Vienas nebejaunas gydytojas iš Karoliniškių poliklinikos kartą man papasakojo tokią istoriją.
Girdi, sunegalavusi pati motušėlė Lietuva atėjo pas patį vyriausiąjį mūsų eskulapą.
– Ko atėjai, Lietuva, pas mane? – klausia vyriausiasis gydytojas.
– Na, sakysim, pažiūrėti į akis tam, kuriam aš šiaip taip dar išsteniu visus mokesčius, – atsakė Lietuva.
– Dešimt metų nesilankei, – prikišo eskulapas.
– Bet visą tą laiką sąžiningai mokėjau, o tu negydei, – įgėlė Lietuva.
– Na, žinai, motušėle, buvo sunkumų: tai 1991-ųjų sausio nedalia, tai gorbačiovinė blokada, tai žemės drebėjimai laukuose, tai ištirpę milijonai… Žodžiu, yra motyvuotų įvykių… – dėstė vyriausiasis gydytojas.
– …o dar daugiau nemotyvuotų, – vėl įkando Lietuva. – Na, kiekgi galima laukti? Jau ir jaunoji karta turėtų deramai pasirodyti, bet juk net ją mokyti deramai nesiruošiame. Kas bus? Į kokią Europą benueisime, a? Laikas būtų ir paaiškinti. Tai kaip?
– Na, taaaip, – nutęsė eskulapas. – O jūs pavalgiusi, soti?
– Kur čia būsi pavalgiusi?! Santaupas tai iššvaistei su saviškiais šalaplūtais. Jei čia būtų Vytautas Didysis, visi jūs dabar kybotute ant ąžuolų šakų, o ką su jumis daryti man, pavargėlei? – pakėlė balsą Lietuva.
– Atleisk, motušėle. Gal nesužiūrėjau gerai, gal per didelę valdžią patikėjau vienam ambicijomis pertekusiam kunigaikštukui, o šis, nenaudėlis, karščiavosi, šokinėjo, kėlėsi į puikybę ir kėlė balsą nelyg Švitrigaila, kol galop, viską iššvaistęs, turėjo pasitraukti į Telšių brūzgynus. Tai jo vieton ieškojom kito. Bet ir kitas nuvylė: darydamas pabėgėlio kilpą ore, išmetė iš rankų mūsų partijos tušinuką ir… jau negalėjo pasirašyti jokios sutarties su mūsų Didžiojo Kanjono partneriais. Tik dabar iš savo gretų pabėgėlių vieton parinkome tokį kietuolį…
– A, – nusijuoklė Lietuva, – tai apie jį čia man palydovai pasakojo anekdotą…
– Kokį, motušėle?
– Kalbasi du televizijos žiūrovai. Vienas kitam sako: – Žiūrėk, žiūrėk, naujojo premjero žandikauliai sukietėjo… „Kodėl? – klausia kitas“. „Nagi, nuo žmogienos: jau jis pensininkus ėsti pradėjo“. Tai gal ir šį momentą man paaiškintum?
– Ar tik nebus mūsų priešai čia tai sukūrę? Jiems niekad neįtiksi, niekas nėra gerai, – dėstė eskulapas.
– O ar pensininkams, bedarbiams, kitiems bedaliams gerai? – rėmė jį į kampą Lietuva… – Kiekgi iš jų, apvertę galvomis apačiom, tu iškratysi su savo velniais? A?
– Gal ir nedaug, motušėle. Bet kai tušti valstybės aruodai, reikia imtis ir nepopuliarių žingsnių.
– O kada imsies populiarių, kaip žadėjai su savo didžiais išminčiais prieš rinkimus, a? – jau nekantravo Lietuva.
– Nežinau. Dar nežinau, – nuleido galvą kietuolių ieškotojas.
– Va, kad nežinai, kad pasitiki visokiais pasipūtėliais švitrigailomis, ir pralaimi visus rinkimus, ir tavo gerą vardą net vakarykščiai draugai jau ima po kojom mindžioti, – barė eskulapą Lietuva.
– Bet, motušėle, prasivalys žmones… Juk prasivalo pavasarinių srautų vanduo, nusistovi.
– O kodėl tautiečiai ant galvų stovi? Tai gal jau, tavo nuomone, taip ir turi būti? Ne, ne, reikės tave keisti, nieko neišeina. Tik kad blogiau dar nebūtų. Labai bijausi.
– Kas – blogiau? – išblyško vyriausiasis eskulapas.
– Tie stovintys ant galvų gali vieną kartą atsikelti ir tave su tavo genialiaisiais patarėjais pastatyti ant galvų, aišku?
Ilgam susimąstė vyriausiasis eskulapas ir susiėmė rankomis už galvos. Lietuva šįkart jam atleido. Bet jau paskutinį kartą.
1998 m.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!