Skip to content

Partizanų atminties saugotoja

Goda ČEPULYTĖ

Kasdien prasilenkiame su žmonėmis net nežinodami, ką jiems teko patirti ar išgyventi, nors dažniausiai jie – mūsų kraštiečiai. Grožimės užsienio šalių vaizdais neįvertindami, kokią gražią gamtą turime ir čia. Žinome pasaulio istoriją geriau, nei savo krašto. Todėl reikėtų vis dažniau paskaityti ne tik apie tai, kas vyksta svetur, bet ir apie tai, kas naujo visai čia pat. Dėl to ir aš vis dažniau žvilgteliu į vietos laikraštį „Mūsų Ignalina“. Ten labai dažnai pastebiu Liudgardos Savickaitės pavardę. Ji aktyviai lankosi ir dalyvauja įvairiuose renginiuose, juose skaito savo kūrybos eilėraščius, kurių daugelis – apie partizanus. Esu ir pati ją mačiusi, kai lankėsi mūsų mokykloje. Tai, kad ji kuria eiles būtent apie partizanus, mane sudomino labiausiai, norėjau apie ją sužinoti daugiau, todėl pasitarėme su mokytoja ir nusprendėme, kad vertėtų su ja susitikti. Sutarėme, kada galime pasimatyti ir apsilankėme jos namuose. L. Savickaitė mus pasitiko besišypsodama, buvome maloniai ir šiltai priimtos, o svarbiausia, sužinojome labai daug.

Liudgarda Savickaitė-Juodkienė gimė 1936 m. rugpjūčio 9 d. Marijonos ir Kazimiero Savickų šeimoje. Augo Didžiasalyje kartu su vyresnėmis seserimis Regina ir Vanda. 1956 m., baigusi Tverečiaus vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus Valstybinį Universitetą, kuriame 1961 m. įgijo filologės ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Dirbo gimtajame krašte – Tverečiuje bei Švedriškės ir Budnykų aštuonmetėse mokyklose. Su vyru 1968 m. įsikūrė Utenoje, kur pradėjo dirbti ekskursijų vadove. Galėjo važinėti po visą Sovietų Sąjungą, lankėsi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje. Toks darbas artino ir stiprino ryšį su Tėvyne, ilgėdamasi jos rašė eilėraščius. 2000 m. išleido pirmąją, o dabar jau – 35-ąją eilėraščių knygelę. 

Ji pasidalino gausybe istorijų iš savo vaikystės ir jaunystės, kurios yra įsirėžusios atmintyje taip, kad ir šiandien pasakojamos labai detaliai. Kaip ji pati sako: „Tai, kaip gyva juosta įsirašė mano atmintyje. Kaip galiu tokius dalykus pamiršti?“ Ir išties, tie prisiminimai man atrodo lyg iš kokio kino filmo, sunku patikėti, kad anksčiau žmonėms teko išgyventi tiek daug sunkumų, ir nesvarbu, ar tu mažas vaikas, ar ligotas senolis, daugiau ar mažiau jie palietė visus. O keletas istorijų, kurias išgirdau iš Liudgardos Savickaitės lūpų, užrašyta ir čia. Jos paaiškina, kodėl kūryboje tiek daug patriotinių, partizanų atminties motyvų.

„Kai dar mokiausi mokykloje, mokytoja norėjo parodyti „banditus“. Be jokių kalbų ir pasiteisinimų privalėjome eiti visi. Aš pradėjau verkti. Aišku, kad jie negyvi, nes mes juos matydavom. Mes eidavom į mokyklą, tai kur kalnas leidžiasi nuo bažnyčios link dabartinės seklyčios, tai šitoj aikštėj guldydavo nužudytus partizanus. O Brukštaus namai priešais, ten buvo stribynas tuomet. Mes eidavom pro čia, o jie naktį atvežti, suguldyti. Kito kelio nebuvo. Vieną kartą įsiminė, kaip stribas „bankrutkę“ negyvam partizanui į burną kiša mūsų, vaikų, akyse. Tai kaip nesukrėtimas. O kitą kartą batus plėšė mūsų akyse. Žiūrėjau filmą „Laisvės kaina. Disidentai“ ir ilgai neužmigau, nes aš liudininkė, kad taip buvo. Ji mus nuvedė prie pašiūrės ir atvėrė duris. Ten mes išvydome tris negyvus partizanus. Uniformuoti, žalia uniforma. Aš labai bijodavau mirusiųjų. Jeigu mama nusivesdavo kur nors į laidotuves, tai aš raudodavau iš baimės. Mokytojos prašiau, kad nesivestų manęs ten, nes labai bijau lavonų, bet mokytoja pasakė, kad reikia eiti „banditus“ parodyt. Kadangi teisių neturi, tik pareigas, turi eiti. 

Žiūriu, ir man visiškai nebaisu. Guli trys, veidai gelsvi, gal tik naktį jie atvežti. Jie neišpurtę, nepajuodę. Tai kaip aš užmiršiu tokius dalykus? Niekada neužmiršiu.

Bežiūrint durys atsidarė dar kartą, įėjo stribas ir pamatęs, kad ant vieno iš partizanų rankos blizga vestuvinis žiedas, nusprendė jį pasiimti. Mūsų, vaikų, akyse bandė žiedą numauti, bet nesėkmingai. Tačiau viskas tuo nesibaigė. Stribui nekilo jokių sunkumų, jis iškart sumanė, ką daryti: čia pat pasiėmė kirvį, po lavono ranka pakišo pagalį ir pirštą nukirto. Pasiėmęs žiedą, išėjo. Dėl tokio jo poelgio buvau labai sukrėsta ir niekad šio vaizdo nepamiršau. Deja, tai buvo tik tokių įvykių pradžia, toliau sekė Alberto istorija.

Man buvo aštuoneri, tą dieną mama su vyresniąja seserimi Regina išėjo į bažnyčią. Likau namuose, o čia buvo susirinkę kortomis palošti vyrai, juk anksčiau jokių televizorių neturėjome. Atėjęs buvo ir Alfonsas Kiškis, Alberto tėvas. Jiems kalbantis ir lošiant, mama su sese verkdamos įbėgo į pirkią ir sušuko, kad Alberto jau nebėra, jis žuvo. Dar ir šiandien prisimenu, matau akyse, kaip Alfonsas visas išbalo, iš rankų iškrito kortos. Jis atsistojo ir nieko nesakęs išėjo. Visa tai mama ir Regina sužinojo, kai kaip visuomet prieš eidamos į bažnyčią užsuko pas šalia gyvenančią močiutę persiauti, pasitvarkyti. Atėjo prie jų ir šeimininkė sakydama: „Ar jums dar pamaldos rūpi, kai tokie dalykai vyksta? Šiąnakt jūsų visą kaimo jaunimą suėmė.“ Jie buvo uždaryti toje pačioje pašiūrėje, kurioje mums mokytoja „banditus“ rodė. Iki tol niekas nežinojo, kad jie suimti. Tada mama ir sesuo ne į bažnyčią ėjo, o namo, šios nemalonios žinios pranešti.“

Kai 1944 m. kraštą užėmė Raudonosios Armijos daliniai, sovietų valdžia paskelbė vyrų, jaunesnių nei 50 metų, mobilizaciją. Bet į privalomą karo tarnybą nuėjo tik vienetai, kiti užuot prisijungę pradėjo slapstytis ir burtis į pasipriešinimo gretas. Tais pačiais metais susikūrė pirmasis partizanų būrys. Jam vadovavo Alfonsas Griškėnas, slapyvardžiu Karužis. Su juo palaikė ryšius Albertas Kiškis. Jis surinko pirmą Didžiasalio partizanų grupę. Ją sudarė Antanas Bernotas, gavęs Beržo slapyvardį, Juozas Kėkštas-Palunkis, Vladas Rudzinskas, Juozas Saplys-Klajūnas, Mykolas Telyčėnas-Uosis ir pats Albertas Kiškis-Klevas, tuomet ryšininku buvo Romas Kulikauskas. Jie vadui Karužiui prisiekė kovoti už Lietuvos laisvę, būrys rinko informaciją apie sovietų kariuomenės vietas, agitavo vyrus neimti šaukimų, neiti į okupanto kariuomenę. 1944 m. lapkričio 25 d. vakarą suėjus pas Rudzinskus, kur dažniausiai ir rinkdavosi, A. Kiškis ir R. Kulikauskas susirinkusiems pranešė, kad jie kviečiami pas vadą Karužį ir turi nuvykti į Kudabiškės kaimą pas ryšininką. Jau visai netoli Kudabiškės į vyrus pradėta šaudyti iš Pirmojo pasaulinio karo žeminės. Albertas pagalvojo, kad tai partizanai, todėl pasakė slaptažodį ir sulaukė teigiamo atsako. Tuomet visiškai įsitikino, kad ten – partizanai. Staiga vyrai buvo apsupti stribų ir kareivių. Supratęs klastą, Albertas Kiškis pats pradėjo šaudyti, nors ir buvo sužeistas. Leitenanto šūvis jam buvo paskutinis. Kiti buvo išvežti į Tverečiuje esantį stribyno rūsį, o po kelių dienų – į Švenčionis. 1945 m. vasario 25 d. karo tribunolas vyrams skyrė po 10 metų darbų lageryje. Vieni išvežti į Vorkutą, Dubrovlagą, Mordoviją, kiti į Uchtos ir Kazachstano Balchašo lagerius. Daugelis ir mirė lageriuose ar tremtyje, o Mykolas Telyčėnas į Didžiasalį sugrįžo 1991 m. 1945 m. Vadas Karužis ir dar 40 partizanų mirė šnipui išdavus Antanų miško žeminę, 1946 m. spalį susišaudyme su NKVD ir stribais žuvo vadas Karijotas. Naujuoju būrio vadu paskirtas J. Aleksandravičius-Svajūnas. Jis su 4 partizanais žuvo 1947 m. spalio 17 d. Tada vadu buvo paskirtas Ąžuolas, kuris mirė 1948 m. rugsėjį. Naujasis vadas Kazys Bukauskas-Seklys buvo paskutinis. Nors jis buvo labai drąsus partizanas, bet neišlaikė NKVD tardymo kankinimų ir tapo agentu GUDU. 1953 m. NKVD, naudodami klastą, nuslopino partizanų būrio veiklą. Dabar Didžiasalyje gyvena tik partizanų ryšininkė Genė Žalnieriūnaitė-Martinėnienė.

Albertą laidojo labai gražiai trijų kaimų jaunimas: Galalaukių (jis ten turėjo merginą ir su ja ruošėsi bėgti, kai traukėsi vokiečiai), Didžiasalio ir Tverečiaus. Tuo metu vainikai nebuvo madingi, o jam nešė Galalaukių jaunimas vainikus su trispalvėm.

Su mama ėjome atsisveikinti su Albertu. Kaip šiandien atsimenu: juodas kostiumas, juodas grabas (karstas). Guli, gelsvas veidas, o smilkiny prikišta vatos. Pasakojo, kad buvo sulaužytos rankos, muštas, trankytas, daužytas ir numestas ant žemės. Tėvai ėjo į valsčių prašyti, kad leistų kūną palaidot. Tada dar neguldydavo jų aikštėse. Atidavė. Jos gi pusbrolis Seliukas buvo valsčiaus pirmininkas. Kadangi buvo pusbrolis, leido.

„Mama mane pakėlė: „Vaikeli, paskutinį kartą atsisveikink su Albertu, daugiau tu jo neregėsi“. Man liko tai akyse. Todėl rašau. Reikia… Kad mes atsimintume, kas buvo baisaus pas mus, ką išgyveno žmonės.“

Dar prisimena Liudgarda:

„Buvo septynmetė mokykla Tverečiuje, senajame pastate. Klebonijoj apsigyveno stribai. Kunigui davė su mama vieną kambariuką, visa kita jie valdė. Kieme buvo lauko tualetas. Berniukai visą laiką gąsdindavo, kad neitume į šitą tualetą, nes „miškiniai išlįs“ ir įsitemps. O buvo taip…

Vieną naktį stribai nušovė tris partizanus, žinojo, kieno giminės. Bielinį Adolį tą naktį nušovė, Rameliuką iš Grigališkės ir trečias nežinomas buvo. Kai artimieji sužinojo, nutarė kaip nors ištraukti iš tualeto ir palaidoti kaip žmones.

Juos atvežė, sugrūdo į lauko tualetą prie mokyklos, kurioje mokiausi ir aš. Visa tai sužinoję artimieji nutarė, kad juos reikėtų palaidoti kaip pridera. Atsiklausė kunigo, šis laidoti leido, tik kur nors prie tvoros, be jokių ženklų ir naktį. O kaip buvo su stribais – nežinia. Matyt buvo papirkti ar nugirdyti, nes taip paprastai žmonėms imtis tokių veiksmų nebūtų leista. Nors ir gavę kunigo leidimą, tiesiog nedrįstų taip pasielgti. Bet viskas susiklostė kaip norėta ir tikėtasi. Užkasant partizanų kūnus įmesta po tris akmenukus, be jų būtų sunkų šią vietą ir atpažinti, nes tie kapai buvo sulyginti su žeme, kad niekas nepastebėtų ir nesuprastų. O jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ta vieta, prisiminimų ir akmenėlių pagalba, buvo atrasta .“

Buvo kaulų dalys, bet akmenukai parodė, kad čia jie palaidoti. Jie maždaug jautė, kur kasti, bet, kai atkasė ir rado akmenukus, įsitikino, kad tikrai jų artimųjų kūnai. Čia 1996 m. pastatytas paminklas, toje vietoje, kur jie buvo palaidoti.

„Kai užėjo rusai 1944 m., man buvo beveik aštuoneri metai. Savo akimis mačiau, kaip ėjo. Pirmiausia pasipylė iš Baltarusijos miškų vadinamieji partizanai: apiplyšę, apdriskę, viena koja autais apsivyniota, kita su batu ar kokiu kamašu, kaip mūsų krašte sakoma.

Rusų kareiviai ir vokiečių kareiviai. Vokiečiai sustoja prie sodybos, ateina prie šulinio, nusirengia iki pusės, prisipila vandens, prausiasi. Mums, vaikams, duoda šokoladukų, kurių mes net sapne nesapnavome.

O kai rusų kareiviai 1944 m. liepos mėnesį ėjo, tai pirmas žodis – valgyt. Liepos mėnuo, jų, vargšų, kojos apvyniotos autais, vadinamos palatkės per petį – šitoks svoris ir šiluma, baisiai apdulkėję. Ir iškart: „Valgyt“.

Vargšai jie, vargšų vargšai. Griebdavo neišvirusias bulves ir valgydavo. Mama nespėdavo net nuskust. Šie sakydavo, kad jiems gerai „s mundirami“.

Vokiečiai linksmi, grodavo lūpinėm armonikėlėm, mums duodavo šokoladuką. Rusai – vargšai, iškankinti, iš bado mirštantys.

Tėvas su vyresne seseria kluone kasė duobę, o mes su kita seserimi, saugot turėjom, jeigu kas eis į kluoną.

Matėm, kaip vežė Bernotų, vadinamą Bykės šeimą. Sesuo sirgo, gulėjo lovoje, o aš mokiausi. Ji surėkė: „Žvėrys“. Aš pribėgau prie jos, o ji apsipylus ašarom visa dreba. Pasižiūrėjau per langą. Tarp mūsų ir jų namo buvo pasėti miežiai. Per tuos miežius šliaužia su šautuvais stribai, supa šitą namą. O name gyveno sena bobutė, kuri pakeliui į Sibirą mirė. Ją tris paras dar laikė po skudurais pakišę, tikėdamiesi, kad neišmes jos iš vagono. Kai buvo sanitarinis sustojimas, sargybiniai liepė išnešti iš vagono ir užkasti. O kuo kasti? Nei kastuvo, nei kirvio, o žemė akmenuota, kieta. Kasė šiek tiek rankom, o paskui apmėtė, kaip jie sakė, eglišakiais. Bet tikriausiai tai buvo maumedžiai. Taip ir paliko. Aišku, kad žvėrys ir ištampė tą kūną.

Kartu gyveno ir trys vaikai. Vienas buvo nevisprotis, sesuo ir dar vienas brolis. Taigi šią šeimą supo. Tai mane labai sukrėtė.

Tai įsiminė visam gyvenimui kaip filmo juosta.

„Vieną vakarą atvažiavo ir mūsų išvežt. Buvo 1949 m. kovo 25 d. Tėvas buvo išvarytas pastotėn, sesuo Vanda gulėjo lovoje. Tai buvo kovo mėnesį, o Vanda sausio mėnesį mirė. Aš trylikos metų nepilnų. Atsidaro durys, įeina vienas stribas iš Popovkos. Pasakė, kad išvežt atvažiavom. Per duris dar įvirsta karininkas rusas. Atsisėda už stalo, pradeda rašyti, kokio turto yra, gyvulių. Mes nutirpom, savaime aišku. Su jais buvo mokytojas Žemaitis iš Šakėliškės kaimo (mokytojavo kaimo pradinėje mokykloje). Tais laikais mokytojus varydavo gyvulių surašinėt. Ir Sėliukas, valsčiaus seniūnas. Jie pradėjo rūkyt, prirūkė pilną pirkią. Sesuo pradėjo dust. Mama pasakė, kad dukra labai sunkiai serga. Tada pirmininkas (Pipiras) nuėjo patikrint, pamatė, ir pakvietė vyrus išeit. Jie išėjo, o mes stovim nutopę (nutirpę). Grįžo mokytojas ir sako: „Savickien, šiam kartui likot“. Pipirui pagailo mergaitės, nes vis viena kelionėj numirs. Kalbėjo, kad tuomet sirgo jo dukra ir jis pagailėjo mano sesers. Taip ir likom. Kai grįžo tėvas, pradėjo viską nešt pas kaimynus, ir gyvulius pervarė.

Teigiamų jausmų tai valdžiai niekada nebuvo. Mano tėvas sakydavo, kad kiek valdžių pergyvenau, visos bausdavo tik kaltą, o šita valdžia baudė visus, net ir negimusius – veždavo, tremdavo.“

Moteris vėl nuklysta mintimis į praeitį: „Aš labai mėgau skaityt. Pionierių vadovė kartu buvo ir bibliotekininkė Tverečiuj, Kudabaitė Juzė. Kad aš stočiau į pionierius, tai man duodavo knygutes: „Timūras ir jo būrys“, „Pavka Morozovas“. Žodžiu, knygutės apie pionierius, kurie labai gerus darbus daro. Kai grąžindavau, klausdavo, ar patiko knygos. Atsakydavau, kad patiko, bet į pionierius nestosiu. O tėvas sakydavo, kad jeigu stosiu į pionierius, tai ateis „miškiniai“ ir ištarkuos užpakalį. O jeigu pasakysiu, kad tėvai draudžia, tai Sibiran išveš. Tai va kas man galvoj: baimė, baimė, baimė.“

„Auklėtoja liepė vėliavą nešt. Miestely ant kalniuko buvo rusų kareivių kapinės. Ten per gegužines ir spalines šventes ir vaikus varydavo. Į vidų sueidavo kalbėtojai, o mes išsižioję, snargliuodami, turėjome stovėti už tvoros. Ir vėliavą raudoną nešt man liepė. Aš paklusau, nes kaip neklausysi. Mes gi tais laikais neturėjom teisių, tik pareigas. Atsimenu, buvo sekmadienis ar šventė kažkokia. Kai aš nešiau vėliavą prieky, tai moterys, eidamos iš bažnyčios, žiūrėjo į mane kaip į žvėrį. Kai namo grįžo mama, pasakė, kad moterys piktinosi, kad šita komsomolka numirs patvory, jeigu ji su šita raudona vėliava eina. Ją Dievas nubaus taip, kad ji be kunigo, be išpažinties patvory numirs. Irgi sukrėtimas.“  

„Nelabai sutarėme su viena rusų kalbos mokytoja. Vienas epizodas. Ji buvo mūsų auklėtoja. Vienąkart ji pakvietė mane užeiti į mokytojų kambarį ir paklausė, nuo ko aš laiškus gaunu. Pasakiau, kad nežinau, o tais laikais buvo madinga iš kariuomenės rašyti laiškus merginoms. Liepė prisipažinti. Kaip aš prisipažinsiu, ko nežinau. Parodė laišką, mėlynas vokas ir mėlynai užrašytas. Iš tolo taip. Pakartojau, kad nežinau. Auklėtoja paklausė, gal priklausau kokiai pogrindinei organizacijai. Atsakiau, jog jokiai organizacijai nepriklausau. Ji paklausė, ar gali atplėšti voką. Leidau.

Atplėšia – atvirutė. Vyresnės klasės mokinys Gruzdys sveikina mane su Velykom. Kriminalas! Baisus dalykas! Su Velykom sveikina vyresnės klasės berniukas Savickaitę! „Kaip šitaip galima?! Jūs dar neatsikratėt tų religinių prietarų?!“ Paklausė, ar gali šitą atvirutę pasilikti. Pasakiau, kad gali, nes jis man baisiai nepatiko. Jeigu būtų patikęs, gal nebūčiau leidus. Tais laikais atviručių nebuvo, nežinau, iš kur jis ją gavo. Spalvotų pieštukų mes neturėjom tais laikais.

Po trijų dienų šaukia mus į vieną klasę ir skelbia, kad mūsų mokykloje yra mokinių, kurie neatsikratė religinių prietarų: Vilhelmas Gruzdys sveikina Liudgardą Savickaitę su Velykom! Šito aš klasės auklėtojai neatleidau!“ 

„Aš nestojau į komjaunimą. Mokiausi gerai. Auklėtoja liepė, kad ateitų tėvas. Tėvas paklausė, ką padariau. Mokausi gerai, jokių pastabų dėl elgesio… Tėvas atėjęs pas auklėtoją paklausė, ką aš blogo padariau: apsivogiau, susimušiau, bažnyčios langus išmušiau. Tuomet vaikai „ragatkėmis“ išdaužė bažnyčios langus, tai jie buvo pagirti ir priimti į komjaunimą. Auklėtoja papriekaištavo, kad nestoju į komjaunimą. Tėvas atsakė, kad čia negali būti prievartos. Auklėtoja siekė, kad būtų šimtaprocentinis klasės stojimas į komjaunimą. Bet aš taip ir neįstojau. Jeigu būtų gražiuoju kalbėjusi, tai gal dar būčiau ir pagalvojusi (tuomet buvau 10 klasėje), bet kai prievarta… Ir iki šiol tokio jos elgesio negaliu pamiršti. Jeigu mums buvo labai gaila mokytojo Pautienio, tai atsiminimai apie šitą mokytoją priešingi.

„Geografijos mokytojas Feliksas Pautienis iš Astraviškių kaimo. Šiaudinytė, jo žmona, rusų kalbą dėstė, jisai geografiją. Mes tada dar mokėmės šitoje senojoje mokykloje, kurioj klasėje – neatsimenu. Kažkas pasakė, kad suėmė mūsų mokytoją ir mes išlėkėm ant laiptų. Žiūrim, sunkvežimis važiuoja ir mokytojas viršuj mums moja. Mes pradėjom rėkt, lėkt. Jis labai geras mokytojas buvo, toks pogriežtis, bet labai gražus, neišpasakyto gražumo. Vėliau pasklido kalbos, kad kai jis buvo lagery, jinai nutraukė su juo ryšius, tai mes labai piktinomės. Bet pasirodė, kad tai buvo netiesa.“

Daugumos iš Didžiasalio kilusių partizanų šeimos buvo ištremtos į Sibirą. Vieni grįžo, kitų kaulai liko gulėti amžino įšalo žemėje. Šiuo metu Lietuvoje tebegyvena Antano Bernoto dukra Rimutė, kitų – nebent anūkai. Mykolo Telyčėno dukra – Vokietijoje.

Štai ką išgyveno L. Savickaitė. Prisiminimai iš vaikystės visai nelinksmi ir nevaikiški, bet be jų ji nebūtų tokia, kokia yra dabar – tikra mūsų krašto, visos Lietuvos istorijos liudininkė. Tai pastūmėjo į kūrybos kelią. Rašo todėl, kad reikia įamžinti, prisiminti ir žinoti ateities kartoms.

Liudgarda Savickaitė-Juodkienė yra labai veikli moteris, savo energija įkvepianti ir kitus. Kiekvienas iš jos galėtų ko nors pasimokyti: vieni ryžto ar drąsos, kiti – meilės savam kraštui. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo niekuo neišsiskirianti, bet pasiklausiusi šių istorijų įsitikinau, kad kiekvienas žmogus yra labai turtingas savo vidumi ir niekada negali žinoti, ką jam teko išgyventi ir kokią istoriją jis įamžina.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje