Skip to content

Tendencija nurašyti, ištrinti ir nuvertinti mus

„Tolumos, tolumos! Platumos, platumos! Amžinos amžinu laiko srovenimu. Jūs – neaprėpiamos. Jūs – neužmatomos. Sako, kad jus ir vadina gyvenimu“… 

Just. Marcinkevičius

Su Justino Marcinkevičiaus poezija Lietuvoje užaugo keletas kartų. Net nežinau, kokie mes būtume savo dvasia, jei ne konkretaus poeto kūrybinė jėga, jei nebūtume prisilietę prie jo literatūrinės galios. Bet kurioje Justino Marcinkevičiaus paliestoje temoje dominavo širdies kalba. Jo plunksna lietė pačius jautriausius dvasinio gyvenimo aspektus. Kiekvienas, prisilietęs prie Jo literatūrinio talento, tapo dvasiškai turtingesniu, jautresniu ir kilnesniu.

Justinas Marcinkevičius daugeliui mano kartos atstovų įkūnijo savotišką dvasinį ugdytoją, mokytoją, švyturį, vedantį į prakilnesnes žmogaus būties sferas. Poeto kalba – amžinas širdies dialogas su visu supančiu pasauliu, o visa, kas būdinga humanizmo apraiškoms, vis dažniau mėginama išmesti į istorijos sąvartyną. 

Dabartiniame laikmetyje pradėtos diskusijos ne vien apie Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimą. Nuolatos vyksta kovos dėl visų žmogiškųjų vertybių išlikimo, palietusios klasikinės literatūros ir muzikos kūrėjų biografijas.

Ko verta desovietizacija, pavėlavusi į istorijos traukinį trejetą dešimtmečių?..

Visame poeto ir dramaturgo literatūriniame palikime gerai regime ir suprantame esmines temas – meilę žmogui, tautai, Tėvynei. Su Justino Marcinkevičiaus literatūrine jėga kiek kartų įveikė sudėtingos epochos išbandymus ir, su virpesiu širdyje, pakilo į Sajūdžio išlikimo kovą. Jokiems atskirų asmenų svarstymams visuomenėje apie galimybes poetą išmesti į istorijos sąvartyną, nebus pritarta. 

„Brutalios okupacijos metu Dievas neapleido, siuntė Žmones, kaip žvaigždes žemei nušviesti ir pavargusio žmogaus širdžiai, kuri alko tiesos, žodžio ir Lietuvos. Justinas Marcinkevičius yra ta negęstanti žvaigždė“, – sako pedagogė Dalė Bešėnienė, su liūdesiu vertindama visuomenės diskusijas apie kūrėjo talentą.

Rašytoja Aldona Ruseckaitė viename interviu kalbėjo – „Dėl Just. Marcinkevičiaus biografijos diskusijose nieko naujo nesužinojau. Žinojau, kad jis buvo kompartijos narys ir ėjo kažkokias pareigas. Be abejo, visa tai galima traktuoti įvairiai, bet man tai nesvarbu, kaip ir didžiajai daliai Lietuvos žmonių, kurie gerbia Just. Marcinkevičių ir kuriems jis išlikęs kaip to laikotarpio švyturys. Žmonėms jis, visų pirma, yra poetas, dramaturgas. Pakeliaukite per Lietuvą ir paklausinėkite, ar kas nežino Just. Marcinkevičiaus. Visi žino jo kūrybą, dainas pagal jo žodžius, spektaklius, po kurių su ašara akyse skandavo „Lie-tu-va“, ir jiems nelabai svarbios tos jo nuodėmės sovietmečiu.

Jei tai būtų svarbu, nebūtų 50 metų mūsų gyvenimo – dailininkų puikiausios tapybos ir grafikos, kompozitorių, fotografų, rašytojų kūrinių, nes kiekvieną jų taip pat galima vadinti sovietiniais žmonėmis, o tarp jų buvo ir kompartijos narių. Sovietiniais metais tikrai buvo stiprus menas. Ar jis visas buvo ideologizuotas? Gink Dieve – kiek sukurta puikių įvairių meno rūšių darbų“.

