Skip to content

Kaip Gabrukas velnią apstatė

Leonas MEILUS

Visa tai man senelė papasakojo. O jai – jos prosenelė. Žmonės tvirtina, kad tai joks neišmislas, o tikrų tikriausia tiesa. Taigi…

Seniai seniai, labai seniai Kalviškės kaime gyveno kalvis Gabrukas. Nagingas vyras buvo. Kaustė arklius, ratus ir ragutes. Gaspadinėm, kai reikėdavo, čepelnyką keptuvei iš pečiaus ištraukti, puodšakes nukaldavo. Vieną ankstyvo rudens naktį visus laukus ir kelius netikėtai ledanyčia padengė. Nei paeiti, nei pavažiuoti…

Prie Gabruko kalvės išsirikiavo eilutė. Žmonės kaustėsi arklius. Per dieną pavargęs kalvis net nevalgęs vakare nuvirto miegoti. Tik sumerkė akis, girdi, kažkas budina:

– Kelkis, kalvi, darbo yra.

Praplėšia akis, o gi velnias priešais stovi ir suka uodegą. 

– Kelkis greičiau, – piktai šaukia. – Pakaustyk mano blusą. Slidu, niekur negaliu nujoti…

Kalvis suprato – su velniu susidėsi, bėdų turėsi. Bet ir atsisakyti iškart neišeina. Mislija, kaip čia apstatyt, apgaut nelabąjį.

– Gerai, pakaustysiu. Tik mano kalvė tavo blusai per maža. Pastatyk naują, didesnę.

– Pastatysiu. Tik greičiau rodyk kur, – nerimsta raguotasis.

Tarp Kalviškės kaimo ir Būkliškės, palei Daktorių pievas iki pat Vitėnų girios tada plytėjo didžiulis raistas. Vien dumblynė, giliausi akivarai kunkuliavo. Nei žmogui pereiti, nei žvėriui perbėgti.

– Va, čia ir statyk, – rodo kalvis.

O pats galvą suka. Vis galvoja, ar pasiseks velnią apstatyti, ar pats turės jam dūšią atiduoti.

Tuo metu velnias griebėsi darbo. Nešė žemes, akmenis. Su savo blusa pylė dumblynus, giliausias akivaras. Prinešė gausybę žemės. Didžiųjų klampynių jau nebeliko. Viduryje pelkyno kalvą supylė. Gal jau ant jos ir kalvę būtų pastatęs, bet užgiedojo Gabruko gaidys. Velnias su savo blusa staugdamas į žemės gelmes nugarmėjo… Liko tik užpilti akivarai ir supilta kalva.

Pasisekė tada sumaniam kalviui Gabrukui velnią apstatyti. O nelabojo supiltą kalvą žmonės iš pradžių pradėjo vadinti Apstatė. Vėliau kalvos vardą supaprastino ir pradėjo Apstatu vadinti, o nedidelę lygumėlę Kalviškės pusėje – Apstatėliu. Šie vardai iki šiol išsilaikė. Buvusi dumblynė ir akivaros šlapiu, samanomis, gailiais ir girtuoklėmis apaugusiu šilu virto. Linksmai jame dabar strikinėja stirnos. Žmonės taip pat vaikšto skersai ir išilgai. Ypač rudenį, kai bęsta bruknės ir spanguolės.

Na, o toje vietoje, kur velnias žemę sėmė, Erzvėto ežeras stojo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje