Skip to content

Ar moteris gali būti genijumi?

Kalbėjosi Sigita TELYČĖNAITĖ

Susitikimai su žinoma kultūrologe ir žurnaliste Dalia SAVICKAITE intelektualiai praturtina pašnekovą ar klausytoją. Pasaulėžiūros savitumas ir visuomenės reiškinių giluminis pažinimas atsiskleidžia jos argumentuose, diskusijose, pastebėjimuose. Šiandienos vertybių virsme, Dalios žvilgsnis krypsta į moters vaidmenį istorijoje, politikoje, mene ir šeimoje. Visuose valstybės lygiuose regėdama savotišką moterų diskriminaciją, faktų kalba ji įkvepia mums drąsos saviraiškai ir tobulėjimo siekiams. 

Gyvename intensyvioje vertybių kaitoje. Kodėl kinta moters vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? Kodėl šiandienos moteryje toks gajus savivertės menkumas ir gyvos saviraiškos baimės?

Mokslininkai teigia, kad lyties samprata dabar labai biologizuota, nors žmogus ir bananas turi apie 60 proc. bendros genetinės informacijos, o su šimpanzėmis net – 86. Pasaulyje yra šalių, kur pagarbą, statusą visuomenėje lemia ne lytis, o amžius (Nigerija, Samoa). Buvo šalių su trinarėmis bendruomenėmis: tai tokie vyrai, kurie norėjo atlikti aptarnavimo, ligonių gydymo, karo laukuose kritusių surinkimo darbus (nepalaidotas tai – tarpinė būsena tarp žmogaus ir nežmogaus). Feodalizme tėvas valdė šeimos dokumentus, sprendė vaikų likimą, jų sąžinė kalbėjo tėvo vardu. Liudviko XIV laikais Prancūzijoje atsirado aukštakulniai. Juos avėjo vyrai, o visuomenėje nepudruotu veidu, be makiažo pasirodęs didikas buvo vadinamas kažkuo tarp gyvūno ir žmogaus… Renesanso metu kilo diskusija: ar moteris gali būti genijumi? Nuspręsta, kad ne, nes jai trūksta emocianalumo… Renesanse kūniškoji puošmena buvo ne lyties organai, o širdis. Manyta, kad vyras turi daugiau gyvybinės šilumos, todėl yra gajesnis ir galįs daugiau nuveikti. Po 100 metų, kapitalizme – atvirkščiai… Tuo metu šeimos vyrų sąžinė jau vėl kalbėdavo motinos balsu, nes ji tapo atsakinga už jo vertybes. Visa tai rodo, kad lyties samprata yra formuojama kultūrinių procesų pasėkoje. Iki XVIII a. nebuvo mąstoma biologiniu principu, net reprodukcinės sistemos organai neturėjo atskirų pavadinimų. Šiandienos medikai pastebi, kad moterų ir vyrų infarktai skiriasi, juos gydyti reiktų kitaip…

Koks moters paveikslas atsiskleidžia istorijoje?

Kalbėti apie tų laikų moters vaidmenį moksle, darbe, politinėje visuomeninėje veikloje net netenka, nes senasis matriarchalinės visuomenės kultūros aidas buvo užslopintas vyriškų ambicijų, o kito sektino pavyzdžio nebuvo. Dabar, regis, ratas vėl apsisuko ir į vadovavimą visuomenei, ūkinę veiklą vis dažniau grįžta moteris. Apie tokio reiškinio atsiradimą daugiau galėtų papasakoti sociologai, bet kiekvienas turime ir savo įžvalgas. Mano manymu pagrindinė tokio „apsisukimo‘ priežastis karo ir pokario metu, kuomet vyrai kariavo, moteriai teko daugybė vaidmenų. Visi jie liudija jos stiprumą, nes tuomet moteris augino vaikus, stengėsi mokytis, tvarkė ūkinę veiklą, vadovavo užnugaryje likusioms įstaigoms. Stipri moteris auginamiems sūnums kūrė visagalinčios pavyzdį, kuriame vyro idealo nebuvo. Bet moteris norėjo būt mylima, o myli, dažniausiai, tradiciškai moteriškai silpnas… Tame vingyje formavosi žema savivertė, nenoras reikštis, kad negėdinti mylimojo, kad vis abejoti savo nuomonės teisumu, išvaizdos nepriekaištingumu… „Ne tokias“ moteris palaikė iš matriarchato laikų aidintis priešgyniavimas, savos nuomonės ir veiklos pateikimas. 2021 m. buvo minimas Marijos Gimbutienės šimtmetis. Gerbiama pasaulyje mokslininkė buvo stiprių moterų kartos, pirmąsyk augusios lietuviškose gimnazijose ir universitetuose, atstovė. Lietuvė mokslininkė – sukūrė savitą mokslo sritį ir atrado bei aprašė iki tol neištirtą Senosios Europos civilizaciją. Jos ieškojimai savyje talpino kelių tyrinėjimų rūšis: archeologija buvo paremta tautosakos, liaudies ir net profesionalaus meno atšvaitų tyrinėjimais nūdienoje. Tyrimai buvo vykdomi įvairiose šalyse ir muziejuose, bendrinami ir aprašomi ieškant archeologiniams radiniams žodinės išraiškos, jos atšvaitų jaunose kartose. (Tokias plačias apžvalgas iš lietuvaičių sau leisdavo tik J. Greimas, G. Beresnevičius ir tik kai kurie šiandienos tyrėjai.). Ji teigė, jog ikiindoeuropietiškoje Vakarų Europos kultūroje vyravo matriarchatas, tad buvo neparanki tuomet valdžiusiai Sovietų sąjungai, kurios didžioji gyventojų dalis buvo sėslios moterys. Kapitalistinės Europos mokslą vysčiusiųjų vyrų tarpe išplito patriarchalinėmis nuostatomis paremti vyraujantys tikėjimai, nes tais principais buvo valdomos valstybės. 

Nebodama kritikos, praeities radinius ji ne tik aprašė, kaip yra pratę daryti archeologai, bet, pasitelkusi tautosakos, mitologijos duomenis, mėgino perskaityti jų simbolines reikšmes, atskleisti religinį turinį. Taip Marija pradėjo naują mokslo sritį, kurią pavadino archeomitologija. Ji buvo įsitikinusi, kad klasikinėse ir dabarties kultūrose yra išlikę senųjų civilizacijų ženklų, kuriuos reikia išmokti skaityti, kurių tyrimais verta papildyti archeologijos atradimus. Naujo pobūdžio tyrimai M.Gimbutienei padėjo įveikti moksle vyravusius stereotipus ir atrasti savitą civilizaciją, kuri gyvavo Europoje 7000–3500 m. pr. Kr., taigi dar iki indoeuropiečių atėjimo. Tai buvo taiki lygiateisių žmonių moteriškoji (matristinė) civilizacija, to meto religinės pasaulėžiūros pagrindu buvo Didžiosios Deivės Motinos vaizdinys, kurioje visuomeninis moters vaidmuo nebuvo užgniaužtas. 

Vyriškai Lietuvos mokslo vyrijai matriarchato idėjos taip pat nebuvo priimtinos, nes galėjo menkinti jų autoritetą. Iki pat Nepriklausomybės atgavimo M. Gimbutienė buvo kritikuojama, o dabar, panašiai kaip J. Greimo centras, numatoma Vilniaus universitete įruošti ir šios mokslininkės idėjomis grįstą šventovę. Plėtodamas semantikos mokslą J. Greimas taip pat teigė, kad šiandieninėje kalboje dar galima įšgirsti daug senųjų reikšmių. Dokumentus M. Gimbutienės – semantikės įvardijimui, pagrindimui renka ir VU profesorius, pernai mirusio išeivio nuo Linkmenų Juozapo Kardelio sūnus.

Kaip charakterizuotumėte šiandienos matriarchato atstoves?

Lyg patvirtindamas matriarchato raišką nūdienoje, jau mūsų dienomis Ričardas Jakutis rašė, kad „nors daugiausiai su ekonominės krizės iššūkiais tenka kovoti vyrams – jie dominuoja vadovų postuose, tačiau pastebėta, kad bristi iš sunkmečio geriau sekasi bendrovėms, kurių vairą valdo moterys. […] Taip teigiantys pripažįsta, kad vyrai šalia moterų ima daugiau dėmesio skirti etikos dalykams ir vykdo pagarbesnę vadybą, neneigia, kad sunkmečiu ypač praverčia tam tikros stereotipiškai moterims priskiriamos savybės. Pavyzdžiui, dailiosios lyties atstovės idealiai sugeba įvertinti rizikas, pasižymi puikia intuicija, jos yra geresnės derybininkės, o sunkmetis labai palankus deryboms. Be to, vienas iš sėkmingo vadovavimo sunkmečiu receptų – pastovumas ir kantrybė. […] Be viso šito, moterims geriau vadovauti dar padeda ir jų įgimtas lankstumas, atidumas detalėms. Tad reziumuojant reikėtų pasakyti, jog jeigu ryžtumės krizės sprendimo būdus skirstyti į „vyriškuosius“ ir „moteriškuosius“, dailiosios lyties atstovėms reikėtų priskirti derybininkių, ramintojų ir taikytojų vaidmenis.“ 

Jei kalbėsime apie lietuves senaisiais laikais. Kokios jos buvo?

Senovės baltų kultūroje buvo pabrėžtas moters – kaip deivės – vaidmuo, egzistavo deivės kultas. Viena pagrindinių deivių – Žemyna. Tai – žemės deivė, motinėlė žemė. Laima – gimimo ir likimo, Milda –meilės, Gabija – ugnies, Medeina – miškų deivės ir kitos. Tie vardai – labai seni, iš ikikrikščioniškų laikų. Tai, kad iki šiol vaikams suteikiami tie vardai ir kad jie iki šiol yra populiarūs, rodo, kad senojoje baltų kultūroje moteriškasis pradas buvo labai stiprus. Be to, deivių, kurioms suteiktos tam tikros galios, vardai byloja apie moteriškąją mūsų kultūros liniją.

Senojoje baltų kultūroje pagrindinis dangaus šviesulys – saulė – yra moteriškosios giminės. Vardas Saulė iki šiol populiarus. Daugelyje pasaulio kultūrų šie objektai – vyriškosios giminės. Du pagrindiniai dalykai visatoje: Žemė ir Saulė, baltams buvo ir liko moteriškosios giminės. Krikščionybės įvedimas daug ką pakeitė. Krikščionybę iš pradžių perėmė aukštuomenė, o visi senosios baltų kultūros papročiai liaudyje kaip buvo, taip ir liko. Vizualiausia – ąžuolų ir kitų žolynų vainikai šventvietėse.

Senovėje ar viduramžiais kai kuriose kultūrose buvo įprasta nuotakas grobti, mažiau grubus reiškinys buvo nuotakos pirkimas, krikščionybėje atsiradęs kraitis. Apie santuokos sudarymo savanoriškumą neslaviškose LDK žemėse paprotinės teisės gyvavimo laikotarpiu žinių nėra daug. H. Latvis „Livonijos kronikose“ mini paprotį grobti nugalėtų priešų moteris ir vaikus. Žymaus viduramžių kanonų teisės tyrėjo J. A. Brundage nuomone, tai rodo prūsų ir baltų gentyse vyravusį leviratą, mat, pagrobus moteris, žuvusiųjų broliai nebegalėdavo vesti jų našlių ir taip būdavo sunaikinama giminės tąsa vyriškąja linija. 1216 m. popiežius savo bulėje pasikrikštijusiems prūsams draudžia turėti kelias žmonas ir jas pirkti. E. Gudavičius šį reiškinį vertina kaip vėlyvosios bendruomeninės epochos palikimą. N. Vėliaus manymu, žmonų pirkimu laikomas jų įsigijimas už užmokestį. Pasak jo, pirktinės vedybos yra senojo indoeuropiečių vedybų kaip mainų supratimo reliktas. Teisės istorikas V. Andriulis mano, kad nereikia pažodžiui suprasti teksto: „žmonos pirkimas“ pagal to meto socialinių santykių analogijas turėtų reikšti tik tam tikrą privalomą santuokinę išpirką. Krikščioniškasis kraitis leisdavo moteriai vadintis žmona – balta galva (nes ją gaubė nuometas ar kitoks galvos dangalas), tvarkyti ūkį, turėti visus raktus, gimdyti teisėtus (paveldinčius turtą) vaikus, išlaikyti pavardę. Vyrui tuomet buvo suteiktos visos teisės (net ir pavainikių dauginimas) ir niekuo jo tame neįpareigojo.

Moteris Lietuvos Statutų straipsniuose. Lietuvos Statutai vadinami „bajorų konstitucija“ ir reglamentavo tik bajorų luomo asmenų teisinę padėtį. Jie buvo ruošiami renesanso dvasioje sparčiai plintant humanistinėms idėjoms. Pirmą kartą Europos istorijoje Lietuvos Statutuose buvo aptartos moterų teisės. Išpirka už nusikaltimą prieš moterį buvo dvigubai didesnė nei už vyro…, bet tik bajorės… Karčemų savininkės, valstietės ir pan. galėjo būti nužudytos be jokios bausmės už tai. LDK, kaip ir kitose feodalinėse visuomenėse, žmogaus statusą ir teises lėmė luominė kilmė, turtinė padėtis ir lytis. Nepaisant to, kad XVI a. pr. bajorystės kriterijumi tapo vien kilmė (tai įteisino 1522 m. Seimo nuostatai), o XVI a. antroje pusėje feodalai virto uždaru šlėktų (bajorų) luomu, į kurį nebajoriškos kilmės žmogus negalėjo patekti, vis dėlto Antrasis (1566) ir Trečiasis (1588) Lietuvos Statutai įteisino išimtį moterims: žemo luomo moteris, ištekėjusi už bajoro, pereidavo į jo luomą. Iš jo būdavo pašalinama, jei likusi našle, ryždavosi tekėti už neprivilegijuoto luomo vyriškio. Tuo tarpu kilminga bajorė, ištekėjusi už paprasto žmogaus, neturėjo galios „atsivesti“ jį į savo luomą. Moters priklausymą luomui (ir jos teises) nulėmė ne tik kilmė, bet ir sėkminga santuoka – vyro kilmė.

Nors LDK įstatymai moterims nesuteikė vienodų su vyrais teisių, bet garantavo joms šeimos turto paveldėjimo teisę, kuri tapo svarbiausiu jų laisvių šaltiniu ir visuomeninio statuso pamatu. Svarbiausia bajorų privilegija – žemėvaldos teise – moterys irgi galėjo naudotis, bet ji buvo siauresnė nei vyrų ir daugelio aplinkybių varžoma. XVI a. pr. amžininkai intelektualai (pvz., Mykolas Lietuvis), žemės paveldėjimo ir ypač valdymo teises traktavę kaip „vyriškas“, reikalavo užkirsti kelią jomis naudotis „akiplėšoms“ moterims. Kad tokia nuomonė vyravo visuomenėje, patvirtina bajorų atakos seimuose (1551, 1554), reikalaujant sugriežtinti, jų manymu, per daug palankius moterims turto paveldėjimo įstatymus. Ypač didelį bajorų nepasitenkinimą kėlė „nežabotas“ našlių gyvenimas. Iš tiesų žemvaldės, nors laikinai (kol suaugdavo sūnūs arba vėl pačios ištekėdavo) savo ūkine padėtimi mažai skyrėsi nuo vyrų.

Žemvaldėms buvo suteikta privilegija ir svarbiausia bajorijos pareiga atlikti karo tarnybą nuo savo dvarų. Skirtingai nei vyrai, moterys, net ir neturėjusios valdinių, pačios į kariuomenę nevyko, bet privalėjo „išrengti“ į ją nustatytą raitelių skaičių. Tapusios dvarų valdytojomis, žemvaldės užimdavo visuomeniškai reikšmingą padėtį savo paviete. Tačiau nebuvo lygiateisės visuomenės narės. Kelias į valstybės Seimą ir Pavieto seimelį moterims buvo užkirstas. Kad bajorės nebuvo kviečiamos į Seimus, liudija valdovo raštų, siunčiamų į pavietus, adresatų analizė. Todėl galima kalbėti tik apie netiesioginį bajorių dalyvavimą politiniame gyvenime. 

Net bajoriškos visuomenės elitas moters vietą įsivaizdavo tik šeimoje, o jos bandymas dalyvauti viešame gyvenime rodėsi esąs pavojingas. Tokį požiūrį buvo bandoma pridengti LDK visuomenės interesais: esą moterų teisės, kurių jos nemažai turėjo, ne tik moraliai pražūtingos, bet ir valstybei žalingos (M. Lietuvis, A. Volanas). XVI a. publicistikoje ir proginėje literatūroje bandoma įtvirtinti „kaip galima daugiau tylinčios“ ir „namie sėdinčios“ garbingos moters idealą. Pasak M. Lietuvio, „kas duoda moteriai laisvę, tas pats jos netenka“.

Buvo peikiamas ir LDK įstatymas, suteikęs teisę bajorei ištekėti laisvai „už ko nori“. Kadangi bajoraitės turėjo tėvonijos paveldėjimo, o našlės – dovio teisę, valdovas, rūpindamasis karo tarnybos nuo dvarų atlikimu (kai šeimoje nebuvo sūnų), kišdavosi į moterų santuokos reikalus. Jo leidimas ištekėti dažnai virsdavo prievarta. Pirmojo Lietuvos Statuto IV sk. 15 str. bajorėms valdovas pažadėjo neištekinti „prievarta be jų valios“ ir leisti joms tekėti „už ko nori“. Antrajame ir Trečiajame Statutuose ši formulė dar sustiprinta svarbia fraze, kad valdovas saugos ir gins moterų, „kaip laisvų žmonių“, laisves. Šiame straipsnyje valdovas savo ir įpėdinių vardu įsipareigojo nesikišti į moterų matrimonialinius (santuokinius) reikalus, bet neišlaisvino jų iš šeimos arba giminių valios. Kiti Statutų straipsniai iš esmės prieštaravo merginų galimybei ištekėti už pasirinkto jaunikio be tėvų ar giminių sutikimo, nes numatė rimtas sankcijas. Statuto sudarytojai net santuoką, nuotaką pagrobus, pirmiausia kvalifikavo kaip nusikaltimą šeimai, o ne merginai. Statute moteriai suteikta teisė laisvai ištekėti buvo suvokiama kitaip nei vyro teisė laisvai vesti. XVI a. LDK visuomenė tokią ribotą moters valią ištekėti „už ko nori“ laikė privilegija. Todėl atitinkamas straipsnis iš „moterų“ skyriaus („Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“) Pirmajame Statute buvo perkeltas į bajoriškų laisvių skyrių („Apie bajorijos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“) Antrajame ir Trečiajame statutuose.

Ar santuokos samprata LDK Statutuose buvo tolygi abiems sutuoktiniams? 

Visuose trijuose Lietuvos Statutuose plačiai aprašoma šeimos teisė. Santuokos sudarymui reikšmės turėjo susituokiančiųjų fizinės savybės ir jų padėtis feodalinėje visuomenėje. 1588 m. Lietuvos statutas numato dvi sąlygas santuokai sudaryti: viena išreiškia reikalavimus susituokiantiems, t. y. santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psichinė būklė, laisva valia sudaroma santuoka; kita – išreiškia aplinkybes, kurioms esant santuokos sudarymas neleistinas, t. y. artimųjų nepritarimas santuokai, kraujomaišos galimybė, religinė priklausomybė, nenutraukta ankstesnė santuoka. Už santuokos sudarymo pažeidimus buvo skiriamos griežtos bausmės.

Pirmame ir Antrame Statutuose moters santuokinis amžius 15 metų, bet Trečiasis Statutas, dėl kanonų teisės įtakos, šį amžių nustatė jau nuo 13 metų. Vyrui visi Statutai tuoktis leido nuo 18 metų. Buvo draudžiama krikščionio santuoka su nekrikščionimi, pažeidus šią sąlygą buvo baudžiami mirtimi. Našlės tekėdamos už “žemesniam” luomui priklausančio asmens, netekdavo turėtų teisių į nekilnojamą turtą. Šios sankcijos nebuvo taikomos valstiečiams, o feodalų santuokų Statutai apskritai nereguliavo. Pastarųjų santuokiniai santykiai priklausė nuo paties feodalo valios. Lietuvos Statutai reguliavo ir sutuoktinių asmeninius santykius, t. y. susituokusios moterys buvo labiau gerbiamos už moteris, kurios neturėjo sutuoktinio. 

1566 m. Lietuvos Statutas didelį dėmesį skyrė sutuoktinio žinojimui apie kito sutuoktinio socialinę padėtį. Jei laisvas žmogus susituokė su nelaisvėje esančiu asmeniu ir nieko nežinojo apie jo nelaisvę ir nėra nelaisvojo žmogaus šeimininko sutikimo, laisvas asmuo neprivalėjo pasiduoti nelaisvėn. Jei nelaisvos šeimos vyras padarydavo kokį nors nusikaltimą ir jį pagaudavo to nusikaltimo vietoje, tai už jį privalėjo atsakyti žmona, kaip civilinis atsakovas, jei ji nebuvo nusikaltimo bendrininkė, priešingu atveju buvo baudžiami abu.

Šeimos asmeniniams santykiams daug įtakos turėjo išankstinis susitarimas dėl merginos kraičio teisinės padėties. Jei merginos kraičio dydis iki santuokos sudarymo nebuvo užfiksuotas raštiška sutartimi, tai po santuokos jos kraitis susimaišydavo su vyro turtu. Esant tokiai santuokai buvo laikoma, kad moteris jokio turto neatsinešė į naują šeimą ir todėl ji negalėjo priešintis vyro sprendimams, neturėjo jokios teisinės įtakos tvarkant šeimos ūkį. Tačiau visai kitaip nutikdavo, kai kraitis buvo užregistruojamas priešsantuokine sutartimi. 

Žvelgiant į istorijos raidą, ar smurtas prieš moteris buvo baudžiamas?

Smurtas tarp sutuoktinių buvo nepateisinamas ir buvo laikomas nusikaltimu, kuris buvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis. Esant nužudymo atvejui, pirmiems prisiekti dėl nusikaltimo aplinkybių ar motyvo buvo leidžiama nukentėjusiai šaliai. Pripažinus asmenį kaltu dėl padaryto nusikaltimo, jis buvo baudžiamas mirties bausme, įvykdant ją taip pat, kaip buvo nužudyta auka. Vienoda atsakomybė šeimoje už smurtą prieš vaikus tekdavo ir vyrui, ir moteriai.

Antrasis Lietuvos Statutas nurodė, kad sunkiausias nusikaltimas, kuris užtraukdavo atsakomybę visai šeimai, buvo tėvynės išdavimas. Jei vyras išduodavo tėvynę ir buvo nustatomas žmonos bendradarbiavimas, tai vyrui grėsė mirties bausmė, o žmona netekdavo viso savo ir vyro užrašyto turto. Visuose Lietuvos Statutuose atsispindėjo trys priežastys, nulemiančios šeimos turtinius santykius: luominė priklausomybė, turto pasiskirstymas tarp sutuoktinių bei turtinis pajėgumas. Sukauptas šeimos turtas buvo perduodamas iš kartos į kartą paveldėjimo keliu bei sudarė vieną pagrindinių ekonominių – socialinių santykių rūšių to laiko visuomenėje. Statutai nustatė tik bajorų luomo šeimos nuosavybės santykius, jų teisinę padėtį. 

Jau nuo Antrojo Statuto yra žinoma, kad ištuokti sutuoktinius gali tik bažnyčios teismas ir tik pagal krikščioniškus įstatymus. Tačiau buvo ir viena išimtis, civilinių bylų kunigai negalėjo nagrinėti, šias bylas nagrinėjo paprasti, t. y. pasaulietiniai teismai. 

 Bene geriausia patriarchalinio pasaulio apraiška Švento Rašto ištraukoje iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai.“ 

Koks moterų vaidmuo įtvirtinant Lietuvos valstybingumą? XX a. pr. Lietuvos moterys darėsi vis aktyvesnės politiniame ir socialiniame gyvenime. Kas jas išjudino?

Karai ir revoliucijos budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. XIX a., aktyvėjant Tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. S. Daukantui – eigulio sūnui, romantikui, siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai – pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į miškingąją Lietuvą, kaip į barbarų prieglobstį. Pakeitęs miško, kaip barbarizmo židinio, įvaizdį į didybės, istorijos saugotojo simbolį, jis pakeitė ir moters, kaip dvasios saugotojos, dalyvaujančios procesuose, įvaizdį. Svarbiausias S. Daukanto uždavinys – ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. Kelti vien vyrų savivertę jau – nebeišėjo, nes moterys mokėjo skaityti… Nutautėjusiuose bajoriškuose judėjimuose iškilo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą – įtraukimas į tautos sampratą. Tautoje „atsirado“ ir veikianti visuomenės labui moteris. Jautrioms moterų sieloms buvo savas romantizuotos Lietuvos įvaizdis. Jis pasąmoningai kūrė siekiamybes ir etaloninius gyvensenos modelius. Ir, kaip dažniausiai būna, užgniaužta jėga, susikaupusio moteriško noro mylėti ir ginti, noro veikti, dalyvauti banga kilo visu smarkumu. Tai, tikėtina, buvo stiprėjantis matriarchalinės visuomenės aidas, užkoduotas genuose. Apie moters sąmonėjimą ir vyrų gebėjimą pasinaudoti jų organizaciniu darbu bei jų neįtraukti į laisvę liudijančių signatarų, šiandienoje veikiančių moterų tarpą, skaitykite kituose laikraščio numeriuose.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje