Gyveno sau nalšėnai keliaudami po platųjį kraštą ir dalijosi kits kito vargais, džiaugsmais, derliumi, patirtimi, žinojimu. Sako, buvo per gerai. Sumanyta visus susisteminti: įkurtoje valstybėje prikurti administracinių vienetų, idant vienas kitą imtų svetimu, o ne savu laikyti, kad nuolat varžytųsi ir dvasinėje taikoje negyventų. Taip Nalšia gabalais išdarkyta į Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonus bei Baltarusijos žemes. Tie patys nalšėnai tapo lyg svečiais savoj žemėj. O kaimynas pas kaimyną eina žengdamas jau į kito rajonas valdas. Keistokai gyvena ir Vajuonio ežero prieigose įsikūrę žmonės: pirkia Ignalinoje, o maudaisi ir žvejoji jau Švenčionių vandenyse. Gerai, kad dar ta pati valstybė ir ne kokia pandemija, o tai pasieniečiai ar policininkai gaudytų ir baudomis apdovanotų už bandymą vandens teikiamais malonumais pasidžiaugti. Na, be reikalo neverkšlenkime, o verčiau pasmalsaukime ir pasidžiaukime. 

Cegelnios istorija 

Šviesios atminties mokytojas Petras Mikštas ir mokytoja Vilė (Vilhelmina Urbonienė) sukūrė bendrą projektą, palikusį gilų įspūdį jų auklėtiniams (Ignalinos gimnazijos ir Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos) ir nors trumpam ištrynusį sieną. Stovėdamas Papravalės piliaklanio viršuje ir žvelgdamas į Vajuonio platybes, mokytojas P. Mikštas, įkūnijęs Karalių Mindaugą, perdavė laišką jaunajai kartai. 

Slenka metai ir šią istoriją teprimena pageltęs laiškas, kaip ir visa, ką išgyveno šis kraštas. Kadaise šiaurinėje Vajuonio pusėje įsikūręs kaimas, sako, atrodęs visai kitaip. Viena jo dalis, buvusi pamiškėje, pavadinta Pavajuoniu, o esanti arčiau ežero – Cegelnia, nes čia, ant kalno, veikusi žydo plytų gamykla, o per kaimą vingiavęs pagrindinis kelias nuo Švenčionių į Palūšę, yra išlikęs ir 1886 m. kaimo žemėlapis (žiūr. nuotr.). Sakoma, kad ir ežeras tyvuliavęs prie pat cegelnios, stipriai pakeitęs krantus, mat, Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai išplatinę siauro upeliuko vagą ir paleidę Vajuonio vandenis į Kretuoną, kad Velnio (Pakretuonės) malūnas veiktų. Ir dabar dar akį traukia keistai išriesti krantai, tarsi kokio dubens kraštai išgulėti. Vilė sako, būdama paaugliuke, perplaukusi šį ežerą ir grįžusi atgal. Traukė ją šis ežeras: ir gundė, viliojo, ir saugojo, guodė. Taip buvo, tebėra ir bus… 

„Prisiliesk prie penkių kaimų praeities: Rėkučių žvejybos paslapčių, Kamšos grybų ir uogų gausos, Pavajuonio (Cegelnios) plytų gamyklos tikros, Papravalės piliakalnio istorijos keistai menamos… Tikima, kad Karaliaus Mindaugo pilis ant šios kalvos gyvavo kitados, šaltinis po kalva gaivino žmones kažkada. Srovena ši gyvybės sidabrinė srovė ir dabar – kas atsigeria šio vandens – širdy ir minty niekada nepasens. Lygumų laukai derlingi duona maitino visus, aplankyti Lygumų bokštą apžvalgos kviečiu visus. 

Prie šio ežero negali būti svečiu: čia ramu, čia gražu, čia atvykti gali nuo Švenčionių ir Švenčionėlių asfaltuoti keliu, iš Ignalinos duobėtu mišku, Palūšės dviračių taku“, – sueiliavo Vilė, kurios tėtis Kazimieras Daubaras dirbo cegelnioje (gamykloje) ūkvedžiu, o mama Zofija rūpinosi ūkiu ir penkiais vaikais. 

Paslaptinga sodyba Meškėnuose 

Rytinėje Vajuonio ežero kaimynystėje įsikūręs Moškėnų (Meškėnų) kaimas turi labai gilias patriotiškumo tradicijas. Meškėnai glaudžiai prisišlieję prie Gaurelių, kadaise buvusio nemažo šių apylinkių centro, turėjusio savo mokyklą. Dauguma buvo pamaldūs Palūšės parapijos tikintieji, puoselėję gilias tradicijas ir atkakliai kovoję už savo šalį. 

