Skip to content

Protėvių išminties trupiniuose

Mielieji, ar turime tradicinių žolynų Rasos šventės vainikams, ar nenuvargino žvilgsniai į nuskustus iki juodos žemelės takus ir takelius?.. Pievų gėlės, kažkada džiuginusios vaikus ir suaugusius savo spalvų gausa ir įvairove, visai sumenko. Dingo begalė kvapų ir nuostabių vasaros žydėjimo pajautimų. Eini pro žydinčių rapsų lauką ir toks ilgesys apima širdį, kad net nusakyti sunku. 

Su senosiomis pievomis iškeliavo mūsų gyvenimo tikruma, tarsi nutrūko kažkoks slėpiningas ryšys su protėviais ir žeme. Sakytum, reikia bėgti, trauktis iš tokių laukų, kuriuose neliko gilesnio regėjimo aplinkai ir žemės laikui.

Per Rasas arba Jonines gal išeikime iš šiltų namų, palikime pigų lėbavimą simbolizuojančius ir sočius stalus, keliaukime į gamtą. Paklausykime jos tylaus balso uplelių čiurlenime ir vėjo šnaresyje. Nejau, mes, esame prastesni nei protėviai jei vis nerandame jėgų sustoti, girdėti, išgirsti…

Rasos šventės vidurnaktį, miško dvasių saugomas, vieną akimirką žydi papartis. Atradęs paparčio žiedą, žmogus tapdavo visą žinantis, visą regintis. Šventė buvo kupina simbolikos, magijos, dievų kulto, įvairių tikėjimų ir burtų. O koks saulės garbinimas!

Senuosiuose papročiuose ir tradicijose susipynė vandens, ugnies, augmenijos reikšmės, vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, apvalantis šokinėjimas per ugnį. Svarbiausia, kad beveik visuose ritualuose buvo siekiama žmogaus „gerėjimo“, tobulėjimo rezultatų. Tokioms paieškoms kiekviena detalė buvo svarbi ir prasminga. 

Dabartis diktuoja kitokias prasmes, bet niekur nedingo begalinis žmogaus noras pažinti Visatą ir patį save, noras suvaldyti patogios materijos maištingą trumfą prieš dvasinę amžinybę.

Ar dažnai dar pakeliame savo akis į dangų? O labai verta, nes per Rasas ir vasaros saulėgrįžos naktimis jis kalba mums savo paslaptinga kalba. nepamirškime pakelti akis ir pasižvalgyti po dangų. Šiaurinėje jo pusėje, tikrai pamatysime keistai švytinčius debesis – tai neabejotinai bus sidabriškieji, paliekantys neišdildomą įspūdį stebėtojui.

Ir niekur kitur, tik tokioje slėpiningoje dangaus kalboje, mes nejausime stipraus dvasinio polėkio skrydžiui nuo pavargusios žemės. 

Mielieji, išeikime, išvažiuokime, pabėkime iš savo patogios buities per Rasas. Pabūkime kūdikiais širdimi ir išminčiais tokios nakties prasmėse. Kam lemta maudytis rasose, maudykitės. Kam svarbu perbėgti žarijų taku, bėkite, nieko nebijokite. Ir vidurnakčio vandenyje pasinerkite drąsiai, ežere ar upėje, kad daugiau jėgų ir šviesos savo kelyje turėtumėte, kad tik tokio gėrio daugiau į visą mūsų aplinką.

O nesugaunamo laiko tėkmėje daugelis supratome, kad mums jau – toli iki protėvių išminties, dabar tik trupiniais jos mėgaujamės ir stebimės jų galia. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje