Skip to content

Gintarei Adomaitytei – Lazdynų Pelėdos literatūrinė premija

Lina RAGINYTĖ

Stebėtojos žvilgsnis gali užklysti bet kur. Jei jis užklydo vienur ar kitur – taip reikėjo. Šįkart nebuvau jokiose realiose išvykose, šįkart klaidžiojau savo nemėgstamame socialiniame tinkle FB. Kodėl jo nemėgstu? Kuo toliau, tuo mažiau jame lieka TIKRUMO. Turi įvykti tikras stebuklas, kad kažką TIKRO tau pasiūlytų viską sugeneruojantis dirbtinis intelektas, nes bent jau aš tai tikrai neturiu laiko valandomis knapsėti prie telefono ir bandyti surasti KAŽKĄ. O jei to KAŽKO anądien ten net nėra? Sako, labai smagu socialiniuose tinkluose rinkti širdutes, gėlytes ir visokias pagyras. Tuščias oro virpinimas apie nieką, signalizuojantis apie diagnozę. Retai pasitaiko, kad gali ten rasti gražią fotografiją, įdomų rašinį ar informatyvią žinutę, nes ten – „tuštybių mugė“. Ačiū Dievuliui ir mano šeimai, aplinkai ir augintiniams, TIKRIEMS draugams, kad jie su manimi dar gyvai kalbasi, apkabina, gyvai pradžiugina ir taip pat paerzina. Bet, kaip jau minėjau, stebėtojos žvilgsnis gali rasti tai, kas TIKRA. Šįkart sumirgėjo naujiena apie Lazdynų Pelėdos literatūrinės premijos konkursą. 

Popietė Paragių parke          

„Kultūra yra tautos dvasiška esybė. /…/ Stilius – mūsų kultūros pamatas, juo metas pasirūpinti, atkasti iš po svetimų apnašų, nuvalyti.“ Tai citata iš Akmenės krašto muziejaus renginio, kurį vedė Klaipėdos universiteto docentė aktorė Virginija Kochanskytė, cituodama Lazdynų Pelėdą ir pasakodama apie ją. Vyko IV Lazdynų Pelėdos literatūrinių kūrinių konkurso premijų įteikimas. 

Virginija Kochanskytė rašė: „Kvietimas įsiklausyti į rašytojos nerimastingą įžvalgą buvo išgirstas ir paliudytas puikiais, intriguojančiais kūriniais – laureatas Dominykas Matulionis perskaitė ne tik savo, bet ir laureatės Gintarės Adomaitytės noveles. Smuikininkas Juozas Staniulis vedė nenuspėjamą, uždegantį duetą su kalbėtojais. Gerus žodžius buvo lengva tarti, komplimentų buvo gera klausytis. Džiaugėmės, regis, ne tik mes, bet ir pats dangus, pamaloninęs saulės aksominiu glėbiu. Stebėtojo akis užkliuvo už rašytojos Gintarės Adomaitytės vardo. Gintarė ir Marius – mūsų žmonės, kurių dėka Ignalina turi Baltojo namo pasakojimus, turi daug įdomių susitikimų ir savo pasakų knygą. Kaip jų stebėtoja suprojektavau svajonę. Ir jei mano svajonė pasirodys įdomi kolegoms ir jie norės savo svajonėmis ir matymu ištobulinti mintį, kada nors galėtų rastis ir vizualizuotos (konkrečiais Ignalinos vaizdais bei muzika papildytos ir įgarsintos) Ignalinos pasakos. Bet tai – tik svajonės. Paleidžiu jas į erdvę, kai ateis laikas – sugrįš. 

Pastebėjus žinomos rašytojos vardą, parūpo daugiau sužinoti ir apie konkursą, ir apie laureatus, todėl panaršiau interneto platybėse, perskaičiau ir konkursui pateiktus tekstus. Tai galite padaryti ir Jūs. 

Siunčiu sveikinimus Gintarei Adomaitytei!

Gintarė ADOMAITYTĖ

SAPNAS, KURIS NIEKADA NEPRAŽUS

Vilniuje įpratau apsigyventi viešbutyje netoli turgaus. Mano namai buvo Aukštaitijoje, o sesers – pajūryje. Skirdavau jai pasimatymus sostinėje, bet ji nė už ką nenorėjo gyventi ten, kur aš. Skveras, kurį matydavau per viešbučio balkoną, seserį nervino. Jai atrodė, kad ten per daug benamių ir kitų, jos nuomone, keistų asmenų. Ko gero, ji buvo teisi, o aš – ne. Ir vis tiek skirdavau jai pasimatymus prie paminklo dviem seserims, rašiusioms vienu slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. /…/ Kartą kitą praeiviai pasidomėjo, ką aš skvere skaitau, kai kurie net klausė kodėl. Gal toks mano darbas – skaityti senas knygas? O gal man stinga pinigų naujoms knygoms? /…/  Šio apsakymo tęsinį ir kitus konkurso Lazdynų Pelėdos konkurso rašinius galite rasti Akmenės krašto muziejaus interneto svetainėje: https://www.akmenesmuziejus.lt/naujienos/parodos-renginiai/

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje