Beglobių gyvūnų problemos tęsiasi ir visai nesvarbu koks metų laikas. Nemažėja bedalių skaičius apskrities prieglaudose. Kai kurių šeimininkų žiaurus elgesys su savo augintinias vis dar stebina net daug ką mačiusius veterinarijos gydytojus. 

„Smurtą patyręs gyvūnas elgiasi panašiai kaip ir smurtą išgyvenęs žmogus – sunkiau bendrauja su kitais aplinkiniais, baikštus, nerimastingas, nepasitikintis“, – akcentuoja veterinarijos gydytoja Rasa. – Sunku detalizuoti, kas išprovokuoja šeimininkų sadizmo protrūkį, nukreiptą į bejėgį padarėlį. Bet tokių atvejų nuolatos atsiranda, o moralais asmens nepaveiksi“, – sako specialistė.

Pavienių savanorių pasiaukojantis atsidavimas gyvūnų globai, rūpinimasis vis naujai atsirandančiais vargšeliais – vertas ypatingo valstybininkų padėkos žvilgsnio ir gesto. Dažniausia, atkaklių savanorių dėka, gelbėjami niekam nerūpintys ir neparankūs padarėliai iš įvairių nuošalesnių slėptuvių, pastebimi žiauraus elgesio atvejai, vykstantys kitaip mąstančių aplinkoje. 

Nepailstanti ignalinietė Albina Bieliauskienė, jau daug metų globodama benamius gyvūnus, kantriai ir atsakingai atlieka pasirinktą misiją. Tai – ne darbo rutina, o jautrios širdies vedimas, kuriam moteris paklūsta, kurio ritmu nuolatos gyvena.

Beglobių gyvūnėlių problemos nemažėja nei žiemą, nei vasarą. Jie serga, nori valgyti ir visais metų laikais nori būti reikalingi bei mylimi.

„Paskutiniu metu turėjau šešis globotinius katinukus, bet vieną, jaunutį visai, radau negyvą, gal kažkas nunuodijo. O kaip jis manęs laukdavo…  Patikėkite, labai sunku atsisveikinti su kiekvienu gyvu padarėliu.

Ankščiau, Meironių kaime nebuvo beglobių katinėlių, bet blogiečiai sugebėjo jų primėtyti ir tenai. Todėl dabar, kartą per savaitę skubu dviračiu į Meironis ir vežu maistelį 5 beglobiams draugams. Žiemos metu važiuoju autobusu, kuris tenai kursuoja tik trečiadieniais.

Skauda širdį matant, kaip kai kurie žmonės elgiasi su augintiniais, su mūsų mažaisiais broliais ir sesėmis.

Kodėl žmogus kartais tampa beširdžiu ir gali skriausti bejėgį padarėlį?.. Manau, kad žmogus, galintis nužudyti nekaltą gyvūną, gali žudyti ir kitą žmogų.

Prisiglaudi prie gyvūnėlio, jauti jo širdutės plakimą ir tą akimirką pamiršti visas negandas pasaulyje. Tokios akimirkos sakralios, labai jautriai paliečiančios mano širdį ir teikiančios gyvenimo džiaugsmą.

Globodama katinukus sutinku ir piktų aplinkinių žvilgsnių, nesupratimo, ką ir kam čia darau… Tarsi maitinti išalkusį gyvūnėlį būtų mirtinas nusikaltimas, ar būčiau kažkam sudaužius brangią mašiną ar buto langus?..

O katukai visada laukia manęs ir tuo pačiu metu pasitinka, gulasi po kojom, leidžiasi glostomi, murkdami dėkoja. Labai svarbus mūsų bendrystėje tarpusavio pasitikėjimas, kuris įgyjamas per laiką nuoširdžiu bendravimu ir vieni kitų supratimu“, – pasakoja Albina Bieliauskienė. 

Savanorytė bet kokioje srityje reikalauja papildomo laiko ir lėšų. Kilniaširdė Albina su savo globotiniais dalijasi tuo, ką turi, padeda jiems kuo gali. Svarbiausia, ji – mylima, laukiama gelbėtoja, be kurios bedaliai vargiai išgyventų. Albina dovanoja jiems katiniško gyvenimo tęsinį, o jie jai – savo širdelių ištikimybę. Ir verta svarstyti, kieno meilė prakilnesnė, svaresnė, nepalaužiama… Kieno tikrumas Visatoje nenuginčijamas?.. Argi žmogaus?..

Sunkiai ir nenoriai visuomenė išgirsta gyvūnų globos problemas. Gyvūnų globos įstaigose tęsiasi tikra mėsmalė, eilės pamestų, sergančių, laukiančių pagalbos. Bėdą regi tik pasišventę tokiam reikalui ir dažnai palikti plaukti iš jos savo užsispyrimo ir tikro pašaukimo dėka. 

Nuotraukos iš asmeninio A. Bieliauskienės albumo