Pasirinkimai byloja apie mūsų pomėgius, pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą. Manau, kad kiekvienam atviros durys į veržlumą, aktyvumą, įvairių pažinimų paieškas. Mus supančiame pasaulyje aibė pozityvių dalykų. Tikrai verta regėti juos, patirti, šarvotis gėrio supratimu – sako linkmeniškis Sigitas MACKONIS, sekmadienį įveikęs dar vieną bėgimo distanciją.

Sostinėje 20-ąjį kartą startavo didžiausias šalies bėgimas – „Rimi Vilniaus maratonas“. Pačioje miesto širdyje, Katedros aikštėje, 5 distancijose startavo virš 10 tūkstančių bėgikų, pasiektas maratono distancijos dalyvių rekordas.

Renginyje – skirtingos distancijos, pritaikytos įvairaus amžiaus ir skirtingų pajėgumų asmenims – pradedantiesiems ir bėgimo profesionalams: maratono ir pusmaratonio distancijos, 10 ir 5 kilometrų trasos ir vaikų 200 metrų bėgimas, kuriame galėjo dalyvauti nuo 2 iki 12 metų amžiaus vaikai.

Paskutinėje distancijoje „Manodaktaras“ lt. 10 kilometrų ir bėgo kalbintas linkmeniškis.

„Mano sekmadienis buvo turtingas veiksmu bei įspūdžiais – ryte nuskubėjau į Mišias Linkmenų bažnyčioje, tada kasėme bulves, o vėliau – jau į planuotą bėgimą sostinėje. O ten – privažiavimai uždaryti, išsikviečiau taksi, vos suspėjau prisisegti dalyvio numerį ir… į startą! – juokėsi Sigitas, pasakodamas apie nugyventos dienos nuotykius.

Pasirinktas bėgimo ritmas sportininką jau įvedė į pažįstamą savijautą.

„Esu tolimų distancijų žmogus. Trumpesnėje bėgimo atkarpoje neišsakau savęs, jaučiuosi prasčiau. 10 kilometrų įveikti per 1 valandą ramiu ritmu – tikra romantika, kurioje telpa senamiesčio gatvelių apžvalga, atskiros, pavienės detalės lieka savaip įsimintos… Suprantama, kad galėjau bėgti daug greičiau, bet pasirinkau kitokį tikslą – regėti aplinką, mėgautis visuma. 

Nemažai vilniečių ir miesto svečių šaukia palaikymo frazes, bet yra ir tokių, kurie menkina bėgikus, siūlo išgerti, grūmoja arba plūstasi. Bet tai – jų pasirinkimas, dėl kurio juos tik užjaučiu.

Manau, kad geriau jau mirti bėgant trasoje, nei nuskęsti žalingų priklausomybių liūne. Kiekvienas turime laisvą valią, patys renkamės gyvenimo kelius.

Nuoširdžiai džiaugiuosi įveikęs dar vieną distanciją. Geras jausmas po eilinio finišo. Neblogas rezultatas, kaip neprofesionaliam bėgikui. Dalyviai, arba nemažai iš jų, jau seni pažįstami. Bėgimas – mūsų savęs išsakymo būdas, viena iš pozityvumo išraiškos formų. Daugelis bėgame su savo intencijomis, kas garsiau, o kas nebyliai aukojame tokį darbą. 

Džiaugiuosi galėdamas būti aktyvus, dar turėdamas noro ir valios aktyviai judėti. Didžiausią ištvermę sukaupiau per 16 metų dviračiu įveikdamas atokiausius rajono kampelius – Lietuvos pašto darbuotojo vaidmenyje. Bet kokiu oru ar savijauta. 

Šeimoje kažkaip visi broliai buvo sportininkai – biatlonininkai, bėgikai, skraidyklių asas – man viskas atėjo vėliau… Beveik būdamas 40-ties, supratau, kad negaliu be bėgimo. Turiu asmeninę 12 kilometrų distanciją, po kurios gerai jaučiuosi, kurioje gerai išsakau save, išgyvenu momento grožį, pasikraunu energijos ir pozityvumo ilgesniam laikui. Tikrai dėkoju Aukščiausiam už suteiktas jėgas, besigaminantį laimės hormoną. Atradimas savęs šioje srityje leidžia kitomis akimis žvelgti į pasaulį ir aplinkiniams dovanoti gyvenimo džiaugsmus.

Sakyčiau bendraamžiams – bėgam! Ypač tiems, kurie „nuleidę nosį“  ar paskendę žalinguose įpročiuose. Imam ir prabėgam naują atstumą, įveikdami ir dar kartą pažindami save, rasdami naują taką, vedantį į kitokias prasmes, į gilesnį kasdienio buvimo grožį! Bėgam!“ – ragina Sigitas MACKONIS, jau planuodamas dalyvavimą Utenos ir Kauno miestų tradiciniuose bėgimuose, kviesdamas jungtis bendraminčius. 

Autorė dėkoja už dialogą.