Skip to content

Kiek valstybių mūsų Valstybėje?

Globalizacijos vikšrai važiuoja per mūsų gyvenimus, keisdami vakarykščios dienos džiaugsmus ir žavesį į liūdnoką nustebimą. Jūs pasakysite, kad viskas keičiasi, vyksta amžinas judėjimas. O keliaujančiam per Lietuvą – skaudu matyti mirštančius miestelius ir bažnytkaimius, uždaromas mokyklas ir kitas įstaigas.

Saulėtas rugpjūčio pirmadienio rytas, devinta valanda – tikra atgaiva keliautojui, kada jau pakanka šilumos, nuostabių spalvų gamtoje ir neprigesęs noras džiaugtis žmogiška būtimi. Bet džiaugsmą keičia kitokie jausmai, nes žengiu link Dūkšto geležinkelio stoties, kur laukia panašūs į mane keliautojai. Dauguma su kuprinėmis – turistai, važiuojantys Rytų Lietuvos gražiausiais maršrutais. Stoties pastatas irgi gražus, bet įeiti į jį niekam nepavyksta, išgerti puodelio kavos ar paskaityti rytinę spaudą – nėra kur. Prisėsti ant suolelio… O kur jo ieškoti?.. Nuoroda, kur tualetas, rasti dar sunkiau. 

Bilietai perkami traukinyje – sako perone trepsinti moteriškė. Kai uždarė stotį, tai dabar tik taip…

Dieve, Dieve… Ir tai garsioji Dūkšto stotis taip baigė savo romantikos amžių, kuriame, daugeliui važiuojančių, geležinkelio stotys teikė saugumą, pastogę, bet kokiu atveju galimybes pailsėti ir keliauti numatytu maršrutu. Kiek pasimatymų įvyko stotyse. Kiek sutikta ir palydėta. Žingsnis į istorinį ekskursą būtinas…

Dūkšto stotis įrengta 1862 m. kaip III klasės geležinkelio stotis, kurioje galėtų prasilenkti traukiniai, garvežiai pasipildyti vandens, o keleiviai galėtų pasivaikščioti. Dūkšte buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose pagaminta didelių ir mažų žemės vežimo vagonų, karučių, kitų būtinų įrankių. Stotis galėjo krauti ir iškrauti prekinius vagonus, priimti ir išduoti bagažą. Buvo keleivių namai, kuriuose galima buvo pailsėti, pavalgyti, atsigauti. Liūdna, bet didžiausią įtaką miestelio plėtrai turėjęs geležinkelio St. Peterburgas– Varšuva nutiesimas dabar regis neturi jokios reikšmės. Nėra čia geležinkeliu nei ko atvežti, nei ką išvežti. Sovietų okupacijos metais gyvenvietė buvo giriama: „Miestas Ignalinos rajone, apylinkės centras, bandymų stoties eksperimentinio ūkio ir sodininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1600 gyventojų (1976 m.). <…> Kuro aparatūros remonto gamykla (nuo 1979 m.), meno dirbinių ir suvenyrų gamybinio susivienijimo „Dovana“ cechas (nuo 1969 m.), Ignalinos sviesto gamybos cechas, kepykla, žemės ūkio bandymų stotis, buitinio aptarnavimo paviljonas. Ryšių skyrius, ligoninė (50 lovų), poliklinika, vaistinė, vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka su 33000 egzempliorių.“

Kas liko dabartiniame Dūkšte iš viso ilgiausio sąrašo?..

Renovuotas istorinis stoties pastatas egzistuoja kažkokiems mistiniams tikslams, pavieniams renginiams, bet ne keliaujantiems pirmadienio rytą. Geležinkelio stoties atmosfera mirusi, ji seniai neglaudžia sušalusio, alkano, peršlapusio nuo lietaus keleivio. Geležinkelio stotys šviesdavo kažkokia jaukuma, jautėsi prieglobstis, o dabar viso šito neliko. Jos beveik uždarytos. Kas važiuos dažnai traukiniais, jei atsakingiems asmenims nerūpi šiandienos žmogus, jo poreikiai neįdomūs. 

Prieš porą amžių geležinkelio administracija neskirstė keleivių į provincialus ir miestiečius taip akivaizdžiai ir aštriai, kaip dabartyje. AB „Lietuvos geležinkelių“ sprendimai orentuoti į globalią politiką, į Europos reikalavimų tenkinimą ir palankias dotacijas. Kas jiems Dūkšto ar kitokia stotis, kas jiems ten gyvenatys žmonės, jei į ateitį žvelgiama tik per skaičių politiką. 

Su praeitimi negyvensi – sako globalistai, vis rasdami pasiteisinimus visiems savo veiksmams.

Kelionė iš Dūkšto traukiniu į Ignaliną – patogi, greita, su romantišku stabtelėjimu Lobiniuose, prie kurių stoties kažkada gyveno aistringo geležinkeliečio šeima. Bet tai – irgi istorija, kurią vertėtų užrašyti, priminti ateinančioms kartoms. Darbas prie geležinkelio turėjo savitą romantiką.

Kita stotelė – Ignalina. Moteriškė su trejų metukų berniuku veržiasi į stoties pastatą, nors jau po dešimtos valandos, bet durys dar uždarytos. Iš paskos eina senutė, pasiramščiuodama lazdele, mėgina praverti duris, bet ir jai nepavyksta. Pati jau net nesiartinu prie durų, nes aišku, kad beprasmiška.

Mielieji, aiškiai suprantu, kad baigėsi stočių romantika. Dabar mes į jas žūrėsime per atstumą. Gal net baugiai. Žmogus valstybei nerūpi, būtų galima pasakyti lengvai… Bet daugelis pašnekovų akcentuoja, kad Lietuvos geležinkeliai, tai tarsi valstybė valstybėje, gyvenanti sau vienai suprantamą gyvenimą ir spjaunanti į provincijos keliautojų poreikius bei nusiskundimus. 

O visa istorija, jungianti geležinkeliečių šeimas ir šimtmečių dvasia alsuojantys stočių pastatai tegul „sėdi“ muziejuose, nes kitaip jie patys pateks po globalios mašinos vikšru. Juk viskas traiškoma ir viskas pateisinama.

Nuotraukose – Dūkšto stotis 1917 m. ir dabar.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje