Išties komfortiškas dalykas puikus kelias. Kol važinėjame automobiliais, dviračiais ir dar kurį laiką taip važinėsime, nes patogios skraidančios platformos mūsų civilizacijai dar net „nekvepia“, tol svajosime apie puikų kelią – asfaltą. Ir žiemą, ir vasarą žmonės skundžiasi kelių būkle, nes judėti sunku, o kartais net neįmanoma ir labai pavojinga, o judėt ne tik norisi, bet ir reikia (vykstama į darbus, ugdymo įstaigas, parduotuves, gydymo įstaigas ir pan.). Kokia gi situacija dabar ir ko galima tikėtis, nes juk kiekvienas supranta, kad kelių tvarkymas ir priežiūra – ne vieno spragtelėjimo pirštais ir ne vieną tūkstantį eurų kainuojantis reikalas. 

Senuoju Vilniaus keliu į gėrio karalystę

Važiuojant iš Ignalinos link Vilniaus ir ties Bėčiūnais pasukus į kairę link Narsutiškės, atsidursite senajame Vilniaus kelyje. Žinoma, tokie keliai rajone vingiuoja šimtus kilometrų ir žmonių jais važinėjančių suskaičiuotume ne vieną dešimtį, tačiau šiandien pasakosime statybos inžinieriaus p. Nikiforo istoriją, todėl ir mintimis judame senuoju Vilniaus keliu. Maždaug už 5–6 km nuo Ignalinos, prieš pat Panižiškės kaimą, dešinėje pusėje yra Pamoliškės kaimas, o kairėje – Zuikiškė (ypač solidžių sodybų kaimelis). Būtent Pamoliškėje, savo gimtinėje, ir gyvena į redakciją besikreipęs kraštietis Nikiforas.

Kad skaitytojams būtų paprasčiau suprasti ir nevertinti žmogaus, net nenumanant, kaip jis gyvena ir ką jis daro pats, prieš išsakydamas savo mintis ir norus, truputį pristatau p. Nikiforą.

Per trylika metų Nikiforas pertvarkė gimtus namus, pakeitė stogo konstrukciją, namo apdailą, rekonstravo šildymą, įrengė dušus, tualetus, pristatė itin dailią terasą, verandoje įrengė nuostabų vasaros kambarį svečiams, kuriame sustatė paties rankomis pagamintus baldus. 

Pelkėtoje kiemo vietoje iškastas nemažas, kokių 20 arų tvenkinys ir apgyvendintos milžinėmis tapusios žuvys. Šalia tvenkinio – gėlynas, ganykla stirnoms ir daržas. Vyras sako, kad su gamta reikia draugauti, o ne kovoti. Keletą metų stirnos „nusiaubdavo“ jo daržus, braškynus. Todėl jis šalia tvenkinio nuo miško pusės, priešais daržą, pasėja nemažą plotelį rapsų. Stirnos pasigano rapsuose, atsigeria tvenkinyje ir pasisvečiavę nupėdina tolyn. Lyg suprasdamos šeimininko norą, į daržus nebeeina. 

Kitoje namo pusėje – naujai atsodintas gausus sodas, uogynas ir dar šiek tiek daržo. Nikiforas tiek visko priaugina, kad užtektų visą būrį išmaitinti, bet kaip pats sako, beveik viską išdalina. „Man malonu, kad turiu kuo dalytis su kitais. Ir labai svarbu vertinti tai, ką duoda gamta. Kuo labiau vertini, tuo daugiau ji tau duos“, – sako pašnekovas.

Na ir tikrai, svogūnų galvų rankomis neapimsi, barškių uogienojai – kelius siekia, o uogos, sako, kone kiaušinio dydžio. Pomidorai, pupelės, kopūstai ir kitos daržovės – klesti. Ir ne trąšose paslaptis. Šis vyras, sako, turi kažin kokių magiškų galių, atlieka darže mistinius ritualus. O jis pats teigia, kad visur reikia vadovautis protu. „Mąstyk, stebėk, ką darai ir analizuok, kaip viskas vyksta ir nereiks jokių burtų. Įsileisk į save gėrį ir tikėk pats savimi – štai ir stebuklai. Vienas iš stebuklo pavyzdžių. Pasodini braškes ir laistai laistytuvu. Eidamas išlieji ant krūmelio tiek, kiek spėji suskaičiuoti iki keturių ir eini toliau. Apeini lysvę tris kartus. Tiek reikia, kad visas vanduo iki lašelio įsigertų, pasiektų augalo šaknis ir jį pagirdytų, o ne nutekėtų į šalį vos sudrėkindamas dirvos paviršių. Tai kur čia burtai ir mistika?“, – juokiasi Nikiforas. 

Lengvas kontrastas laukinei gamtai – modernus kavos virimo apartas, idant, kaip sako pats Nikiforas, įsijautę nesulaukėtume ir nepamirštume, kad visai čia mat, už miškelio – civilizacija. Na, civilizacijos Nikiforo gyvenime yra ir daugiau. Jo darbo kambarėlyje, kuriame jis mėgsta atsipūsti nuo veiklos sodyboje, yra knygų lentyna, kompiuteris su veikiančiu internetu, stalas, nukrautas šūsnimis žurnalų ir laikraščio „Mūsų Ignalina“ numeriais, laiškais. 

Pradėkime nuo pradžių. Šiuose namuose daugiau nei prieš 70 metų gimė ir augo Nikiforas, kaip ir dar trys jo broliai. Ūgtelėję paliko tėvų namus ir išsivažinėjo mokslų semtis, gyvenimų kurti. Nikiforas – gabus, sėkmingai dirbęs statybos inžinierius, pastatęs savo šeimai ne vienus namus, įrengęs butus ir… prieš trylika metų sugrįžęs į gimtuosius namus. Trumpai būtų taip. 

Keliams dėmesio būta daug daugiau

„Žinote, aš nesu iš tų žmonių, kuris dieną naktį viskuo nepatenkintas ir ieško priežasčių pasiskųsti, bet kantrybė trūko ir man. Suskaičiavau, kad per trylika metų, kiek moku mokesčius rajonui, nes esu čia oficialiai registruotas ir viskas su manimi yra gerai, sumokėjau per 33 tūkst. eurų. Atrodo gan solidžiai. Per šiuos metus nei karto nekviečiau jokių tarnybų, jokių pagalbų, niekur neišnaudojau jokio bereikalingo pinigo, pas gydytojus nevaikštau, už mokslus jau seniai atidirbau, o dažnai dabar net negaliu savo transportu iš namų išvažiuoti. Ar į Pamoliškės pusę, ar į Narsutiškės – visur neprižiūrėtas žvirkelis. Link Narsutiškės dar kiek lengviau, nes yra ruožų, kur likęs senasis brukas, bet kiek ten jo. Tokių žmonių kaip aš rajone, tikrai ne vienas. Mokame mokesčius, o net negalime turėti elementaraus kelio. Kas dabar prižiūri kelius? Arba visiški bemoksliai, arba sąmoningai darbą imituojantys piliečiai. Paleidžia greiderį, uždeda pliusą, kad pravažiavo ir tiek žinių. Iš kažkada buvusių gerų žvirkelių suformuoti loviai, kuriuose telkšo purvynas, balos ir net visureigis klimpsta. Tai kaip gyventi, kaip nepykti ir nesiskųsti? Jūs negalvokite, kad aš ilgiuosi senųjų laikų, jokių būdu ne, bet aš ilgiuosi deramo požiūrio į darbą ir žmonių atsakingumo. Kai man buvo maždaug 8–10 metų, aš jau tada žinojau, koks svarbus buvo kelias ir koks jis turi būti. Pirmiausiai turi būti suformuotas kelias ir nuo jo į abi puses nutekėjimas vandeniui – geri grioviai iš abiejų kelio pusių. Mano vaikystėje šeimoms buvo nustatyta norma – pagal šeimos narių skaičių, kiek kelio ruožo privalome sutvarkyti: iškasti griovį, iškirsti kokį krūmą ir padaryti tinkamą nutekėjimą… Tai dabar ir vėl turiu eiti tai daryti? Tikėtis, kad iš per gyvenimą sumokėtų galybės mokesčių valstybė bet keliuką sutvarkys, matyt, nebegaliu“, – svarsto Nikiforas. 

Trukt už vadžių

Kelių tema buvo rašyta MI puslapiuose straipsnyje „Ignalina savo grožio įkaitė“ dar pavasarį. Metai iš metų požiūris į kelių priežiūrą nesikeitė. Seniūnijos žymi, kad greideruota, prižiūrėta, o kaip neįmanoma važiuoti, taip neįmanoma. Tada sulaukta ir vieno ūkininko, pagal sutartį prižiūrinčio kelius žiemą, žinutės, kuris sakė pritariąs kiekvienam straipsnyje parašytam žodžiui ir pridūrė: „Prisimenu, gal prieš ketverius ar penkerius metus kai greideravo ir visas velėnas nuo krašto nupjovė bei suvertė su kelmais ir akmenimis į dirbamos žemės laukus. Na gerai, viską susitvarkėm, išsirinkom, ir pagalvojau – stebuklas: išplatino, nupjovė kelkraščius, nebestovės vidurį kelio vanduo ir nebeišsivažinės duobės, bus taip ir toliau tvarkomi ir greideruojami kaimo keliukai. Puiku! Nieko panašaus. Viskas tuo ir baigėsi, vėl paskutinius ketverius metus važinėja greideris kelio viduriu skusdamas vis giliau duobę, užžėlė vėl pakraščiai ir atsirado bortai. Toks įspūdis, kad svarbu atsižymėti už pravažiuotą atstumą. O dėl žvyruojamų ir tvarkomų kelių, tai kažkoks absurdas. Teko valyti sniegą. Neįmanoma pravažiuoti pro medžius ir šakas sulinkusias ant kelio, o kai žinai, kad to kelio ruožui šiais metais atnaujinti buvo skirta tam tikra lėšų suma, tai susimąstai ir nelabai supranti, kur jie išnaudoti. Lygiai taip ir su sniego valymu. Atsikeli iš ryto 4 valandą ir pradedi dirbti. Taip, visi patenkinti, gali žmonės išvažiuoti į darbus, tačiau užpraeitą žiemą atsisakiau šito, nesusiderinom, todėl valė kelininkai. Praeitą žiemą vėl sutikau, gal daugiau dėl žmonių, bet, manau, vėl buvo paskutinis kartas“.

Situacija labai dviprasmiška, mat pasaugas užsakanti valdžia išdėsto vienas taisykles, gyventojai turi savo matymą ir norus, o kaltas lieka ūkininkas, teikiantis paslaugas. Kam tada būti geranorišku, juk gali susinerti rankas ir dirbti ne pagal širdį, o pagal įstatymą ir savo „pliusus“ susirinkti ciniškai ir chamiškai. 

Rajone asfaltuoti keliai – avarinės būklės 

Liūdna, bet ir asfaltuoti keliai, besidriekiantys rajono riba, vietomis yra avarinės būklės. Ruožai kelyje Ignalina–Didžiasalis, Ignalina–Kaltanėnai artėjant link Palūšės, N. Daugėliškis–Rimšė, Rimšė–Visaginas. Tokios duobės, kad nežinodamas ir važiuodamas bent 80 km/h gali mažų mažiausiai likti griovyje tik su automobilio vairu rankose. Ieškoti kaltų nėra prasmės, orus nelabai jaudins mūsų godos, o valstybė, atidariusi Tverečiaus pasienio postą ir paleidusi didžiulį srautą krovininių automobilių, nelabai jaudinosi, ir taip prasta kelių būkle rajone ir netinkamu kelių priežiūros lygiu žiemą. Visi šie valstybiniai keliai, kaip krašto ir rajoniniai, prižiūrimi Lietuvos automobilių kelių direkcijos. 

Valstybinės reikšmės keliai skirstomi į:

1) magistralinius kelius. Tai pagrindiniai Lietuvos keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas. Jiems priskiriami visi valstybinės reikšmės keliai, įtraukti į Europos tarptautinį kelių tinklą;

2) krašto kelius. Tai keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyvus transporto priemonių eismas tarp Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų centrų, taip pat tranzitinio ir turistinio transporto priemonių eismas;

3) rajoninius kelius. Tai keliai, jungiantys miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su magistraliniais ir krašto keliais.

