Skip to content

Upe žemyn Pinčiuko pėdomis

Leonas MEILUS

(Nė kiek neišgalvotos kaimų istorijos)

Rajono rytuose vinguriuoja skaidri, ekologiška, pramonės teršalais neužteršta upė. Tėkmę pradėjusi Sirvėtos regioniniame parke ir gavusi Kančioginos vardą, savo vandenis gena į Erzvėto ežerą. Nuo čia jau bėga Erzvėta. Prieš kelias vasaras Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniai organizavo baidarių žygį iš Erzvėto ežero upe žemyn. 

Pagalvojau, o kodėl nepabandžius, kaip dabar madinga, surengti nuotolinę kelionę Ezvėtos krantais. Iš anksto atsiprašau, gal sumaišiau kažkuriuos įvykius, vardus. Nesinaudojau jokiais šaltiniais. Pateikiu tik tai, ką pats patyriau, mačiau ir girdėjau. 

Upė vietomis siaura, stipriai užžėlusi, vos laivelis pralenda tarp nendrių. Sunku irklais irtis. Tad Erzvėto ežere neakivaizdžiai lipam į čelną, imam į rankas boltą ir plaukiam pasroviui. Pirmas sustojimas – dešiniajame upės krante, ant neaukštos kalvelės nedidelis medžių gojelis. Tai Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. 

Vieną dieną Erzvėto kaimo moterys ir keli vyrai, susirinkę pas Stasę, žiūrėjo pirmąjį kaime nusipirktą televizorių. Transliavo „Velnio nuotaką“. Visiems patiko velniūkštis Pinčiukas. Spektakliui baigiantis, saulė jau pradėjo slėptis už horizonto. Veronika nuskubėjo namo. Nepriėjus kapinaičių, sustojo lyg įkalta. Pabrukęs tarp kojų uodegą, baubdamas veršio balsu, Pinčiukas rovė betoninį paminklą.

Moteris kelis kartus persižegnojo, peržegnojo kapinaites, bet nelabasis neišnyko. Kiek kojos neša, leidosi atgal. Kaimynai dar nebuvo išsiskirstę.

– Gelbėkit, Pinčiukas rauna paminklą, – drebėdama iš išgąsčio, šaukė moteris.

Niekas nepatikėjo. Vis dėlto moterys patraukė prie kapinių. Gal tikrai kokiam nekrikštui prireikė betono luitų. Moteris palydėjo vyrai. Vos priėję prie kapinių, pradėjo žvengti. Pažino – joks čia ne Pinčiukas, o traktorininkas Kaziukas. Apsikabinęs paminklą, lupa ožius. Atsirišęs kombinezono diržas, lyg uodega, tabaluoja tarp kojų. Vargšelis padaugino „Veikščių krūminės“. Moterys pradėjo “šventinti“ nelaimėlį tuo, ką po ranka sugriebė. Veronika net rožančių sutraukė.

Lenkų ir vokiečių okupacijos metais kapinaites prižiūrėjo Raudonojo kryžiaus ir Žuvusiųjų karių atminimo draugijos. Jų atstovai kasmet atvažiuodavo ir tvarkydavo karių amžino poilsio vietą. Kapinaitės buvo apjuostos žemių pylimu ir kuklia medžio tvorele. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, kapinaitės buvo visiškai apleistos, apžėlė žole ir krūmais. Tapo mechanizatorių „restoranu“, išgertuvių vieta.

