Utenos regiono apskrities gamtos grožis įvairiausioje literatūroje lyg medumi teptas… Visko čia gausu, bet jau ežerai gražiausi, giliausi, didžiausi, žuvingiausi. Retai kas parašo, kad ir žmonėmis gražūs bei turtingi tie ežerai. Spalio pirmąjį šeštadienį Lietuvoje minima Kūno kultūros ir sporto diena. Mums, kultūrininkams, įdomus žodis – kultūra. Jau Antikoje buvo siekiama žmogaus kūno ir sielos grožio darnos. Kaip čia bemintysi, bet vienovė ir šiandienos siekiamybė. Juk ne veltui Seimo sprendimu ši diena į atmintinų dienų sąrašą įtraukta 2008-aisiais. 1934 m. spalio 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji valstybinė sporto įstaiga – Kūno kultūros rūmai. Jų tikslas – ugdyti sveiką ir išauklėtą tautą. Ir vėl kultūros terminas išlenda, nors, regis, sportininkas asocijuojasi su neskaitančiu, kultūros renginių nelankančiu, dažnai net nepažangiu, stačiokiškai grubiu tipu, nes didžioji dalis organizmo resursų išeikvojama prisitaikant prie sportinių stovyklų skirtingų šalių kultūrose…

Antikos aidai tai neigia. Neigia Jefremovas savo romanuose „Taidė Atėnietė“ ir „Skustuvo ašmenys“, neigia istorijos faktai. Analizuojant Utenos apskrities regiono istoriją įdomu tai, kad gan didelę įtaką sporto šakų pasirinkimui darė atšiaurus klimatas, kraštovaizdis. Bene labiausiai didžiuojamės slidininkais ir visų rūšių irkluotojais, buriavimo mėgėjais. Belieka tik patvirtinti, kad privalome saugoti tradicinį kraštovaizdį, nes jo pagalba išsaugojamos tradicinės sporto šakos, pojūčiai. Senųjų amatų aprašymai pasakoja apie kūdras, kuriose mirkdavo mediena slidėms, buvo lenkiamos ir pavažos rogėms. Na, o garsieji ežerai, kurių apskrities regione priskaičiuojama virš devynių šimtų devyniasdešimt, ne vieną irkluotoją, trenerį, buriuotoją užaugino. Ypač savo patirtimi išsiskiria Ignalinos r. (apie 200 ežerų) ir vos 0,8 proc. apskrities regiono teritorijos užimantis Visaginas (priskaičiuojama apie 100 ežerų). Senovėje Ignalinos savivaldybė (jos sudėtyje pirmus 15 egzistavimo metų buvo ir Visagino miestas) garsėjo dervos varymo ir valčių dervavimo, tinklų pynimo ir žuvų gaudymo amatais.

Ne tokios jau senos sportinio irklavimo patirtys. Lietuvoje pirmosios baidarių irklavimo užuomazgos – 1885 m. Klaipėdos „Neptūno“ klube. Į Vilnių šis sportas „atsikraustė“ apie 1920 m. Tik 1933 m. Prahoje vyko pirmosios Europos irklavimo pirmenybės. Po pasaulinio karo smagiai prasidėjęs sportinis irklavimas apmirė, nes brangus inventorius buvo išgrobstytas. J. Obelieniaus iniciatyva ši sporto šaka tik dalinai atgimė 1949 m. Labai aktyvūs buvo kauniečiai ir klaipėdiečiai. O kur mes? 1956 m. per SSRS tautų spartakiadą Maskvoje pasiektos pirmosios pergalės: vicečempionais 10 000 m distancijoje irkluojant dvivietę baidarę tapo Alfonsas ir Mykolas Rudzinskai.

Ignalinos rajono treneris. Su broliais Rudzinskais pirmą kartą sublizgėjo ir mūsų kraštovaizdžio subtilumai. Garsesniu ilgainiui tapęs Mykolas Rudzinskas gimė 1933 m. Ignalinos r. Navikų kaime (brolis Alfonsas – 1934 m. rugsėjo 9 d.). Jie su broliu ir dar dvi seserys gimė prie gražiosios Dysnos upės. Įdomu, kad „iš po lenkų“ išlindę Ignalinos žemių žmonės tuomet buvo lietuvinami ir Dūkšto vidurinę mokyklą jis baigė Rudžio pavarde. Broliai savimi išbandė abi nuo šiauraus, jau žemyninio Ignalinos klimato priklausiusias sporto šakas: slidinėjimą ir irklavimą. Dar vaikystėje tėvas iš dvimetrinės pušies padarė vaikams slides. Tai nebuvo sportas, o išgyvenimo būdas, nes net 20 km iš mokyklos reikėjo užšalusiu Dysnų ežeru šliuožti namo maisto pasiimti. Pavojų kėlė eketės, kuriomis naudojosi verslaujantys žvejai. Fizinę brolių ištvermę didino tai, kad vasarą pėsčiomis eidavo tą maršrutą, o itin šaltomis ir sniegingomis žiemomis bėgdavo paskui mamą į tvartą. Brolių keliai išsiskyrė: fiziškai stipresnis Alfonsas tapo perspektyviu slidininku, o Mykolas – pavyzdiniu baidarės irkluotoju, geidautinu treneriu ir būsimos Trakų irklavimo bazės kūrimo iniciatoriumi.

Abu broliai 1958 m. baigė Leningrado (daugelio gyventojų prekybiniai ryšiai buvo tamprūs su šiuo miestu geležinkeliu, todėl nebuvo baisu) Leshafto kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą. Ten studijavo abi sporto šakas, bet specializavosi vienoje. Mokslų metu Mykolas susipažino su bendramoksle Valentina, gilino teorines žinias, sukūrė šeimą. 1958 m. šeima grįžo į Lietuvą, 1960 m. jam buvo suteiktas Garbės sporto meistro vardas. Kiek vėliau šeimoje gimė du sūnūs.

Jaunėlis Alfonsas pradžioje labai veržėsi irkluoti, tad abu subūrė ir treniravo komandas „Spartako“ ir „Dinamo“ draugijose. Mykolui iki Nusipelniusiojo vardo pritrūko dviejų pergalių – reikėjo penkis kartus tapti sovietų čempionu, o jis buvo antras… Svariausia Mykolo pergalė – Romos olimpinėse žaidynėse užimta ketvirtoji vieta (papildymas p. Prano Zubricko straipsniui apie olimpiečių šeimas iš Ignalinos r.): be įrangos, be salių ir plaukimo takelių ji ir šiandien prilygsta aukščiausiems pasiekimams. Pralaimėjimai, mums, regis, buvo tik į sveikatą, nes su auklėtiniu V. Rubcovu jis grįžęs pradėjo irklavimo bazės Trakuose kūrimą. Įdomu, kad sportininkų treniruočių iš visos tuometinė Sąjungos nuotraukose įamžinama pilis, kraštovaizdis, formavo požiūrį į mūsų šalį kaip unikalią, gražią. Bazėje treniravosi visi garsieji. Kai Trakuose būdavo sportininkų „perkrovos“ jie keliaudavo ir į kitus vandens telkinius, taip pat į Rudzinskui puikiai žinomą Palūšę. Tai 1968 m. pati stebėjau, kuomet tėtis darė kelio į Didžiasalį gręžinius, o mes nuo jūros pabėgome ilsėtis prie ežerų.

Nuo 1965 m. M. Rudzinskas paliko sportinę karjerą ir tapo tik treneriu. Garsusis, „pasislėpęs“ nuo žiūrovų akių sporto profesorius Juozas Skernevičius (beje, ugdęs ir slidininkus V. Vencienę, ir A. Šalną) sakė, kad Mykolas labai gilinosi į mokslo tiriamuosius darbus, daug dirbo laboratorijose, ruošėsi metodiškai, gilinosi į biochemiją. Nuo 1987 m. rugsėjo iki mirties jis dirbo treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Visas trenerio bagažas – 54 metai. Jų metu dirbo su L. Fedorenka, V. Rubcovu, V. Mileška, G. Aleksejūnu, A.Visocku, nuo mažens užaugino A. Duonėlą, E. Balčiūną, R. Petrukanecą. Mykolo devizas – drausmė ir tvarka – daugeliui tapo savu. 1977 m. jis jau buvo tarptautinės kategorijos irklavimo sporto teisėjas.

Nei jis, nei brolis turtų iš savo pasiekimų nesusikrovė: vaikai užaugo puikiais žmonėmis, savos tėviškės Navikų kaimo 60 arų žemės tapo vila, kurioje dirbdamas pailsėdavo, atsigaudavo, planuodavo. Ten ir žuvo begesindamas užsiplieskusią ugnį… Graži buvo jo svajonė – kad Ignalinos ežerai savo glėbin priimtų irkluotojus, kad ežerus puoštų įruoštos trasos, kad augtų nauja karta, kad sportininkų būrys gausėtų… Gal tai taptų nors jaunimo irklavimo pradžiamokslio namai, kad vėliau ir dirbt sugrįžt nebijotų? Nei tokio, nei jokio kito paminklo buvusioji valdžia rajone už nuopelnus Lietuvos sportui jam nepastatė, bet niekada nebūna vėlu.