Mūsų tėvai ir seneliai nuo mažumės mudviem su broliu ir seseriai kalė į galvą, kad su kaimynais reikia geriau sugyventi nei su giminėmis, nes jie pirmieji po ranka ištikus kokiam vargui ar bėdai. Kaip tik todėl apsidžiaugiau sužinojęs, kad naujoji Lietuvos valdžia žada paskelbti dar vieną šventę (ne darbo!) – Kaimynų dieną. Taigi galėsime dar kartelį kur nors išsitrenkti iš pritvokusio nuo benzpireno sostinės oro į gamtą, į sodą, paiškylausime su anūkais ir, kas be ko, su mielais kaimynais galėsime pasodinti kokį medelį namų aplinkoje, ta proga pasibičiuliauti, išlenkti po bokalą alaus ir, be abejo, pakalbėti apie mūsų nuostabiąją prisikėlėlę* valdžią… Bet va kai atėjo toji Kaimynų diena ir aš apie ją pranešiau savo kaimynei iš dešinės, ji šyptelėjo kreivokai ir klausia:

– Kokių kaimynų? Ar tų senųjų, su kuriais atėjome gyventi į Karoliniškių betono kazematus 1973 metais per šventą Oną su faneriniais savo lagaminėliais? O gal dabartinių, kurie atčiuožia į duobėtą mūsų kiemą mersedesais? Jau užmiršai: kai su savo svečiais kadaise įsilinksminę šokote ir dainavote, tavo kaimynas iš apačios tuoj pat iškvietė miliciją…

– Na, tai buvo seniai – dar mūsų vaikai nedidukai siautėjo… – atsakiau kaimynei Janinai.

– Va, va, – pasigavo mano mintį jinai, – o kai po mėnesio su kerziniais čebatais savo gudišką pasiutpolkę šoko, taigi siautėjo tie patys tavo kaimynai, tu į mūsų raginimus irgi juos paskųsti milicijai, tik numojai ranka sakydamas: „Taigi žmonės džiaugiasi, iš lūšnų atėję į šiek tiek padoresnį būstą… “ Ir nutylėjai. Koks tu, Kazimierai, visad gerutis! Ai, ai, ai… O ir dabar vėl tu nelyg tas Jonas Evangelistas poriji: „Taigi Kaimynų dieną švęsime!“

– Nagi taip, miela Janiute: Kaimynų dieną jau seniai reikėjo į kalendorius įrašyti. Štai, sakysim, argi su tavo šeima mes nesugyvename gražiuoju jau kokius keturiasdešimt metelių?! O ir su kitais…

– O tu, Kazimierėli, paimk popieriaus lapą ir susirašyk: su kuriais laiptinės kaimynais mums sekasi sugyventi gražiuoju… Štai virš tavęs gyvena pora, kuri tavo butą apliejo vandeniu gal jau dvylika kartų… O kompensacija kur? Taigi šnipštą gavai!

– Na, matai, Janiute, jiedu gi su vandeniu draugauja – abudu hidrologai. Be to, anąsyk atnešė du maišiukus kreidos miltelių…

– Vieni juokai! – purkštelėjo kaimynė. – Na, o kitas kaimynas virš mūsų, vos atsibudęs apie 5 val. ryto, vis kažką nuolat kala, obliuoja, numeta tai lentgalį, tai kitą kokį daiktą, o mes negalime nė bluosto sudėti. O kur dar vagišių, narkomanų, valkatūzų lizdai! Ir visi – virš mūsų… Tai gal, Kazimierėli, tu ir šitokius tipus kaimynais vadini? O mudu su vyru tai jau tikrai nešvęsime tos tavo vadinamosios kalendorinės Kaimynų dienos. Be to, ir mūsų bendrijos valdžia nė vieno niekadėjo niekada nesudrausmina. Gal, sakau, bijosi?

– Na, čia tu, Janiute, pataikei: kai neseniai pirmininko pavaduotojas surašė visus savo kaimyno šeimos narius, už kuriuos jam irgi teks pakrapštyti kišenę (įvairios bendrosios komunalinės paslaugos!), pastarasis tuoj pagrasino: „Ne tavo reikalas, suski, kiek aš šeimos narių gyvenamoje vietoje deklaruoju! Supratai? Jei ne, tai nupilsiu kaip šunį!“

– Ir ką? Anas išsigando? Tokius tipus drausminti reikia per policiją, savivaldybę… Ypač suįžūlėjusius naujuosius lietuvius, superkančius vos ne ištisas laiptines… Nes seniai jau nepajėgia apsimokėti. Argi jau nėra verteivoms apynasrio? 

– Kaip ir nėra, Janiute: tokie dabar laukinės laisvės laikai Lietuvoje… – bejėgiškai skėstelėjau rankomis.

– Na, gerai, Kazimierėli, čia ilgainiui kaip nors susimals šitie rupūs miltai. Betgi ir kitais klausimais tvarkos nėra: nesaugu net laiptinėje. Nespėjam va rinkti pinigėlių naujoms spynoms pirkti – tai laukujėms durims, tai sandėliukams uždaryti. Sako, ta kaimynė iš aštunto aukšto – beraštė, negalėdama atsiminti nei kodinių raidžių, nei skaičiukų, gelžgaliu tas spynas nudaužo. Be to, visus skelbimus, parašytus lietuviškai, nuplėšinėja… Tai ir tokiai bobai tu, kaimyne, nori būti tole… tolerantiškas? Tfu!

– Taip, Janiute, gal toji gudė ir tamsoka, neišsiauklėjusi, bet negi dabar pulsi ją mušti? Tuo labiau kad ji už savo butą tvarkingai užsimoka.

– Ne, Kazimierėli. Koks tu buvai atlaidus Kristusėlis, toks ir vieką nugyvensi… O jeigu paimsime plačiau? Taigi visuose Karoliniškių namuose tik pusė gyventojų – lietuviai, o kita pusė – arba rusiškai, arba tuteišiškai kalbantys. O kiek jų, atėję į valdišką įstaigą, netgi į seniūniją, gali pakalbėti lietuviškai? Tuo labiau parašyti? Aš čia, žinoma, nekalbu apie jaunimą: tas tai gali ir taip, ir anaip bendrauti. Betgi masė tų atvykėlių, arba liktinukų kolonistų užsispyrę ignoruoja ir mūsų kalbą, ir papročius. Jie lietuviškai nei bū, nei bė… Tai kaip, Kazimierėli, čia tu taikai savo išgirtąją lietuvišką toleranciją? Baigdama aš tau, Kazimierėli, štai ką pasakysiu: nei Amerikoje, nei Kanadoje, kur svečiavausi pas gimines, viešoje vietoje lietuviškai nesusikalbėsi – tik angliškai. Vadinasi, ir mes, lietuviai, ir mūsų valdžios tvarkytojai – molio Motiejukai, nemokantys ar nenorintys kovoti už savo teises net savo valstybėje. Gėda ir skaudu.

Tai išsakiusi, Janiutė Kariūnė (taip aš ją juokais praminiau), sugniaužusi savo liesą kumštuką, pamosavo juo beveik mano panosėje, o jau prieš užsidarydama duris pridūrė:

– Va, žiūrėk, pernai kažkokie tipai, rausdami griovį šalia transformatorinės kabeliams nutiesti, nudžiovino keturis kadaise mūsų sodintus medžius, o neseniai kitapus namo kažkas nupjovė du gražius šermukšnius. Ir nieko: nei aplinkosaugai, nei seniūnei dėl to galvos neskauda. Taigi tokie žaladariai man – ne kaimynai! Daugybė jų, lengviausiai gavę Lietuvos pilietybę, jos piliečiais, deja, taip ir netapo ir nenori tapti. Čiau, bambino, – nusišaipė Janiutė ir užsidarė.

Likęs vienas aš užsirūkiau iš apmaudo, kurį su kaimynės žodžiais sukėlė tokios keistos mūsų tikrovės atbalsiai, o paskui susimąsčiau: „Tai kas, po velnių, pasielgė protingiau, valstybiškiau – ar latviai ir estai, kitataučiams iškėlę tik kelis pilietybės egzamino reikalavimus – išmokti jų valstybinę kalbą, elementariai susipažinti su jų kraštų istorija, kultūra, senaisiais papročiais ir tradicijomis… ar Lietuvos valdininkai, visiems, net jedinstveninkams ir autonomininkams, masiškai suteikę Lietuvos valstybės piliečių teises? O kas dėl to atsiklausė mūsų, senųjų šio krašto gyventojų, valios? Po šimts pypkių: šita mažytė, smulkutė moterytė Janiutė man šiandien sukėlė tikrą galvos skausmą… Va tau, Kazimierai, ir kalendorinė Kaimynų diena! Turime tai, ką turime…

^* Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo A. Valinsko Prisikėlimo partija (2008 m.)