Skip to content

Gyvenimas zonoje

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Istorija apie tai, kaip prieš dvylika metų dvi paauglės Šiauliuose nužudė bendraamžę, nupjovė jai galvą, išmėsinėjo ir mėsytę sudėjo į šaldytuvą, ir už tai gavo po dvidešimt metų kalėjimo, vargu ar kam užsimiršo.

Tada apie tai rašė daug ir visi portalai. Dabar, po to, kai praėjo vos dvylika metų, vadinamosios „Šiaulių kaninbalės“ jau beveik laisvėje – gyvena „pusiaukelės namuose“ ir gali laisvai vaikštinėti po miestą, ir net važinėti po visą Lietuvą. Viena jų pasikeitė pavardę, dirba prekybos centre ir gyvena su moterimi, auginančia dukrytę.

Pusiaukelės namai, jei kas nežino, tai tokia tarpinė – tarp kalėjimo ir laisvės – vieta, kurioje gyvena „pasitaisę“ nuteistieji. Jie gali laisvai vaikštinėti kur nori, laisvai naudotis pinigais, privalo patys apsirūpinti maistu, drabužiais, avalyne.

Štai ką apie tokią tvarką sako Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius Virginijus Kulikauskas: „Pusiaukelės namai yra labai svarbi resocializacijos dalis, nes rezultatai rodo, kad asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, geba savarankiškai siekti tikslų teisėtais ir visuomenės normas atitinkančiais būdais“.

Aišku? Ar nelabai? Mokykitės suprasti biurokratų kalbą. Tai veikiausiai turėtų reikšti, kad „Šiaulių kanibalės“, nieko nesuvalgiusios Panevėžio moterų kalėjime, negrįš prie savo ankstesnių įpročių ir „pusiaukelės namuose“. 

Tik nesupratingi žmonės piktinasi: kodėl žudikai faktiškai išleidžiami į laisvę, atlikę vos pusę skirtos bausmės?

Pirmieji „pusiaukelės namai“ Lietuvoje atsirado dar 2016 metų pavasarį Alytuje. Tada valdžioje buvo socialdemokratai, premjeru – Algirdas Butkevičius, o „pusiaukelės namus“ žiniasklaida vadino „tarpine žmogaus stotele į laimingą gyvenimą“.

Kaitėsi valdžios, socialdemokratai užleido vietą valstiečiams, šie – konservatoriams. Keitėsi ir „pusiaukelės namai“. Jeigu pradžioje juose būdavo apgyvendinami nuteistieji už nesunkius nusikaltimus, tai dabar jau prieita ir iki žudikų.

Kažkada jau rašiau, kad ministeriją, kuri rūpinasi nusikaltėliais, turime, i nėra ko svajoti apie ministeriją, kuri rūpintųsi aukomis. „Šiaulių kanibalių“ nužudytos merginos tėvų ašaros ir nuostaba, matant savo vaiko žudikes laisvėje, niekam nerūpi. 

„Zona“ dabar jau ne vien Alytaus ar Pravieniškių pataisos namai, ne vien Panevėžio moterų kalėjimas. Zona tampa visa Lietuva, po kurią gali laisvai važinėti nusikaltėliai, dar neatlikę bausmės.

Bet šitoje istorijoje, kurioje kalbama apie dvi moteris, skriaudžiančias vienos iš jų dukrą, yra dar vienas niuansas, apie kurį žiniasklaida nenori užsiminti. Tik praneša, kad šios moterys gyvena kartu. 

Ir tai ne visa žiniasklaida. Pavyzdžiui, portalas, kurio pavadinime esančią santrumpą kai kas iššifruoja kaip „Lesbiečių radijas ir televizija“ (fu, kaip negražu, aš tam nepritariu, tiesiog to portalo, taip pat radijo ir televizijos, tokia nuostata: apie seksualines mažumas nė žodžio), šito įvykio nepastebėjo.

Niekam ne paslaptis, kad moterų laisvės atėmimo vietose „vis dar pasitaiko“ lesbietiškų santykių. Kaip ir tarp vyrų – irgi homoseksualių. Bet apie tai, kad moterys, net ir išėjusios į laisvę, šitokio gyvenimo būdo neatsisako, nekalbama. 

Priežastis, manau, paprasta, jeigu sutiksime, kad homoseksualumas yra ne prigimtinis, o įgyjamas. O su tuo sutikti negalima, nes tai būtų smūgis homoseksualų norams iš pradžių įteisinti tokių asmenų šeimą, o paskui suteikti jiems teisę įsivaikinti.

Prisiminiau istoriją, kai viena mergina nežinojo, kas ji tokia. Amerikoje apskritai dabar madoje būti ne jis ar ji, o kažkuo trečiu. LGBT bendruomenė tokius žmones mielai priima į savo glėbį – visus tuos, kurie „nėra tikri dėl savo seksualinio identiteto“, ir vadina juos priklausančius LGBTQ. 

Lietuvių kalboje žodžio tokiems asmenims apibūdinti nėra. Nebuvome mes tokie išsilavinę, neturėjome tokių. Na, gal būtų galima vadinti juos „jo“. Tai ši „jo“ buvo „jo“ tol, kol atsirado berniukas, kuris įrodė, kad ji ne „jo“, o „ji“. 

O jeigu būtų atradęs ne normalus berniukas, o draugė lesbietė? Turėtume dar vieną netradicinės seksualinės pakraipos individą, ar ne?

Negalima apie tokius dalykus garsiai šnekėti. Geriau apie tai, kad „netradiciniams“ reikia daugiau teisių, nes jie tokie gimė, ir kitaip kalbėti – vos ne nusikaltimas. Ir bausmės neatlikusiems nusikaltėliams reikia daugiau laisvių. Kad jaustumėmės kaip zonoje. 

DELFI koliažas

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje