Istorija, kurią dabar papasakosiu, labai aiškiai atskleidžia tai, apie ką daug kartų kalbėta: žmogus formuoja ne tik savo likimą, bet ir savo šeimos, kaimo, miesto ir visos šalies. Keliais eiti aplink bažnyčią, o parėjus namus niršti ant gražiau žydinčios kaimynės pelargonijos ir žaibais svaidytis dėl prie durų paliktų vyro ar vaiko nešvarių batų, kol užvirs nesėkmių griūtis, ir tada konstatuoti, kad čia Dievas ne tokį likimą parūpino – visų mūsų klaida. Likimą patys formuojame kiekvieną sekundę vos tik nubudę: mintimis, žodžiais ir darbais. Peršokime keletą lygių ir pakalbėkime apie krašto likimo formavimą. 

Visai neseniai nuskambėjo Lietuva apie vieną ypatingą mokytoją. Aida Murauskaitė LRT.lt rašė: „Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė verkė, kai skaitė savo mokinių žinutes. Jie dėkojo ne tik už aukštus egzamino rezultatus, bet ir už gyvenimo pamokas. Šiemet 10 iš 23 V. Žebrauskienės mokinių pelnė šimtukus, rašydami lietuvių kalbos ir literatūros rašinį. Dar kelių rezultatai sukosi tarp 90 ir 100…“

Nors mokinių egzaminų rezultatai priklauso ir nuo besimokančiųjų gebėjimų bei noro mokytis, tačiau mokytojas taip pat atlieka nemenką vaidmenį vaikų likimo istorijose. Ši mokytoja ir jos veiklos vienam ignaliniečiui sugrąžino mokyklinio suolo prisiminimus. 

„Mokyklą lankiau Ceikiniuose. Mokiausi tada gal 5-oje ar 6-oje klasėje. O mano lietuvių kalbos mokytoja buvo jaunutė specialistė Violeta Žebrauskienė. Taip, išgirdote teisingai. Ši mokytoja dirbo Ceikiniuose. 

Vieną dieną kažkas paskleidė gandą (aplinkybių tikrai nežinau), kad jos vyras, dirbęs kolūkyje inžinieriumi, esą iš lauko vogė kolūkio morkas. Suaugusieji tuoj pat išnešė žinią po apylinkes. Kas pasmerkė, kas netikėjo tokia žinia, o kas dar kitų versijų turėjo, bet vaikai, viską susirinkdami iš suaugusiųjų ir kopijuodami juos, ir tais laikais sugebėdavo gelti itin skaudžiai. Vienas mano bendraklasis, pakviestas atsakinėti prie lentos, mokytojai nusisukus lentoje ėmė asmenuoti: Aš vogiau morkas, Tu vogei morkas, Jis, ji vogė morkas ir t. t. Mokytoja V. Žebrauskienė akimirksniu pravirko ir išbėgo iš klasės. 

Mes visi tokios pylos gavome nuo klasės auklėtojo Alberto Pautienio, kad dar ir šiandien, beveik po 40-ies metų, prisimenu tą slogų jausmą. 

Ta istorija lietuvių kalbos pamokoje buvo savotiškas lūžis ir mums, ir Žebrauskų šeimai. Šeima labai greitai paliko Ceikinius visam laikui ir iki perskaityto spaudoje straipsnio apie ypatingą ir „šimtukininkų“ mylimą mokytoją, nieko daugiau nebuvau girdėjęs apie ją“, – pasakoja ignalinietis Saulius. 

Kas žino, kaip būtų pasisukęs daugelio Ceikinių karšto vaikų ir paties kaimelio likimas, jei ši šeima būtų gyvenusi čia? Žvelgiant iš šių dienų varpinės, sakyčiau, kad Ceikiniai dar nebuvo arba jau nebuvo pasiruošę priimti šių žmonių ir jų nešamos vėliavos… 

Tokios istorijos kartojasi ir kartosis. O mes arba augsime, arba pelkėsime, juk išmokti priimti dažnai daug sunkiau, nei duoti.