Viskas keliauja į praeitį. Kažkada mes visi tapsime jos dalimi. Kiek išliks mūsų minčių šviesos ir buvusios dvasios jėgos aplinkoje, priklauso nuo gyvenimo pasirinkimų ir gebėjimo išlikti Žmogumi.

Būties tikrovė liudija, kad Valstybės istorijoje lieka tik stipriausi.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos posėdyje vienbalsiai pritarta, kad šių metų vasario 16-ąją mirusio disidento, Laisvės premijos laureato, kovotojo už žmogaus teises Antano Terlecko atminimas bus įamžintas išimties tvarka, nelaukiant 10 metų po jo mirties. 

Atsižvelgiant į artimųjų valią, A. Terlecko vardu bus pervadinta sostinėje esanti Ežerėlio gatvė ir autobusų stotelė. Antakalnio seniūnijoje A. Terlecko gyventa ir vykdyta rezistencinė veikla. Taip pat bus pakabinta atminimo lenta ant pastato Gynėjų gatvėje Vilniuje, iš kurio disidentas buvo suimtas ir išvežtas į tremtį.

Atitinkamų sprendimų, įamžinant garsaus krašiečio atminimą, visuomenė laukia iš Ignalinos rajono savivaldybės administracijos. 

Pasak Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus patarėjo, filosofo ir apžvalgininko Pauliaus Gritėno, įamžinant kovotojo už žmogaus teises atminimą gimtajame krašte, vertėtų Jo vardu pavadinti kurią nors švietimo įstaigą rajone, organizuoti kasmetinį renginį ar kitokia, visuomenei priimtina forma, įamžinti Antano Terlecko atminimą Ignalinos rajone. 

Kas buvo Lietuvos laisvės lyga(LLL) ir kokia buvusi esminė organizacijos veikla? Priminimas.

Lietuvos laisvės lyga (LLL) įkurta 1978 m. birželio 14 d. kaip pogrindinė, tautinė, politinė Lietuvos organizacija, kovojusi už Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSRS. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. Rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą. Jai vadovavo Antanas Terleckas.

1979 m. LLL inicijavo Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą (jį pasirašė 15 Lygos narių; juo remdamasis Europos Parlamentas 1983 m. specialia rezoliucija parėmė Baltijos šalių laisvės siekį). Pogrindžio sąlygomis Lyga paskelbė ir išplatino keliasdešimt pareiškimų, kreipimųsi, viešų laiškų vyriausybėms, valstybių vadovams ir tautoms dėl Baltijos šalių sovietinės okupacijos, žmogaus teisių varžymo, rusifikacijos.

Svarbiausi jų: Lietuvos Laisvės Lygos Deklaracija (1978 m.), Moralinis ultimatumas SSRS vyriausybei (1979 m.), Kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius rusus (1979 m.), „Kodėl niekinama lietuvių tautos praeitis?“ (1979 m.), Viešasis laiškas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, Afganų tautai (1980 m.; smerkiama SSRS invazija į Afganistaną), Atviras laiškas popiežiui Jonui Pauliui II (1987 m.), LLL programa (1988 m.), Ištikimybės 1918 metų Vasario 16 dienos aktui paskelbimas (1988 m.), 

Viešas laiškas profesoriui V. Landsbergiui, LSSR Aukščiausiajai Tarybai (1990 m.) ir „Dėl pirmosios sesijos darbotvarkės“ (1990 m.). 1979 m. LLL Vilniuje surengė viešą spaudos konferenciją Vakarų žurnalistams. 1979–1980 m. Lygos pagrindiniai organizatoriai buvo nuteisti ir įkalinti; KGB pačios organizacijos neatskleidė, bet jos veikla prislopo.

1987 m. SSRS vykstant pertvarkai, LLL suaktyvino veiklą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. 

Vilniuje surengė pirmąjį per SSRS okupaciją ir aneksiją Lietuvoje viešą protesto mitingą (mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo dėl Ribbentropo–Molotovo akto) – reikalavo išvesti SSRS kariuomenę iš Lietuvos. Vėliau surengė kitų protesto akcijų – pirmuosius viešus Vasario 16 d. (1988 m.) ir didžiųjų 1948 sovietinių trėmimų į Sibirą minėjimus (1988 m.).

1988 m. rugsėjo 28 d. LSSR Vidaus reikalų ministerijos specialios paskirties dalinys prieš LLL rengto mitingo dalyvius Katedros aikštėje Vilniuje panaudojo jėgą. 1989–1991 m. kartu su jaunalietuviais („Jaunoji Lietuva“) organizavo šaukimo į sovietinę kariuomenę boikotą, surengė mitingą, raginantį Lietuvos jaunimą netarnauti okupacinėje kariuomenėje (1989 m.). Smerkė ir demaskavo Lietuvos komunistų partijos pastangas (1988–1989 m.) įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją. 1990 m. LLL su jaunalietuviais surengė sovietinių paminklų demontavimo akciją. 1989 m. Varniuose pastatė pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą 1944–1953 m. Lietuvos partizanams. Kovoje dėl nepriklausomybės (kitaip negu Sąjūdis) laikėsi radikalios taktikos, kėlė reikalavimus tučtuojau įvesti Lietuvos pilietybę, lietuvių kalbą paskelbti valstybine, išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę, nepaisant politinių aplinkybių, atkurti Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos laisvės lyga reiškėsi šalies politiniame gyvenime: oponavo parlamentinėms daugumoms ir vykdomajai valdžiai, kritikavo kai kurias politines ir ūkines reformas, protestavo prieš buvusių Lietuvos komunistų partijos ir KGB struktūrų siekį išlikti valdžioje, pastangas nuvertinti pasipriešinimo judėjimo reikšmę atkuriant nepriklausomybę.

2003 m. nutraukė veiklą, kai kurie nariai įstojo į kitas politines partijas ir organizacijas. LLL leido žurnalą „Vytis“ (1979–1981 m. pogrindyje ir 1988 m.) ir informacinį biuletenį „Lietuvos šauklys“ (1988–1992 m.).

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas dr. Laurynas Kasčiūnas teigė, kad „Kovodama dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos laisvės lyga visada stengėsi akcentuoti Lietuvos tuometinio statuso neteisėtumą, nuolat pabrėžė 1940 m. įvykusios okupacijos faktą, pirmoji viešai prabilo apie 1939 m. slaptuosius Vokietijos ir SSRS protokolus. Visų Lietuvos tautinio atgimimo jėgų pastangos galiausiai susiliejo vienoje linijoje – toje, kurią pirmoji nubrėžė Lietuvos laisvės lyga. Nepaisant visų LLL nuopelnų Lietuvos valstybingumui, organizacijos atminimas iki šiol nėra tinkamai įamžintas ir pagerbtas valstybės viešose erdvėse“.