Kadaise kaime buvo 13 sodybų, o dalį jų pastatė vienos ir tos pačios Petkūnų giminės žmonės. Jei jau prakalbome apie partizanus, tai reikėtų pasakyti ir apie Petkūnų giminės suręstą bei puikiai iki šiol išsilaikiusį kluoną, įžengusi į antrą šimtmetį. Didžiuliame ir erdviame kluone šiandien preciziškai surikiuoti Zbignevo ir Aldonos Mensių darbo įrankiai. O ir vaikščioti čia taip smagu – gi padas ne bet koks – plukto molio. Kaip sako vietiniai, daryta ne tik su rankom, bet ir su galva. 

Bet ir tai dar ne visi šio kluono privalumai. Pačiame kluono gale per visą jo ilgį įrengtas akmeninis rūsys. Šiandien šeimininkai čia laiko atsargas žiemai. Matyt, tokia jo paskirtis numatyta ir kluoną statant, tačiau Lietuvoje siaučiant neramumas, Aldonos dėdė Povilas šiame rūsyje leisdavo pasislėpti partizanams. 

Idėjos Vajuonio maudyklai

Kitoje Moškėnų kaimo pirkioje gyvena dar vienas nepaprastas žmogus – Imantas Bukauskas. Eisi mišku – sutiksi Imantą, plauksi ežeru – sutiksi Imantą. Šis žmogus – tarsi kokia krašto dūšia, žiniuonis, angelas sargas ar dar kažkas. Jis yra visur ir žino bei mato viską. Paklausk, ar išdygo anapus Vajuonio koks grybas ir kur kokia uoga sunoko – jis iškart atsakys, patars ir kur kokioj dauboj ar įlankėlėj kokios žuvys susispietė. Kalbantis su Imantu, temų nepritrūksti, bet kartais jauti, kaip protas spardosi, negalėdamas suvokti šio žmogaus gebėjimų ir galių matyti, žinoti, ko nemato ir negirdi kiti. Kita vertus, ką gi žmogus, sėdėdamas ant asfalto prie televizoriaus gali suvokti? Nebent atkartoti tai, ką pasakė dėdės ir tetos iš TV ekranų, su sąlyga, jei atmintis dar bent šiokia tokia yra. 

Tradiciškai susitikome su Imantu maudymosi vietoje. Žodis po žodžio ir gimė idėja. „Taip, tai tiesa, kad vokiečiai nuleido Vajuonio ežerą, stipriai išplatinę Vajuonėlės upę į Kretuono ežerą, bet aš tikros priežasties nežinau. Iš mūsų pusės ežeras nuseko apie 10–12 metrų (parodė, vietą, iki kurios anuomet driekėsi ežeras). Jau buvo gerokai po 1990 m., kai mūsų kaimo žmonėms dalino „sotkas“ (žemę) ir mes visi sutarėme atsisakyti po gabalą savo žemės, kad būtų suformuotas bendras laisvas žemės sklypas prieiti visiems prie maudyklos. O gražumas tada buvo. Ežeras atviras bangavo, nebuvo šitų krūmynų ir šabakštynų prižėlusių. Krantas tvirtas, smėlėtas ir ilgas – žmonės jūra ežerą vadindavo. Kai prasidėjo smarkūs ūkininkavai ir visokie tręšimai, trąšų likučiai per vandenis ėmė sunktis į ežerus, upes ir pradėjo želti ežerai. Prisideda ir žvejai kažin kokiais kiekiais skoniklių ir kvapiklių šerdami žuvis. Viskas susideda į krūvą ir kenčia ežerai. 

Na, bet nendres čia kiek prasišienaujame visi, o va maudyklos teritorija vis mažėja. Aš per žiemą išpjaučiau visus šituos krūmynus, jei tik seniūnija leidimą parūpintų ir gal kuru prisidėtų kiek. Tada reiktų atvežti grunto, žvyro kokio ir vėl turėtumėme puikią vietą poilsiui ir maudynėms, ir žvejams su valtimis priėjimas prie kanalo į ežerą ne per maudyklą atsivertų“, – idėją pateikė Imantas. 

Seniūnas Jonas Polito apsidžiaugė puikia iniciatyva ir sutiko prisidėti kuo galėsiąs. „Padėsime ir mes kartu Imantui. Sutinku, kad dabar vieta tokia siaurutė ir menkutė. Pastatėme čia suoliuką, persirengimo kabiną, apšienaujam, bet žvejams neįsakysi elgtis pagarbiai. Viską, kas ir kiek priklauso nuo manęs, išsiaiškinsiu, suderinsiu ir prisidėsiu ne tik mintimis ir žodžiais, bet ir darbais“, – entuziastingai pažadėjo seniūnas J. Polito. 

Visada kartoju tai sau ir kitiems, pakartosiu ir dar kartą: keliai klojasi einantiems, nes Dievas padeda darantiems. 

Autorės nuotr.