Dar neapsisprendėte ką veikti šį šeštadienį? Kas nori išmokti ir sužinoti daugiau paslapčių apie audinių marginimą, savomis rankomis pasigaminti namams skirtų dekoracijų, išmokti ir pabandyti senų amatų tokių, kaip siūlo verpimas, žvejybinio tinklo pynimas. Visos priemonės bus naudojamos iš lininių medžiagų, lininių siūlų. Audinius marginsime natūraliais, augaliniais dažais, indigu.

Šešios profesionalios tekstilės menininkės: Silvija Juozelskytė, Austė Jurgelionytė-Varnė, Indraja Kubilytė, Karolina Kunčinaitė, Kristina Šorienė ir Lina Zavadskė 10 dienų praleis ežerų krašte – Ignalinos rajone. Įsikurs nuostabioje Aukštaitijos nacionalinio parko vietoje, šalia Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironų. Menininkės kurs, bendraus, lankys architektūros, gamtos paminklus, stebės aplinką, semsis įkvėpimo. Rugpjūčio 5 d. (šeštadienį), renginio „Palūšės regata“ metu, 16–18 val., vyks edukacijos, kūrybinės dirbtuvės. Reta galimybė pasitaiko, kad vienu metu vyksta septynios tekstilės edukacijos! Šie užsiėmimai įtraukti ir specialiai pritaikyti tradicinei Palūšės regatos šventei.

Rezidencija tuo nesibaigs, menininkės toliau tęs darbus, užbaigs juos grįžusios į savo dirbtuves, studijas, o spalį visus pakvies į parodos atidarymą Ignalinos krašto muziejuje. Lapkričio mėnesį visus pakvies į susitikimo vakarą su rezidencijos dalyvėmis Paliesiaus dvare, bus pristatytas naujas darbų katalogas, visi atvykę į jo pristatymą, katalogą gaus dovanų. Tai jau antrasis tekstilės rezidencijos „Sugrįžkim prie lino“ leidinys-katalogas. Pirmasis katalogas buvo išleistas iš karto po pirmosios tekstilės rezidencijos, pasklidęs ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis: Kanadą, Japoniją, Islandiją, Italiją, Ukrainą, Baltarusiją, Taivaną, Čekiją, Bulgariją, Prancūziją, Moldovą, Šveicariją. Tokie leidiniai puikiai reprezentuoja Lietuvą, o ypač Ignalinos kraštą. Tai puiki dovana užsienio svečiams. 

Tekstilės rezidencija „Sugrįžkim prie lino“ tęstinis projektas, vykstantis kas antrus metus. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė. Šių metų tekstilės rezidencijos tema – linas ir vanduo. Kiekvienas lino stiebelis išauga gavęs tyro lietaus. Tik taip gali išaugti augalinis pluoštas. Saulės spinduliuose bręsta ir džiūsta. Kiek saulė duos kaitros, kiek laiko linai augs, kiek laiko nurauti linai lauke džius, nuo to priklauso ir pluošto spalva. Šį augimo, džiūvimo procesą reikia labai atsakingai stebėti. Natūralių lininių siūlų atspalvis gali būti nuo šviesiai rudo, pilko iki tamsesnių pilkų, rudų tonų. Lininių siūlų spalva laikoma kokybiška tik tada, kai ji nei per tamsi, nei per ruda, o šviesiai pilka.

Prieš keletą savaičių viešėjusi Prancūzijoje, Normandijos regione, projekto tekstilės rezidencija „Sugrįžkim prie lino“ vadovė ir sumanytoja Silvija Juozelskytė buvo pakviesta dalyvauti Prancūzijoje tarptautiniame projekte, kuriame menininkė turėjo galimybę apsilankyti tekstilės parodoje, linų ūkiuose, pamatyti mėlynuojančius linų laukus, gamybos procesus, kaip apdirbami, verpiami lininiai siūlai. Pasitelkus naujas technologijas, iš lininio pluošto Prancūzijoje gaminamos ne tik statybinės, interjero apdailos medžiagos, bet ir atskiros dalys muzikos instrumentams, sporto inventorius – slidės, snieglentės, teniso raketės, slidžių lazdos, patvarūs kelioniniai lagaminai. Automobilių pramonėje – motorolerių, dviračių dalys, naujausiame „Mercedes Benz“ klasės automobilio vidinio salono dalyje – bagažinės karkaso dangtis, pagamintas iš lininio pluošto.

Lietuvoje jau daugiau nei 20 metų nebeauginami linai, iš kurių išgaunamas lininis pluoštas. Dar pasitaiko vienas kitas ūkininkas, kuris augina linus, iš kurių spaudžiamas linų sėmenų aliejus, bet tokie linai netinka pluoštui, jų stiebas per trumpas.  

Tekstilės rezidencija – tai menininkų kūrybai palikta erdvė. Idėjų ir inspiracijos paieškos  nuo senovės iki šių laikų. Žvelgiant į praeitį, vandens ir tekstilės temą aplanko vaizdinys, kaip moterys, merginos ant upės ar ežero liepto velėjo žlugtą, skalavo skalbinius. Žlugto velėjimui naudojo medinę kultuvę. Nelengvas darbas buvo taip sunkiai daužyti kultuve. 

Yra gražių pasakų, legendų apie laumes, kai rūkui pakilus virš ežero ar upės, jos eidavusios maudytis, plaukus šukuodavo, marškinius mazgodavo.

Vanduo ir tekstilė – žvejyba. Kiekvieno žvejo reikalas buvo pačiam tinklą nusipinti. Vyriškas darbas buvo pačiam žvejui susiverpti tinklui tinkamus siūlus. Tik pats žvejys žinojo, kokio tvirtumo ir storumo turi būti siūlas tinkamam tinklui.

Ignalinos krašte nelabai pasitaikydavo žvejybinių laivelių su linine bure. kaip kad Mažojoje Lietuvoje, Kuršių nerijoje, bet vienas kitas būdavo. Kiekviename laive būtinos virvės, kurios suvytos iš kanapių, linų.

Tekstilės pramonė – viena pagrindinių gamtos teršėja. Greitos, pigios mados gamyba skatina vartotojiškumą, taip sudarydama kalnus perteklinės, nereikalingos  tekstilės atliekų. Tekstilės gaminių dažymui būtinas vanduo, kai kuriose šalyse dažų teršalai išpilami į upių vandenis, tai privedama prie ekologinių katastrofų. Šiuo projektu skatinama ir norima grįžti ne tik prie tradicijų, bet ir prie tvarumo, ekologiškumo, tai meno ir gamtos santykis.