Jei paklaustume savęs, kodėl su muzika keliauja žmogus, rastume ne vieną atsakymą. Bet gal pats svarbiausias teiginys apie tai, visgi, liktų nutylėtas… Aistringi muzikantai sako, kad muzika – Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.

Antradienis ir ketvirtadienis – ypatingos dienos Mielagėnuose, kuomet iš skirtingų seniūnijos vietų į kultūros centro filialo patalpas skuba „Dainorių“ kolektyvo nariai. Jiems visai nesvarbus nenuspėjamas oras ar kitokios smulkios kliūtys, pasitaikančios kelyje. Visi skuba į tradicinę repeticiją, kuri kiekvieno kalendoriuje pažymėta išskirtiniu ženklu.

Stebėdamas susitikimo šurmulį ir šiltus apsikabinimus, supranti, kad čia susitinka geri bendraminčiai, saviraiškos kolegos, o gal net ir sielos draugai. 

Paklausti apie buvimą kolektyve, jie nuoširdžiai pasakoja apie situacijas, atvedusias į „Dainorių“ gretas, ir visi, kaip vienas, „prisiekia meilėje“ lietuvių liaudies dainai ir muzikai.

Kaip užgimė noras kūrybinei gyvenimo kelionei su daina ir kodėl mielagėniškiai pasivadino būtent „Dainoriais“, išsamiau apie tai papasakojo kolektyvo vadovė Onutė Mačiulienė. 

„Tėvų šeimoje – jauniausia, užaugau su vyresniais broliais, kurie buvo muzikantais, grodavo vestuvėse ir kitokiose šventėse. Labai norėjosi išmėginti save, bet ilgai nedrįsau paimti akordeono į rankas. Vėliau, savo šeimoje, irgi laikiausi labai santūriai, nes vyras, aistringas muzikantas, gana kritiškai žvelgdavo į mano ramesnį grojimą instrumentu. Bet gyvenimas nenumaldomai skubėjo, likusi viena, vis dažniau, vakarais, ėmiau akoredeoną, ir muzikos garsuose pamiršdavau visus kasdienius rūpesčius. 

Šitas kraštas dainingas nuo seno. Įvairiose šventėse burdavomės, dainuodavome, gal tik keisdavosi ansamblio sudėtis… Meilė muzikai ir gimtam kraštui išsaugojo ištikimiausiųjų užsidegimą ir norą likti drauge, dalintis liaudies muzikos garsais su aplinkiniais.

Netikėtai pačiai sau, tapau kolektyvo vadove, atsakinga už atliekamų dainų repertuarą ir kokybę. 

O kolektyvo pavadinimą rinkome visi kartu. Mindaugas Milinavičius surašė visą sąrašą galimų pavadinimų į lapą, o tada jau rinkome, kuris mielesnis mūsų širdžiai. Kažkodėl tokiu tapo „Dainoriai“, – juokėsi kolektyvo vadovė, primindama, kad visus veda „neišnaudotas jaunystės parakas“…

Nuo 2019 m. koncertuojantis mėgėjų kolektyvas „Dainoriai“ su kiekvienu nauju pasirodymu vis labiau pavergia klausytojų širdis. Palengva, kaip stiprioje komandoje, išryškėjo kiekvieno nario individualumo bruožai, sustipėjo jungianti bendrystė, išryškėjo kūrybinė visuma.

„Kiekvienas kolektyvo žmogus labai savitas ir nepakartojamas savo gebėjimais“, – sako „Dainorių“ narė, kultūrinių veiklų Mielagėnuose organizatorė Ema Trapikienė. Pasak jos, kiekvienas prisideda, kuo tik gali, prie kolektyvo gyvenimo.

Nuolatos skubanti energinga Laima Jusienė – gera siuvėja, todėl savo amatu gelbsti, kada tenka naujus apdarus dailinti, o jos vyro Antano šilta šypsena sukuria ypatingą atmosferą per repeticijas. Alma Pachomova – puiki organizatorė, be kurios idėjų ir pastabų nevyksta nei vienas kolektyvo pasirodymas. Česlava Černiauskienė ir Vaidas Sveikauskas – labai gerai dainuoja ir mažai kalba – juokauja ansamblio nariai, o Alvydą Raketį visi dar įvardija nepakeičiamu vairuotoju. Be Stasės Filipavičienės šilto žvilgsnio apkarstų niūrios dienos, be Romučio Akinsko ūkiško vaišingumo būtų liūdnesni visi susitikimai. Kolektyvui labai svarbi Aldonos ir Mindaugo Milinavičių tėviška globa, kurioje daug nuoširdaus rūpesčio, draugiškų pastebėjimų, šiltų ir kilnių gestų. 

Patikėkit, o dainuoti nėra paprasta. Visa tai ateina iš sielos gelmės, iš primirštų protėvių melodijų ir pajautimų, grįžusių kažkam netikėtai ir keistai. Mes dainuojame apie praeitį, kurios daugiau nebus – primena Romutis Akinskas, apglėbdamas savo instrumentą būgną, pirktą klebono Marijono Savicko iniciatyva…

Daugelis „Dainorių“ narių gieda Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios chore, kaip giesmininkai laidotuvėse.

Kolektyvo vadovė Onutė Mačiulienė, paskatinta klebono M. Savicko, perprato vargonų charakterį ir pritaria jais Šv. Mišių aukoje.

Ne vien išsaugotas entuziazmas ir energija veda kolektyvą į gražią bendrystę visose šventėse… Čia nepamirštami gimtadieniai, vardo dienos, gera nuotaika ir šiluma apdovanoti visi kiti „Dainorių“ suėjimai. Tokiame bendraminčių būryje tęsiamos protėvių tradicijos, papročiai, liaudies dainomis ir pasakojimais garsinamas gimtas kraštas.

Pažvelgus į dainuojančių akis, įsiklausius į melodijų garsus, dar daugelį jautrių dalykų būtų galima paliesti gražaus „Dainorių“ kolektyvo paveiksle. Bet… Skubame prie Mielagėnų bažnyčios fontanų bendrai nuotraukai, ir būtinai fotografuotis kviečiamas klebonas Marijonas, atvežęs į šitą parapiją anykštėnų dvasią ir nepailstantis tolimoje tarnystės kelionėje.

„Dainoriai“ dėkingi visiems jų kultūrinės idėjos talkininkams (ir seniūnui Adui Trakymui), visiems žiūrovams, visiems juos girdintiems ir išgirdusiems. Viliasi ir ateityje gražių bei prasmingų susitikimų.

Autorės nuotr.