Vietinės reikšmės keliai skirstomi į: 

1) viešuosius kelius. Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, taip pat gatvės gyvenamosiose vietovėse, jungiamieji ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 

2) vidaus kelius. Tai fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų, jų padalinių (toliau – fiziniai ar juridiniai asmenys) reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams).

Rajono vadovų pozicija

Apie kelius ir jų būklę kalbėta su Ignalinos r. savivaldybės administracijos direktoriumi Vidu Kreivėnu. „Kaip žinote, dirbti pradėjau neseniai ir tiesiog fiziškai neįmanoma visų sričių sukontroliuoti, išsiaiškinti. Dėl žvirkelių priežiūros kalbėta su seniūnais, aptarta kelių būklė, sudėlioti planai, prioritetai. Nors lietus vietomis palijo, bet yra vietų, kur kelių kilometrų ruože dalis kelio gavo lietaus, o dalis – ne, tad greideruoti kelių tiesiog negalima. Tik bus sukeltos dulkės ir išversti akmenys. Kol kas darbai visu pajėgumu nepradedami“, – teigė V. Kreivėnas. 

Dėl sudarkytų asfaltuotų kelių ruožų rajono vadovai taip pat viską žino, buvo tose vietovėse, tačiau ir čia atėjęs su kastuvu ar su šalto asfalto maišeliu problemos neišspręsi. „Nesakau, ką reikėjo ar ko nereikėjo daryti anksčiau. Pasakysiu tik tai, ką padarėme dabar. Įvertinę kelių būklę ir pasitarę su aplinkinių savivaldybių vadovais viso regiono vardu, kadangi kiekvienas kelias veda į kažkur ir visur bėdos tos pačios, nusprendėme pagalbos kreiptis bendrai. Visi reikalingi dokumentai parengti ir perduoti merui Laimučiui Ragaišiui, – patikino V. Kreivėnas. 

Net ir labai dideli užmojai ir norai pirmiausiai turi būti išgirsti. Mero L. Ragaišio teigimu, daug aktualių ir svarbių klausimų buvo aptarta Regiono plėtros taryboje. Tai ir žvirkelių priežiūra, o tiksliau, skirtas per mažas finansavimas priežiūrai ir valymui. Taip pat išsakytas susirūpinimas dėl (jau minėtų – autor. past.) kritinės būklės kelių rajone, kurie yra Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuosavybė. Kalbėta ir apie miesto teritorija besidriekiančių magistralinių kelių atkarpų ir jų infrastruktūros (kelkraščių, perėjų, šaligatvių ir pan.) būklės. 

Regiono plėtros tarybos nariai iš visų savivaldybių pateikė savo pastebėjimus, siūlymus ir pašymus ir įpareigojo Utenos merą Regiono plėtros tarybos vardu kreiptis į kelių administratorių – VšĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija. 

„Dokumentai parengti, pasirašyti ir perduoti. Tačiau taryba nusprendė, kad tinkamiausia būtų dar ir susitikti su VšĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija vadovu ir visiems aptarti esamas problemas ir iš pirmų lūpų sužinoti apie esamą padėtį regione, perspektyvas, planus ir galimybes. Regiono plėtros tarybos narys, Molėtų meras įsipareigojo organizuoti visų rajonų atstovų susitikimą su Kelių direkcija. Tada tikiuosi turėsiu daugiau ir konkrečių atsakymų į gyventojų klausimus dėl kelių būklės“, – teigė meras L. Ragaišis.

Turbūt juokingai nuskambės prašymas patiems pagal galimybę kokią šaką pakelėj užsukti už kitos, kad netrukdytų važiuoti, akmenį nuo kelio į šalį paridenti, lėčiau važiuoti ir kelti mažiau dulkių bei netraiškyti gyvūnų ant kelio, prasišienauti peržydėjusias žoleles gyvenantiems šalia kelių ir šiukšlių pro langus nemėtyti? Tebūnie… niekada nežinai, kas juokiasi paskutinis ir ką tas juokas lemia. 

Autorės nuotr.