Jau kiek kartų rašiau, kad valdžia negali apsieiti be reformų. Reformos mūsų šalyje, beje, ne tik mūsų, suvokiamos labai paprastai: ką nors uždrausti, baudas ir mokesčius padidinti, ir tada bus tvarka.

Ir dar: jau kiek kartų rašiau, kad žurnalistai (žurnaliūgos) apie baudas ir draudimus kažkodėl visada rašo su pasigardžiavimu. Nors koks čia „kažkodėl“: kai įvedamas koks nors draudimas, iš karto atsiranda apie ką rašyti – apie nusižengusius nusidėjėlius.

Dabar visi, taip pat ir valdžia, daug kalbama apie mokesčių reformą. Buhalterinių plonybių neišmanau, rodos, reikėtų pasitikėti valdžioje sėdinčiais ekonomistais, taigi ir Prezidentu, ir Premjere. Jau nekalbant apie finansų ministrę.

Nenuostabu, kad, paskelbus mokesčių reformos projektą, iš visų pusių pasigirdo skambūs pareiškimai: jeigu šis projektas bus priimtas, mes bankrutuosime (jeigu reikės, bankrutuosime dar ir prieš priimant projektą). 

Niekam nepatinka, kai didinami mokesčiai. Ypač tiems, kurie uždirba daugiau, nes jie supranta, kad mažiau uždirbantiems tie padidinti mokesčiai vienokių ar kitokių išmokų pavidalu sugrįš, o turtingesniems beliks piktintis.

Todėl geriau piktintis iš anksto, taip sakant, laiku, gal dar pavyks tą didinimą sustabdyti. Ir pramoninkai jau piktinosi, ir visokie verslininkai. Tik skurdesni nesipiktina, nes jų balso vis viena niekas negirdi.

Bene didžiausią  pasipiktinimą sukėlė noras padidinti mokesčius dirbantiems individualiai. Visose tose būsimo įstatymo vingrybėse susigaudyti tikrai sunku. Atrodo, valdžia nori padidinti pajamų mokestį 5 proc. tiems „individualistams“, kurie per mėnesį uždirba daugiau kaip 3 tūkstančius, arba – pasirinktinai – per metus daugiau kaip 35 tūkstančius eurų.

Svarbus patikslinimas: 5 proc. didesnis mokestis būtų imamas nuo tos sumos, kuri viršija minėtus 3 tūkstančius (arba 35 tūkstančius per metus) eurų. Ir pats projektas būtų įgyvendintas per keletą metų. bet, kaip sakiau, tai jau plonybės, kurios, kaip ir visa kita, dar gali ne kartą keistis.

Būtent šis pasiūlymas – dėl 5 papildomų procentų – sulaukė didžiausios kritikos žiniasklaidoje. Vienas toks kritikas rašė: „Tikslas (reformos – A. N.) – atimti iš vienų mažutėlių, tų, kurie turi kiek daugiau, nes dirba neskaičiuodami valandų, tarp jų ir rašytojų, vertėjų, tapytojų, mokslininkų, architektų, ir primesti kelis eurus tiems, kuriems visada dėl visko kalta valdže“. 

Vertimais užsiimu jau daugiau kaip 50 metų, ir niekada, jokiais laikais, nepavyko per mėnesį uždirbti 3 tūkstančių eurų, nors, būdavo, tekdavo ir valandų neskaičiuoti, ir savaitgalius pamiršti. O kad per metus 35 tūkstančiai išeitų – apie tai net nesvajodavau.

Gal kartais Lietuvoje ir atsiras koks vienas ar du tiek uždirbantys rašytojai, bet labai abejoju. Tą patį ir apie tapytojus pasakyčiau. Mokslininkai, architektai – na, nežinau…

Svarbiausia tai, kad šitame sąraše nepaminėtos dvi individualiai dirbančių kategorijos: atlikėjai ir žurnalistai. Ne vienas atlikėjas 3 tūkstančius eurų uždirba per vakarą, čia oficialiai, tų atvejų, kai atlikėjas kviečiams „šeimos šventei“ ir mokesčius už tą padainavimą susimokėti pamiršta, neminėsiu. Nesvarbu, ar tu dainuoji „papais“, ar apskritai dirbtinį balselį įrašuose po koncentruos vežiojiesi – svarbiausia, mokėti save parduoti.,

Beje, tie 3 tūkstančiai eurų – ne riba: skaičiau, kad prieš ketverius metus kai kuriems atlikėjams už koncertą buvo mokama „keliasdešimt tūkstančių eurų“. Kiek dabar – belieka tik spėlioti.

Dabar įsivaizduokite, kad metų gale toks atlikėjas suskaičiuoja, kiek jam mokesčių mokėti, ir sužino, kad 35 tūkstančių eurų ribą jis viršijo 200 tūkstančių eurų, todėl jam papildomai teks atseikėti 10 tūkstančių eurų mokesčių. Taigi čia plėšikavimas, kiek čia žmogui belieka…

Merūnas per televiziją verkė – užsienyje geriau, užsienyje taip vargšų atlikėjų neskriaudžia… Prisimenu dar, kaip toks atlikėjas, kurį draugai „Staniku“ vadina, mokesčiams didėjant apskritai grasino emigruosiantis, Iki šiol Lietuvoje „vargsta“.  

Ir dar viena, svarbiausia individualiai dirbančių ir daug uždirbančių kategorija. Tai laisvai samdomi – individualiai dirbantys žurnalistai. Šitų „mažutėlių“ honorarai vejasi atlikėjų honorarus, šitiems restorane už pietus šimtinę pakloti – taigi čia nebrangu. Portalai, ypač visokios televizijos… 

Na, puiku, kai žmogus gali uždirbti, bet gal nereikėtų purkštauti, kad mokesčius sumoki didesnius, negu kokia nors slaugė. kuri, tau patekus į ligoninę, ir užpakalį nušluostys… Ak, tiesa, tu ne į valdišką ligoninę eisi, į privačią, ten ir slaugėms daugiau mokama.

Štai taip, kiekvieną kartą, skaitant mūsų „nepriklausomų“ žurnalistų rašinius, tenka žiūrėti, kieno ausys už jo kyšo. Kartais – tų, kurie žurnalistui sumokėjo, kitaip tariant, nupirko jį. Na, ir savo interesų žurnalistai nepamiršta.

O jūs sakote – nepriklausoma žiniasklaida. Nepriklausoma tiems, kurie neturi pinigų jos nupirkti.

DELFI nuotr.