją iš praeities, t. y. leido pamatyti žmonėms, ką mato jis. Pasirodė gestapo viršininkas, šaudantis, spardantis ir spjaudantis žmones. Tai buvo ta pati siela, kuri dabar atgimė neįgaliame kūne. Sai Baba paaiškino, jog kol kas šis vaikas tokiame kūne turi mokytis, o šie tėvai atsiųsti mokyti jam. Jei spės siela šiame gyvenime „išsivalyti“ ir pasveikti nuo NEMEILĖS, pasveiks ir jo kūnas. 

Kiekvieno valia – sveikti ir užsiimti kūryba meilėje ar degraduoti.