Gedulo ir vilties dienos renginių banga nuvilnijo per visą Lietuvą. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Tuomet ištremta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis pateko į GULAG’o stovyklas. 

Jau eilę metų Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos bendruomenė, puoselėdama tradicijas, Gedulo ir vilties dieną mini tremties istoriją, prisimindama kraštiečius, kovotojus už Lietuvos laisvę, partizaninio judėjimo dalyvius, politinius kalinius bei tremtinius.

Šiųmetis minėjimas įvyko gimnazijos Kraštotyros muziejaus kamerinėje erdvėje, įtaigiai bylojančioje tautos istorijos įvykius.

Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Berdikšlienė dar kartą priminė susirinkusiems istorinę šios dienos prasmę, akcentudama, kad tremtinio dalią patyrė įvairių tautybių Lietuvos gyventojai. „Sunku tiksliai pasakyti, kiek žmonių išvežta tuo laiku, kiek lietuvių pasitraukė į Vakarus, kokie tikrieji kovotojų už Lietuvos laisvę aukų skaičiai ir kiek dar nežinomų kapų glaudžia gimtinės miškai bei tolimos Šiaurės platybės, – kalbėjo renginio vedėja.

Valentinos Sinkevič ir Dalios Sulienės sudainuotas-sugiedotas Didžiasalio himnas, (kurio žodžių autorė – žinoma poetė, kraštietė ir renginio viešnia Liudgarda Savickaitė), susirinkusius pakvietė į ypatingą istorinę akimirką, kurios liudininkais tapo visi šios dienos renginio dalyviai. 

„Labai seniai svajojau turėti tautinius drabužius. Studijuodama VU (Vilniaus universitete), draugavau su kursioke, dainavusia universiteto chore, iš kurios pasiskolinau jos tautinius rūbus ir nusifotografavau atminimui…

Įvykiai taip klostėsi, kad ilgai negalėjau savo svajonės įgyvendinti. Tik Sąjūdžio laikais viskas, kas lietuviška, tapo itin aktualu, brangu ir svarbu. Prieinama. Tuomet įsigijau mūsų regiono aukštaitiškus tautinius rūbus. Laikui bėgant, svarsčiau, ar nevertėtų būti palaidotai su tautiniu kostiumu… Bet jis – tikra mano brangenybė, o aš – Didžiasalio krašto dukra. „Ryto“ gimnazijos muziejus privalo turėti ir saugoti mano palikimą“, – kalbėjo Liudgarda Savickaitė, įteikdama gimnazijos direktorei Jelenai Tumanovienei savo tautinius rūbus, išsaugotą studentišką kepuraitę, asmeninės poezijos bei prozos kūrinius. Pedagogė, poetė, savo krašto patriotė susirinkusiems skaitė eiles, skirtas Didžiasalio partizanams, gimtinei.

Gedulo ir vilties dieną, apie garsią partizanų ryšininkę iš Petrošiūnų kaimo Genę Žalnieriūnaitę-Martinėnienę (slapyvardžiai – Mėta, Žibutė) prisiminimais dalinosi jos dukterėčios Nijolė Pavlova ir Birutė Adomaitienė. Buvusios partizanų ryšininkės giminaitės gimnazijos muziejui jau minėjimo išvakarėse dovanojo Genės Žalnieriūnaitės medalį (skirtą Lietuvos kariuomenės 100-mečiui), bet taip ir neįteiktą pačiai jo savininkei. 

Pagerbdami kraštietės atminimą, renginio dalyviai sudainavo jos buvusią mylimiausią dainą „Palinko liepa šalia kelio“.

Moksleivių atliekamuose kūriniuose skambėjo žodžiai, skirti Tėvynei ir brangiausiems žmonėms. Apie gimtinės meilę taip pat bylojo Valentinos ir Dalios atliekami kūriniai. Jaunieji renginio dalyviai deklamavo seserų Genės ir Janinos Žalnieriūnaičių kurtą poeziją.

Per visą Lietuvą nuvilniję Gedulo ir vilties dienos renginiai įvairioms kartoms priminė mūsų tautos genocido istoriją, kurioje vis tikslinami tikrieji netekčių skaičiai. Šiandieną, didžiausia vertybe lieka dar gyvų liudininkų pasakojimai ir mūsų visų gebėjimas juos girdėti bei mokytis iš jų. 

J. Navicko ir T. Semionovos nuotr.