Kilusias diskusijas dėl Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo ir svarstymus apie jo literatūrinio paliko svarbą jautriai stebi pedagogė Nijolė Keraitienė – „Atidžiai seku diskusijas viešojoje erdvėje dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui statymo. Kad diskutuojama – gerai, tai demokratinės visuomenės požymis. Nerimą man kelia kas kita: tendencija, išsakyta nereto diskusijos dalyvio, ypač jaunesnės kartos. Tendencija nurašyti, nuvertinti arba visai ištrinti sovietmečiu gimusius, augusius, kūrusius žmones. Apšaukti juos prisitaikėliais, konformistais, kolaborantais. Ir tai vyksta jau senokai, bet dabar kaip tik paaštrėjimo laikotarpis. Aišku, be gailesčio nurašant visą sudėtingą penkiasdešimties metų laikotarpį, pirmiausia kliūva didžiausiems. O tautinį sąmonėjimą, nacionalinės kultūros saugojimą ir puoselėjimą juodžiausio rusinimo metais sunku įsivaizduoti (o ir neįmanoma) be Justino Marcinkevičiaus. Niekada neužmiršiu dar studijų metais matytų jo draminės trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ pastatymų, besikaupiančių ašarų, kai „Mažvydo“ pabaigoje pilnutėlė dramos teatro salė kartu su aktoriumi ima skanduoti „Lietuva“. Ir tai juodžiausiais brežnevinės stagnacijos metais! Neužmiršiu sausakimšos Aktorių namų salės, kur aktorius Laimonas Noreika skaito Justino Marcinkevičiaus eiles. Tuo laiku jo poezija buvo tikri dvasios namai, ta sielos atrama, kurioje galėjai rasti atsakymą, pastiprinimą, padrąsinimą. 

O kai po studijų atvykau mokytojauti į Didžiasalį, ryčiausią Lietuvos pakraštį, per amžius išlaikiusį lietuvybę, o pastačius statybinių medžiagų gamyklą negailestingai internacionalizuojamą, Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ tapo mano parankine knyga. Ir už tai, kad pavyko išsaugoti krašto tautinę tapatybę, o „Ryto“ gimnaziją padaryti mūsų pakraščio kultūrine atrama, turime padėkoti rašytojo filosofijai, kuria rėmėmės ir tebesiremiame: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais ne mažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.“

O grįžtant prie minties apie požiūrį į sovietmečio žmones, reikia pastebėti, kad ir į Sąjūdžio suvažiavimą, kuriam pirmininkavo Meilė Lukšienė ir Just. Marcinkevičius, susirinko būtent jie, į Baltijos kelią stojo būtent jie, o Sąjūdžio mitinguose skambėjo ir Just. Marcinkevičiaus poezija. Ji ir skaitoma, ir dainuojama vienijo, kėlė žmonių dvasią. Jo „Laisvė“ iki šiol lydi Sausio 13-tosios minėjimus (o eilėraštis parašytas bene 1974 m.). Tie dvasiniai dalykai neišmatuojami jokiais reitingais, bet būtent jie kuria vienijantį, telkiantį pamatą tautai. Tad nepretenduoju į didelius apibendrinimus, bet, būdama vienu iš sovietmečiu užaugusių ir subrendusių žmonių, su savo karta atėjusi iki Nepriklausomybės, manau, kad Just. Marcinkevičius, kaip niekas kitas, yra vertas paminklo. Jis jam būtų lyg ir simbolinė pagarbos išraiška visiems, išsaugojusiems tautinę tapatybę sunkiais sovietmečio metais, išsaugojusiems lietuvių kalbą, papročius, kultūrą“, – akcentavo mokytoja.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje