Šiemet sukanka 400 metų nuo istorinio Astravo pusiasalio paminėjimo

Ten gyvenusių žmonių mastu 400 metų – daug, pasauliniu mastu – akimirka. Besidomintys krašto istorija supras, kad tai 5–6 kartų Astrave gyvenusių žmonių prosenelių, senelių, tėvų, vaikų, anūkų, proanūkių istorija. Nepritekliai, maras, karas keitė žmonių gyvenimą, mąstymą, papročius. Šeimos buvo gausios, norint išgyventi, reikėjo dirbti žemę, auginti gyvulius. Ežerai maitino žmones, nes juose buvo gausybė žuvų. Pusiasalyje buvo savas kalvis: arkliui pakaustyt, noragui nukalt. Buvo siuvėja, stalius, šiaučius – kunigams gerus odinius batus, vandens nepraleidžiančius, siuvo. Pavasarį su tokiais batais sausom kojom lydekaites paežerėje gaudė.

Sutarė tarpusavy Astravo žydai, lietuviai, lenkai, gudai. 

Kelias Astrave vienas, pirmyn – atgal. Žiemą lengva per ledą Dūkštan nusigauti, o toliau – į Vilnių, Daugpilį. Reikėjo pinigų: vežė parduot avižas, vištas, žąsis, vasarą – braškes. Skolindavo valtį jų neturintiems, užmokestis – bulves paakėt, šieną suvežt, karves paganyt. Dalinosi žibalu, degtukais, druska, duona. Pasiskolinę, grąžindavo su kaupu, nes nežinai, kada vėl pristigsi. Ypač sunkiai vertėsi našlės su vaikais. 

Paežerės nušienautos, nendrės su rezginėm išneštos, sušertos gyvuliams. Švietė, tviskėjo Dysnai ir Dysnykštis pro ievas, beržus, alksnius. Ganiavos trūko, po avių karvės žolės neėdė. Nutarė kaimynai pavakare, kad avys „nesuprastų“, išplukdyt jas į salą. Žolės sočiai, rišt nereikia ir nuo vilkų saugu. Susodino į valtį, nusiyrė, paliko. Ryte žiūri, ganosi jų „buraitės“ pakluonėj, kur įprasta. Švarios, garbanotos, „žirniukus“ po žiemos vandeny nuskandinusios. Parplaukė. Nepavyko. 

Kas jau kas, o katinai Astrave mokėjo gyvent. Po „morčiaus“ palikdavo namus. Visai vasarai. Aruodai tušti, rugiai duonai atseikėti, po septyniais užraktais. Išeina ir pelės. Kur – jų reikalas.

Ežere pagal vėjo kryptį būdavo „prieputa“, kai vakaris vėjas krantan išplaka mailiaus, pūgžlių. Katinai juos gaudo, šlapi iki pažastų. Priėda ir guli saulutėj. Katino dienos. Būna ežere ir „ataputa“, čia jau rytys bangas šiaušia, drumsčia. Žuvies nėra. Ne badas, bet liūdniau.

Visko Astrave buvo. Tiko astraviniams patarlė: „Artimas kaimynas geriau, negu tolima giminė“. Ar vestuvės, krikštynos, netektys, pakasynos – kaimynai visada šalia. Padės, paguos, sušelps, pasidalins. 

Svarbiausias įvykis, liepos 16 d. šventė – Marijos Škaplierinės atlaidai. Šventei ruošėsi visus metus, siūdinosi drabužius, rūpinosi vaišėmis. Reikėjo vaikus paruošt Pirmajai Komunijai. Išvakarėse sutvarkyti namai, nušluotas kiemas, išpurentas darželis. Darbų ir vaikams, ir suaugusiems. Iki Marijos Škaplierinės atlaidų pas gerą gaspadorių jau paruošta didesnė pusė šieno gyvuliams. Žinoma, jei 7 broliai miegantys „neprikiaulina“, nes būdavo, kad 7 dienas lyja, o kartais ir 7 savaites. 

Vidurvasaris, karšta… Dažnoj pirkioj sujudimas. Pirmiausia aprengia mažuosius. Gal per neapsižiūrėjimą, gal sąmoningai, matuojasi rengiasi vyresnėliai ir… o, siaube! Kelnės per sprindį trumpokos, suknelė per siūles braška… Paaugo, ištyso per metus vaikeliai. O taip laukta, ruoštasi. Ašaros… Ir likdavo namuose rūpestingiausi, geriausi. Senelius paglobot, sergančius slaugyt. Dar viščiukai, žąsiukai, karvė ir amžinai žviegiančios kiaulės. Nuramina, paglosto, prižada naują rūbą, saldumynų. 

Nuo ankstyvo ryto dulka kelias. „Lineikos“, „brikelės“, darbiniai vežimai, prikloti šieno, užtiesti gūniom, marškom. Rieda pilni vežimai savų, kaimynų, pakeleivingų. Nuo Daugėliškio, Paringio, Kazitiškio, aplinkinių kaimų.

O koks nuostabus vaizdas atsiveria nuo aukščiausios Astravo kalvos, „majėku“ vadintos. Iriasi nuo Mažėnų, Dūkšto, Čižiūnų laiveliai, „luotai“, „čelnos“  prisėdę jaunimo, senimo.

Kromelninkai pirmi užsiima patogiausias vietas, krepšiai, pintinės kupinos rožančių, škaplierių, šventųjų paveikslėlių, širdelių, kryželių, saldumynų.

Krūmynai pilni arklių, vežimų. Kinkuoja galvas, šniuoruoja, plaka uodegas, ginasi nuo gylių, mašalų, bimbalų.

Maišosi ore kvapai, garsai, balsai. Glėbesčiuojasi susitikę svotai, kūmai, giminės ir šiaip geri pažystami.

Šurmuliuoja minia… Medinė kapinių koplytėlė sausakimša tikinčiųjų. Dauguma įsitaiso aplinkui. Skambūs varpo dūžiai pakyla aukštyn, pasklinda platyn ežerų paviršium, saulės nutvieksta erdvė tarsi apmiršta, sustingsta medžiai.

Prasideda pamaldos. Trys kunigai aukoja šv. Mišias, skelbia pamokslą, klauso išpažinčių. Nuo jaudulio išbalę vaikeliai priima Šv. Komuniją.  Po pamaldų kunigai išvažiuoja į Astrave gerbiamų žmonių namus pietų.

Žmonės skirstytis neskuba. Tiesia ant žolės, pavėsy staltieses, neša iš vežimų drobines terbas su vaišėmis: šviečia geltonas padžiovintas sūris, duona, gula riekelėm kumpis, rasoja rūkyti lašiniai. Jau ir agurkėlių šviežių radosi. Gomurį maloniai gnaibo naminė gira. Dūksta, laksto vaikai, prisilaižę saldumynų. 

Balsingi buvo žmonės, dainavo ir dirbdami, ir švęsdami. Mėgo pajuokaut, pašposyt. Rodos, jau visos dainos išdainuotos, bet gi ne. Pakyla balsingas bernelis ir kad užtrauks:

„Pasėjau žirnįįį

Aukštam kalnyyy

Baltam kepeliūšyyy…“

Sėdintieji bando pritart, pagaut melodiją, žodžius.

„Kas tau, durniau, daarboo“ užbaigia. Kvatoja visi. O pro dviejų bobulyčių kaimynių akis nepraslysta niekas: suženyta – išskirta, papeikta – pagirta, viskas sužiūrėta, surikiuota ir kalboms galo nėr. Kai saulė „per kačergą“ link laidos, pamažu skirstosi žmonės. Susilieja, susiglaudžia ežeruos valčių „brydės“, užsistovėję arkliai neraginami bėga risčia, dulka kelias. Namo. Po visam…

Pakyla ir bobulytės, tipena kelkraščiu, kalbasi: „Ale ir gražumas tos mergelės, ir jos suknelės, ir visa kita“. – „Nu, to tai bardzo pienkna  i panenka, i sukenka teš“. Ir tik jos abidvi žino ir supranta, apie ką eina kalba. 

Atsisveikina pusiaukelėj: „Ale tai pasibuvom, pasimeldėm, sudiev, tam kartui. Gyvos būsim – susimatysim…

„Dovydzenia, dovydzenia…,  mįslingai nutęsia ir ilgai lydi žvilgsniu tolstančią.

Visko buvo Astrave, kaip ir visur. Gęsta diena. Gražus, ramus vakaras. Girdisi armonikos garsai, skamba daina. Gros, šoks, ulios jaunimas lig aušros. O ryt bus nauja diena, senų darbų nauja pradžia. 

Šiame krašte gyvenusių ir gyvenančių žmonių mintis užrašė iš šio krašto kilę D. ir N. Kasparavičiūtės.