Kas lieka už kadro…

Nepastebėjome kaip tyliai išskrido gandrai ir rugsėjo saulėlydžiai pasibeldė į mūsų langus. Nors ruduo dar neįsitvirtino gamtoje, bet su kiekviena nauja diena pažįstame jo artėjimo, atėjimo ženklus. Šalti nakties rūkai, šaltos rudeninės rasos jau pievose… Ir palengva, žalumos jūroje blyksteli pavienių lapų trapus geltonumas, krenta nunokę obuoliai soduose ir krenta rugsėjo žvaigždės. Tokiomis akimirkomis dažnai mąstau apie plunksnos brolius, jų likimus ir pasirinkimus, regiu jų dvasinės šviesos spinduliais nušviestą, išgilėjusį rugsėjo dangų. 

Graži vakarų romantika plaukia prieš akis, o joje ilsisi mūsų širdys ir išryškėja kitokios gyvenimo spalvos. Be jų, kuriantys taptume tikrai labai skurdesni, šaltesni ir neįdomūs, net patys sau. Jei tik nemokėtume sugauti grožio akimirkos, pavienių detalių, kurios visgi prikelia, pažadina, užglosto, apgaubia harmonija ir ramybe. 

Laikraščio redakcija gyva, kol mes, rašantys, semiamės įkvėpimo jūsų nuomonių įvairovėje ir esame reikalingi savo skirtingumu. Jūs, ištikimi skaitytojai, gerai suprantate, kad neįmanoma žmogui išmokti regėjimo ir dvasinės gelmės, negalima smerkti jo už duotą pažinimo jautrumą. Taip, tai – duotybės, kurias jūs pastebite mūsų kūrybinėje visumoje ir kartais, už jautresnius atsivėrimus, pasakote AČIŪ.

Laikraštis – ne žinučių kratinys, o visuomenės išgyvenimai, patyrimai, būties pamokos. Jame visada – dominantė – žmogaus dvasia. Gal todėl dar vis ieškomas, geidžiamas leidinio popierinis variantas, su spaustuvės dažų kvapu, su apčiuopiamu laikraščio buvimo pajautimu. Visuomeninio gyvenimo aktualijos, dėl kurių daugiausia ir skambinate mums – praeinantis dalykas, bet visiems labai svarbus, ne taip dažnai išsakomas, gėrio rezultatas. 

Kiek žmonių, tiek – kelių, todėl ir mes, skirtingai einame link asmeninio tikslo, skirtingai atskleidžiame politines ir socialines problemas ar matome jų sprendimo būdus.

Regioninė žiniasklaida kitokia, nes mums dar leista jausti, padaryti pauzes, suteiktas laikas pažvelgti pašnekovui į akis. Didžiųjų dienraščių darbuotojai seniai kitaip skaičiuoja informacijos srautus, žiauriu vadina „kūrybos“ greitį, išsunkiantį jų dvasios syvus. 

Vėl kalbu apie tą, mus vedančią dvasinio gyvenimo sritį, be kurios būtume niekas. Ji kiekvieno rašančio dvasinis slėpinys, amžina egzistencinė paslaptis. Gal ir gerai, kad lieka neatskleista. Jos dėka vyksta kūrybos procesai, jaučiamas tiesos alkis, nenublanksta aplinkos jutimai. O kol pojūčiai aštrūs – gimsta straipsniai, susitikimai, nesiliauja prasmių ir išeičių paieškos.

Visuomenės gyvenime daug įvairių kolekcionierių. Kažkas renka lipdukus, kažkas skaičiuoja keliones, kažkas batelius, o kažkas susirenka gražiausias akimirkas. Mes kaupiame savo žinojimo lauke Jūsų skirtingas nuomones, patyrimus, likimus. 

Tokie esame keisti, tie rašantys, laukiantys Jūsų, skaitytojai, skambučių ir vis nesiliaujantys viltingai žvelgti į rytdieną.