Po pusryčių mano mobilusis pragydo optimistine muzika. Skambino vieno universiteto leidyklos centro direktorius Anicetas Šarka:

– Reikėtų mums pakalbėti apie jūsų epigramų ir humoreskų knygos rankraštį. Taip sakant, tète-à-tète, akis į akį.

Nuvykstu, praeinu pro cigaretes traukiančio dar raudonskruosčio jaunimėlio būrelius, nusileidžiu į pusrūsyje įsikūrusią leidyklą ir spaustuvę ir susirūpinęs klausiu poną direktorių:

– Tai kas gi atsitiko? Kur aš jums užkliuvau?

– Man niekuo ir niekur neužkliuvote. Juk jūs priėmėte mūsų padiktuotas sąlygas, iš savo pusės pasirašėte knygos ,,Sutartys su velniais“ išleidimo sutartį. Bet va mūsų vadovybė ne juokais susirūpino dėl kitko… – Čia jis, toks ilgšis – nelyg krepšininkas, pasiglostęs juodus savo ūselius, paėmė iš spintos mano rankraštį ir, ranka parodęs  į geltono popieriaus juosteles, kyšančias iš rankraščio, tarė: 

– Matote, tose savo epigramose jūs įduriate ir ne vienam konkrečiam tiek valdančiosios daugumos, tiek kitiems valdžios pareigūnams. Net itin aukštiems. Net buvusiems ir esantiems prezidentams. Nekalbant jau apie žemesnio rango dignitorius ir opozicinių partijų atstovus – seimūnus ir ne, ministrus ir kitus. Na, pats supraskite: kaipgi galima atvirai rašyti apie Brazauskyną, Kirkilyną ar Adamkaus dvarą Meksikoje?! Dar ir neaišku, ar jis tą fazendą ten turi… Na, o va ta epigrama, kur atvirai šaipomasi, kad, girdi, „…o dabar, kur tik krūmynas,/ Kirkiliukai krušas/ trinas…“ jau visai valdžios dvarą provokuojanti, per aštri… Mes – tai juk ne satyrinis žurnalas ,,Šluota“… – kurį Lietuvos valdžia ir numarino. Tuo tarpu net sovietinė jį rėmė… – įsiterpiau aš. – Matyt, dabartinei mūsų valdžiai satyra labai nepatinka… Tai sakykite, pone direktoriau, kas čia išsigando?

– Na, matote, mes – biudžetinė įstaiga, priklausanti nuo vyriausybės skiriamų lėšų. Visai nurėžti mums priklausančių pinigų, žinoma, ji negali. Bet, pavyzdžiui, šiek tiek sumažinti – kodėl gi ne? Ir kas bus čia kaltas? Jūs ir aš: aš todėl, kad tą knygą būsiu išleidęs, o jūs …

– Taigi kuo kaltas būsiu aš? – prirėmiau buvusį sportininką.

– Jau sakiau: reikėtų aptakiau, švelniau… Mūsų rektoratas atvirai…Na, sunerimo ten, todėl ir siūlo kai ką jums pataisyti…

– Tai kaip, pone direktoriau, ar esama Lietuvoje demokratijos? O gal jau naująjį Glavlitą įveskime? Juk tai, ką man siūlo jūsų vadovybė, yra ne kas kita kaip elementari biurokratinė cenzūra.

– Na, kaip čia jums paaiškinus? Šiaip ir jūsų humoreskos, ir epigramos, yra ir taiklios, ir nemaža jose paradoksų, juokų… 

– Ačiū, bet, kaip teikėtės pasakyti, jūsų valdžia vis dėlto mane ima ir cenzūros rėžtuvais pjausto, – pertraukiau šio universiteto uolųjį tarnautoją. – O ar ne per šių aukštųjų valdžios žmonių kaltę mes velkamės ES valstybių uodegoje? Visais gal parametrais – socialiniu, kultūros, emigracijos etc. Na, kad ir dėl energetikos trigalvio slibino, beje, dar tik pasirodžiusio, konvulsijų… To „Leo Lt.“ Jūs su tuo sutinkate, pone direktoriau?

– Na, gal ir taip, bet ir jūs turite mus suprasti…

Kur jau čia tu, žmogeli, nesuprasi: kaip buvo neliečiama valdinė nomenklatūra, taip ir liko ji neliečiama, tik gražesnė, nes pasipuošusi gražiausiais Lietuvos ir ES džiunglių paukštelių apdarais ir plunksnomis. Tiesa, drakoniškais savo snukiais jie, dabartiniai nomenklatūrininkai, dabar stambesni, raguotesni, bet, žmonės sako, kad savo buvusio kreivo stuburo taip ir neištaisė, neištiesino: anksčiau jis buvo nukrypęs Maskvos, o dabar – Briuselio pusėn. Mat nežinai, kur vėjai papūs…

R. Elmantės karikatūra