Ką tik Maniloje baigėsi 19-asis pasaulio krepšinio čempionatas. Jis prasidėjo netikėtumu, sensacingu prancūzų nepatekimu į atkrintamąsias kovas dėl medalių, o baigėsi taip pat netikėtu finalu tarp Europos komandų. Dauguma prognozavo, taip pat ir aš, kad dėl medalių kovos  JAV ir Kanada. Taip ir nutiko, tik jos kovojo ne dėl aukso, o dėl bronzos, kur Kanada laimėjo. Čempione tapo Vokietija, nugalėjusi Serbiją. O mūsų komanda susirėmė į (ne)brolišką kovą su Latvija dėl penktos vietos, kuriai gėdingai pralaimėjo net 35 taškais.   

Kaip ir rašiau prieš čempionatą, latvių rinktinė yra pajėgesne nei mūsiškių, nežiūrint į tai, kad prieš pat pasaulio pirmenybes triuškinančiais rezultatais laimėjo draugiškuose mačuose. Kai kas gali sakyti, kad mes nugalėjome JAV, bet latviai užkirto kelią prancūzams kovoti dėl medalių, taipogi ir buvusią čempionę Ispaniją eliminavo kovoje dėl pasaulio čempionų titulo. Aš lieku prie tos nuomonės, kaip ir tada rašiau, kad ši rinktinė nebuvo sukomplektuota iš geriausių žaidėjų, buvo viena iš silpniausių kada nors atstovavusių šaliai, bet ji pasirodė visai neblogai, itin, kai laimėjo paeiliui visus penkis mačus. Kuo toliau, tuo labiau tvirtinu, kad jau visi dabar moka žaisti, jau ir iš komentatorių, ir komandų trenerių šią tiesą vis dažniau galima išgirsti. Matome, kad aukščiausio lygio komandos žaidžia banguojančiomis atkarpomis. Kaip esu jau ne kartą rašęs, baigiasi metimai, itin tritaškiai, baigiasi ir ,,balius“, nors ir gali toliau fantastiškai regzti atakas.

Paimkime mūsiškių pergalę prieš Juodkalniją. Kaip nelaimėsi, jei jie „sugebėjo“ pramesti net 15 tritaškių iš eilės? Kaip sakoma, žaidi taip, kaip priešininkas leidžia. Ir prieš JAV žaisdami mūsiškiai, kol amerikonai „miegojo“, pirmame kėlinuke pataikė berods 9 tritaškius iš 9 ir JAV atsilikinėjo 19 taškų, o vėliau prabudę JAV žaidėjai jau nebespėjo pasivyti lietuvių. Jei kadaise užtekdavo rinktinėms turėti porą trejetą superaukštos klasės žaidėjų, tai dabar svarbus ir antro penketo žaidėjų įnašas, ir aukštaūgių gebėjimas stabiliai pataikyti iš perimetro. 

Šiame čempionate daugelis komandų neturėjo savo geriausių žaidėjų, itin buvo „nukraujavusi“ Graikija, nes nebuvo G. Antetokounmpo, K. Sluko, N. Calatheso, Prancūzija – be V. Wembanyamos, Kanada neturėjo J. Murėjaus, ta pati Latvija žaidė be K. Porzingio ir J. Strėlnieko, Dairio Bertanio (buvo traumuotas čempionato metu), serbai – be N. Jokičiaus ir V. Mitičiaus, jau nekalbant apie JAV komandą. Tokio pajėgumo, kokia buvo šiame čempionate JAV, galėtų deleguoti bent 10 komandų (sudarant rinktines pvz. iš trijų NBA komandų) ir vieną dvi taip vadinamas „svajonių“ rinktines. Reikia pastebėti, kad ir jų buvusios svajonių komandos nepasižymėdavo ypatinga gynyba, bet jie visuomet galėdavo daugiau pelnyti taškų, kiek beįmestų priešininkas. O ši JAV komanda tai padaryti buvo nepajėgi. Net Lietuva galėtų (-ėjo) turėti kad ir tokios sudėties rinktinę: D. Sabonis, L. Birutis, M. Echodas, O. Olisevičius, M. Jogėla, R. Giedraitis, E. Ulanovas, E. Žukauskas, M. Grigonis, L. Lekavičius, A. Velička, A. Kulbokas, Ą. Tūbelis. Nežinau ir negarantuoju, kad išvardintus krepšininkus surinkus, bent teoriškai, į „krūvą“, jei jie būtų sveiki, pasitreniravę ir panorėję žaisti už Lietuvą, ar neduotų į „kailį“ šiai rinktinei, kurios pasiekimo negalime nuvertinti, nežiūrint triuškinančio pralaimėjimo „broliukams“. Tai rodo, kad mes turime daug gerų žaidėjų, bet neturime megažvaigždės (pradžiai – bent vienos). Nebent iš bėdos D. Sabonį galima būtų priskirti šiai kategorijai.

Silpnesnės rinktinės žaidėjai neretai labiau stengiasi nei esančios žvaigždės. Jie turi gerus kontraktus ir stengiasi maksimaliai nepersistengti rungtynėse: nerizikuoja sveikata, kad nepatirtų traumų. Matėme, kaip mūsiškis V. Karinauskas nuostabiai (deja, tapo tik vienerių rungtynių „žvaigžde“) gynėsi prieš JAV ir atakavo vieną geriausių jų komandos gynėją. Arba Žagaras nardė tarp geriausių pasaulio žaidėjų, pats atakuodamas ir dar labiau kitiems kolegoms asistuodamas kamuolį. 

Per šį krepšinio pasaulio taurės čempionatą dar kartą įsitikau, kad visi moka žaisti. Nėra gynybos, nes jau per tris kėlinukus komandos beveik 100 taškų įmeta. Pavyzdys JAV ir Vokietijos, o itin JAV ir Kanados mače dėl trečios vietos. Tiesa, dabar neretai būna gynybos elementų, kurie taikomi ir kovinėse sporto šakose (prisiminkime  G. Yabuselės per Eurolygos  mačą varžovo metimą per nugarą) arba gynyboje – ledo rutulio elementų. Bene pirmas kartas krepšinyje, kai žaidėjui serbui B. Simaničiui nuo smūgio buvo sužalotas inkstas, kuris po operacijos pašalintas. Jei tokia linkme eis krepšinis, greitu metu nebereikės eiti nei į ledo ritulio, nei į kovinių sporto šakų varžybas, visa tai pamatysime krepšinio aikštelėje. Prisimenu, prieš kokį pusšimtį metų, kai dar teko pačiam žaisti, už bet kokį prisilietimą prie varžovo, pasistumdymą buvo skiriamos baudos. Užimti gynybinę varžovo poziciją turėdavai apeidamas, apžaisdamas varžovą, o ne nustumti, taranuoti jį kūno mase. Teisėjai tuomet sprendė ar buvai „apmiręs“, ar kryptelėjai varžovo judėjimo kryptimi.

Trumpai dėl čempionato formato. Jau ne kartą esu apie tai rašęs, kad pogrupiuose turi būti bent 5 rinktinės (kas taikytina ir kitom sporto šakoms), o ne 4. Dabar pralaimėjus du kartus iš eilės važiuoji į namus, o pagal siūlomą modelį net pralaimėjus du kartus dar turėtum tikimybę pogrupyje net pirmą vietą užimti. Konkretus pavyzdys – Prancūzijos nepatekimas į atkrintamąsias varžybas, kuri po Pietų Sudano liko 18-oje vietoje. Ar ne juokinga, kai Prancūzija, žiūrint į čempionato lentelę, esą yra silpnesnė nei P. Sudanas? Manau, prancūzai kitą kartą bus pagrindiniai pretendentai kovoje dėl aukso kitąmet namų Olimpiadoje, o dabar nublokšta ten, kur krepšinis yra toli nuo pasaulio elitinių rinktinių. Tad galima daryti išvadą, kad čempionate užimtos rinktinių vietos neatspindi realios padėties. Juk ir vokiečiai, kurie dabar taip liaupsinami, buvo per vieną metimą nuo pralaimėjimo latviams. Taip atsitikus, tuomet būtų buvusi kita kalba apie kitos šalies čempionus. Tiesa, aš labai nenustebau Pietų Sudano žaidimu ir užimta vieta, nes dar mokykliniais laikais iš geografijos žinojau, kad Sudane yra gentis, kurios vyrų ūgio vidurkis daugiau nei 2 metrai. Čempionato nuostatai turėtų sudaryti sąlygas, kad būtų išaiškinamos stipriausios komandos, o ne taip, kad dėl vieno kito atsitiktinumo, kurį taip mėgsta sensacijų mėgėjai, iškrentama jau pradiniuose etapuose. 

Daug metų galvodamas, kaip turėtų būti rengiamos Olimpinės, Pasaulio, Europos  krepšinio varžybos, manau, tikslinga būtų žaisti pagal šachmatų pasaulio čempionatuose taip vadinamą šveicarišką sistemą. Tarkim, 30 rinktinių atrinktos pagal reitingus sužaidžia po 7-erias varžybas ir pagal tam tikrą skaičiavimo metodiką užėmusios pirmas keturias vietas, išsiaiškina nugalėtojus, o likusios keturios kovoja dėl 5-tos vietos. Dabar rinktinės, dalyvaudamos languose, negali surinkti aukščiausio rango čempionatuose geriausių žaidėjų, todėl daug stiprių rinktinių nepatenka. Manau, pasaulio krepšinio taurės varžybos turėtų vykti ne kas ketveri metai (20-tas pasaulio krepšinio taurės varžybos 2027 m. vyks Katare), o bent kas dveji neporiniais metais. Juk yra sporto šakų, kur pasaulio čempionatai vyksta kasmet, tarkim ledo ritulio. Beje, tie patys mūsų skriaudikai latviai šiemet pirmąkart iškovojo ledo ritulio pasaulio čempionato bronzos medalius, kai mums apie tai net svajoti neverta. Pagaliau, pačiuose stambiausiuose turnyruose reikėtų rinktinėms leisti registruoti po 14–15 žaidėjų. Kai čempionatai vyksta daugiau nei dvi savaites, yra didelė tikimybė susižeisti, gauti traumą, be to, vykstant varžyboms egzotinėse šalyse kartais ir susirgti. 

Baigiant, reikia tikėti, kad mūsų krepšinio rinktinė pateks į Olimpines  žaidynes Paryžiuje. Nepatekimas būtų didesnė tragedija, nei triuškinantis pralaimėjimas broliukams. Bus įdomu stebėti Vilniaus „Vilkų“ komandai paskolinto A. Žagaro žaidimą.

DELFI nuotr.