Rytojaus rytą po minėto įvykio kolūkio partsekretorius kontoros kieme, po Baltriaus liepomis, išrikiavo traktorininkus, šoferius, šaltkalvius, žodžiu, visus inžinerinius techninius darbuotojus. Sustojo vyrai tarsi Daukanto aikštėje per vėliavos pakėlimą. Prasidėjo politvalandėlė apie alkoholio žalą ir dorovę. Kaip dera tokiu iškilmingu atveju, paskaitą pradėjo ir baigė pats kolūkio pirmininkas. Kad po vakarykščios šnypščiančios pusgirtės vyrų smegenys geriau įsimintų lekcijos kursą, kas antrą trečią žodį įtvirtino slavų kalbos perliukais. Vyrai stovėjo nukabinę nosis, tarsi Klemenso išguldytas (iškastruotas) Dūmakos veršis. Nuo to laiko kapinaitėse įsivyravo ramybė. Ilsėkitės, kareivėliai, o mes keliaujam toliau…

Ties kapinaitėmis, kitoje kelio pusėje – buvusi Gvidono Martinėno troba. Dviejų galų, stiklinėmis gonkomis. Kai sutvėrė kolūkį, viename gale buvo įrengta pieninė, tikriau – separavimo punktas. Kaimiečiams buvo užkrautos prievolės. Kiekviena šeima turėjo atiduoti valstybei didesnę dalį primelžto pieno. Atėjęs su bidonėliu į punktą, žmogus pats turėdavo sukti rankinį separatorių. Dalį nugriebto pieno grąžindavo valstiečiui. Iš likusio medinėse formose spausdavo kažkokį  produktą – kazeiną.

Po kiek laiko buvo atvežta tremtinių troba ir prie upės pastatyta modernesnė pieninė. Čia pieną separavo jau ir kolūkis. Kad neapgižtų vakarinio melžimo, reikėjo jį kažkaip atšaldyti. Jokių šaldytuvų tada nebuvo. Išeitis – ledaunė. Žiemą vyrai ežere pjaudavo ledo luitus. Be „družbų“ ir „husqvarnų“. Paprasčiausiu pjūklu, kokiu sentikiai uždarbiaudami kaimuose ant ožių iš rąstų pjaudavo lentas. Akmuo maiše pjūklą traukdavo žemyn. Vyrams reikėdavo tik traukti jį į viršų.

Ne vieną dieną teko atšalti rankas ir sušlapti kojas, kol iš eketės išmeškeriodavom išpjautus ledo luitus. Veždavom juos prie pieninės. Didžiulis ledo kalnas būdavo apdedamas šiaudų ir pjuvenų sluoksniu. Toks „šaldytuvas“ išsilaikydavo per vasarą net iki rudens.

Seniai jau nebestatomi ir nenaudojami tokie „šaldytuvai“. Tad plaukim toliau. Virš galvos – gelžbetoninis tiltas. Už jo – šepetys iš vandens kyšančių apipuvusių ir pajuodusių nuo senųjų tiltų užsilikusių  polių. Kai kuriems jų gal jau keli šimtmečiai. Vandenyje medis nepūva. 

Tiltas, kaip ir viskas, turi savo istoriją. Senovėje Erzvėto kaimas buvo kairiajame krante, o laukai – abipus upės. Valstiečiai pasistatė tiltą derliui atsivežti iš užupio. Žemutį, siaurutį. Vos su vežimu pravažiuoti. Kad pavasario ledonešių ir vasaros dapų (potvynių) metu Pinčiukas nenuplukdytų jo į Pošiūnus, galuose ir per vidurį užritino didžiulius akmenis. Vėliau, valdžiai padedant, buvo pastatytas aukštas, platus, tuo laiku modernus medinis tiltas. Bet amžino nieko nėra. Praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio viduryje prisėjo jį renovuoti. Teko prisidėti prie remonto darbų. Paaugliai lenkenomis ir striūgais skutome, žievinome polių rąstus ir grindinio diles, kad būtų lygiau, slidžiau, kad Pinčiukas negalėtų kanopomis užsikabinti.

Norit tikėkit, norit ne, bet nelabojo tikrus šposus teko patirti vėliau. 1964 m. kolūkis įsigijo javų kombainą. Nesuprantu, kodėl man, tik ką Dūkšto bandymų stotyje įsigijusiam traktorininko specialybę, teko garbė tapti pirmuoju kolūkio kombainininku. Buvo labiau patyrusių mechanizatorių. 

Tuo metu po tiltu jau veikė Pinčiukas. Tai vienoje, tai kitoje grindinio vietose prakrapštydavo diles. Jos puvo, skilo ir lūžo. Neatlaikė traktorių metalinių spygliuotų ratų ir kitos sunkiasvorės technikos. Pervažiuoti per tiltą kombainu tapo iššūkiu. Pjaunamoji plati, daugiau kaip 4 m. Nelabai palaviruosi, aplenksi nesaugias vietas. Vieną rytą Pinčiukas ėmė ir pakišo kanopą. Kombainas įlūžo. Gerai, kad tik galiniai ratai. Su talka šiaip taip iškėlėme. Vyrai lentomis užkalė skyles. Laikinam naudojimuisi. Mechanizatoriai dar keletą metų vargo, kol pagaliau buvo pastatytas šiandieninis gelžbetoninis tiltas.

Praplaukiame po juo ir laviruojame polių liekanų šepetyje. Sukame į kairę prie deglo pastato. Tai – buvęs malūnas. Statytas jis jau kolūkių laikais. Dalis sienų sumūryta iš raudonų plytų, kita dalis – iš pūstokų (tuščiavidurių betono blokelių). Mūrininkai juos liejo čia pat aikštelėje. 

Vienintelis apylinkėse anuo metu veikiantis malūnas turėjo didžiulę paklausą. Malti gūdų žmonės važiuodavo net iš atokiausių vietovių. Vienintelę girną suko lokomotyvas, kažkuo primenantis prieštvaninį siauruko geležinkelio garvežiuką. Prižiūrėjo jį kalvis Kopeliukas (Pranas Sėliukas). Prie girnos stoti vietinių neatsirado. Teko kviestis iš Tverečiaus kolūkio, Ropienos kaimo Romusių Bielinį. 

Lokomotyvas buvo toks silpnutis, kad pats negalėjo net iš už kelių metrų esančios upės prisisiurbti vandens. O be vandens – nėra garo, nesisuka smagratis. Teko lokomotyvo pašonėje statyti rėčką ir į ją kibirais iš upės nešti vandenį. Nepakeičiamas nešėjas buvo Jaska (Jonas Kojalavičius). Ne tik vandens. Jis geriausiai žinojo visus apylinkės mini bravorus. Lokomotyve Pinčiukas dažnai sumažindavo garą. Pakelti jį, geriausias būdas būdavo ant kaladės pastatyti butelį „šėtono lašų“. Nenorėdami ilgai laukti kol pakils garas, vyrai susimesdavo po rublį ir siųsdavo Jaską į komandiruotę. Žinojo, tuščias nebegrįš.  

Kol laukdavo, suvirtę ant maišų pasakojo įvairiausius nutikimus, burtininkų kerus, vaiduoklių išdaigas. Kaip Malgožatos karvei ragana „atėmė“ pieną, kaip paklydusį grybautoją Anuprą blūdas vedžiojo po Ažubalio girią, kaip pas Malviną kambaryje naktį skraidė lėkštės. Šiurpas per nugarą eidavo. Tų pasakojimų net Pinčiukas nespėjo užrašyti ant kapos jaučių odų. 

Lokomotyvas buvo tikras Pinčiuko pusbrolis – nepasotinamas „smakas“. Rijo malkas vežimais.  Pirmiausia dūmais pavertė tremtinių ūkinius statinius. Atėjo eilė ir iš kitų valstiečių atimtiems pastatams. Kai kurie atokesnių kaimų gyventojai, nenorėdami gaišti malūne, į vežimą prie maišų įsimesdavo kelis rąstigalius. Jiems sumaldavo be eilės.

Kolūkio valdžia ieškojo būdų, kaip pažaboti „smako“ apetitą. Pastatė dyzelį. Bet vargšelis vos savo smagratį suko. Bandė užkinkyti traktorių. Deja, išeitis buvo trumpalaikė. Traktoriaus reikėjo laukuose. 

Malūnas atgijo, kai atkeliavo elektra ir pradėjo dirbti nežmoniškais gabumais apdovanotas vaikinukas Sauka (Saulius Čepulėnas). Jis gaspadinių džiaugsmui savo rankomis padarė ir sumontavo valcius, pabėrusius pūkinius kviečių miltus pyragams. Statybininkai irgi trynė rankas. Greta malūno sumontuotas gateris pjovė reikiamų išmatavimų lentas ir kitą statybinę medieną.

Sauka malūne neužsibuvo. Kai tik kolūkis įsigijo tekinimo stakles, stojo prie jų. Perėjo į mechanines dirbtuves. Dirbo viskuo: suvirintoju, šaltkalviu, tekintoju. Restauruodavo ir gamindavo mašinoms sudėtingiausias detales. Malūno reikalus perėmė Beručka (Leonas Žemaitis).

Praplaukus kelis šimtus metrų nuo malūno, dešiniajame upės krante – Martinėnų pirtis. Pati pirtis nedidukė, o prieangis – erdvus. Tokio reikėjo. Rudenį moterys čia mindavo linus. Kolūkių pradžioje tik per stebuklą išliko šis statinys. 

Vieną pavakarę tremtinio Baltriaus Čioglio namuose įrengtame klube buvo demonstruojamas filmas „Jie nusileido nuo kalnų“ apie išgražintą, nupudruotą, vienoje Vidurinės Azijos šalyje esančią sovietų pasieniečių užkardą. Vaikezų būrys grūdosi lauke pasieniais. Neturėdami už ką nusipirkti bilietų, norėjo nors per langus pažiūrėti. Staiga visas būrys suvirto vidun.

Traktorius nuo kalno nusileido į upę, rėkė vienas per kitą.

Tą popietę Kalveliškės kaimo laukuose nerimstantis Pinčiukas užgrobė traktorių, užmigdė traktorininkus, o pats sėdo prie vairolazdžių. Nebaigęs žemiškų kursų, prastokai valdė techniką. Leidosi nosies tiesumu per laukus. Ir ne tik… Po vikšrais pasiklojo Žiliūcios (Aldonos Martinėnaitės) klevo tvorelę ir rūtų darželį. Gal per kokį 30 centimetrų pražlegėjo pro pirties sąsparą ir, pamynęs didžiulį paupės karklų krūmą, užspringo vandenyje.

Pasikloję lentas ant traktoriaus vikšrų, vyrai šiaip taip iš kabinos ištempė užpakalius jau įmerkusius negyvai girtus traktorininkus. Įsispyręs ragais ir kanopomis, Pinčiukas dar kelias dienas neleido per nulenktų ne plonų karklų krūmų raizginį išvilkti iš upės traktoriaus.

Keliaujam toliau. Dešiniajame upės krante ant kalvelės riogso fermų likučiai. Pirmaisiais kolūkio metais, iš valstiečių atėmus kluonus bei daržines, čia buvo pastatyta karvidė. Santechnikai sumontavo automatines girdyklas. Kaimo moterėlės lyg tarp kitko vis užsukdavo į fermą pažiūrėti, kaip karvės geria iš „lėkštučių“. 

– Pinčiuko užkerėti gyvuliai, – nusprendė viena į davatkas pretenduojanti senmergė. 

Gal todėl tuo metu nebuvo entuziasčių dirbti melžėjomis. O kad „lėkštutėse“ visada būtų vandens, tvarto viduryje ant lubų buvo užkeltas didžiulis rezervuaras. Jam pripildyti prie upes įrengta siurblinė. Jos siurblį suko privodas (maniežas). Varinėti arklį dažniausiai tekdavo mums – kaimo paaugliams. Vėliau privodą pakeitė benzininis variklis. Dar vėliau – elektrinis. Atsirado arteziniai gręžiniai. Dabar siurblinės vietą sunku jau net surasti.

Aplink fermas tvyro derlingos žemės masyvas. Šis laukas galėtų būti aukso raidėmis įrašytas į rajono istoriją. Apie 1955 metus čia buvo paklotas pirmasis rajone uždaras molio vamzdelių drenažas. Objekto statybai vadovavo tik ką hidrotechnikos mokslus baigęs darbų vykdytojas Vaclovas Zaikauskas, vėliau tapęs rajono Sausinimo sistemų valdybos viršininku.

Darbas buvo vos ne rankinis. Į bulvių kaupiką panaši grioviakasė, tempiama dviejų tuo metu galingiausių traktorių „stalinec“, išvagojo lauke griovius drenažo rinktuvams ir šakutėms. Toliau jau teko darbuotis rankomis – specialiais ilgais siaurais kastuvais griovių dugną pagilinti iki reikiamo nuolydžio. Daugiausia dirbo vasarą atostogaujantys vyresnių klasių mokiniai ir nespėję iš kolūkio pabėgti jaunuoliai. Kaip prisiminimą anos „zimagoriškos“ vasaros, dar ir dabar turiu aną siaurąjį melioratorių kastuvą. 

Sukam čelną į kairįjį krantą. Graži nuokalnė, atsisukusi į pietus. Idealesnės vietos kolūkio sodui nerasta. Tada sodinti sodus kolūkiuose buvo mada. Kai kur šie sodai dar ir dabar išsilaikę. Kai tik vyrai pasodino paskutinę obelaitę, prasidėjo nenumatyti dalykai. Jau kitą naktį nuokalnėje knibždėte knibždėjo pinčiukų. Rovė jie obelaites, nešė jas į laivelius ir plukdė anapus Erzvėto ežero. Per kelias naktis gerokai išretėjo sodas.

Pinčiuko vilionėms nepasidavė tik vietos gyventojai. Jie jau buvo akivaizdžiai pamokyti. Vienas jaunuolis vežiojo pašarus į karvidę. Norėdamas įsiteikti būsimai uošvei, užvežė vežimą šieno į jos kiemą. Šieno vežimas – ne adata, nepaslėpsi. Įsikišo milicija, prokuratūra. Teismas vaikinui atseikėjo vienerius metus „komjaunuoliškų statybų“…

Žmonės bijojo. Neduok Dieve sodyboje komjaunuoliai aptiks šviežiai pasodintą obelaitę. Niekas nenorėjo kasti Volgos–Dono kanalo. Ko rudenį neišrovė pinčiukai, pavasarį kultivatoriais išlaužė pusgirčiai MTS traktorininkai. Gerai pasidarbavo ir zuikiai puikiai. Net vaikams neteko pašipinti dantų neprinokusiais kolūkio sodo obuoliukais.

Šiek tiek paplaukus, kairėje ant nedidelės kalvelės – Prančiškaus Česūno pastatydinta sodyba. Kaimynai Merda jį vadino. Atsivežė šią pravardę kaip priežodį iš Argentinos, kur kniedijo tilto metalines sijas. Sumanus buvo vyras. Jam paklusdavo medis ir metalas. Upėje įsirengė lieptą aukšlėms gaudyti. Prisūdydavo net kelias liepines rėčkutes žuvelyčių. Žvejybos vietos ir įrangos negailėjo ne tik artimiausiems kaimynams, bet ir norintiems Kalviškės kaimo gyventojams. Pokario metais valstiečius smaugė nežmoniškos prievolės. Jos tiesiog šlavė aruodus, žmonėms stigo grūdų duonai. Miltų priedas buvo sugrūstos džiovintos bulvių lupenos ir net paparčiai. Karštos bulvės su „mundieriais“ (lupenomis) ir sūdytos aukšlytės daug kam tuo metu buvo tikras išganymas nuo bado.

Plaukiame toliau. Už kelių šimtų metrų upė staigiai suka į rytus. Kerta poaukštę kalvelę. Ko gero, tai vienintelė vieta per visą upės tėkmę, kur vanduo skalauja ne pelkėtus, o tvirtus krantus. Kairėje – buvusi Grigų sodybvietė, dešinėje – šiek tiek atokiau Pošiūnų kaimas. Niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Nebent tik tuo, kad čia gimė ir užaugo garsus Lietuvoje ir užsienyje onkologas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Albertas Telyčėnas. Šiame kaime taip pat užaugo Leonas Bielinis ir Mykolas Gylys, lenkų okupacijos metais Tverečiaus apylinkėse platinę lietuvišką spaudą, puoselėję lietuvybę. Jų dėka kaime buvo atidaryta pradžios mokykla, kuri veikė vos ne iki kolūkių eros vidurio.

Upės krantus šioje vietoje dar XX a. viduryje jungė lieptas. Šaunūs meistrai jį statė. Dailiai nutašė rąstus, gerai juos suleido. Drąsesni vaikinai net dviračiu pervažiuodavo. Savaitgaliais prie liepto linksmindavosi abiejų kaimų jaunimas. Kaip pasakojo erzvėtietis a. a. Bronius Čepulis, vieną šventvakarį vaikinai nutarė pasipuikuoti prieš merginas. Susėdo penkiese ant vieno dviračio ir pasileido į kitą krantą. Regis, viskas ėjosi gerai. Tik upės viduryje Pinčiukas į ratus įkišo uodegą ir visas penketas nugarmėjo į gelmę. Gineso rekordo nepasiekė, tačiau maudynes patyrė šaunesnes negu penkių žvaigždučių viešbučio baseine. Tik dviračiui išmeškerioti teko griebtis gaisrininkų kablio. Beje, anuo metu gaisrininkų kabliai buvo  privalomi turėti kiekvienoje sodyboje ant sienos. 

Šiek tiek paplaukus, kairiame krante vos pastebimas žemių kauburėlis. Tai – buvusios Grigų molinės pirties žymė. Kai Erzvėto kaimas kėlėsi į vienkiemius, stigo statybinių medžiagų ir lėšų. Žmonės nebuvo turtingi, užtat išradingi. Ūkinių pastatų sienoms naudojo molį. Statybinė medžiaga buvo čia pat. Molį kasdavo tiesiog kieme. Statėsi tvarius, ekologiškus ir sveikus molinius tvartus. Žiemą storos molio sienos saugojo gyvulius nuo šalčio, vasarą – nuo karščio. Tokie tvartai Erzvėto kaime buvo bemaž kas antrame viensėdyje. Tiek molinių statinių neteko matyti nė viename rajono kaime.

Pigioms statyboms reikėjo išmanančio meistro. Kai vos pradėjęs skustis ūsus Kopeliaus Boliusius (Balys Sėliukas) su mama kėlėsi į vienkiemį, pasiteiravo jau pasistačiusio tvartus kaimyno, kiek smėlio dėti į molio tešlą, išgirdo nuostabų, tiesiog pinčiukišką patarimą: „Vaikeli, dėk nei daugiau, nei mažiau. Ir bus gerai…“

Pasirodo, profesinės paslaptys ir konkurencija buvo gajos ir XX a. pradžioje. Meistro paaiškinimas tapo sparnuota fraze kaime. Netgi moterys, pasiteiravusios, kiek dėti druskos raugiant agurkus, pirmiausia išgirsdavo minėtą posakį, o tik tada konkretų patarimą. 

Plaukiame toliau. Dešiniajame krante – Pošiūnų kaimo pirtys ir nuostabus upės krantas. Vandenyje nei augmenijos, nei dumblo. Tiesiog Palangos pliažas. Mėgdavo čia maudytis Pošiūnų vaikai. Atbėgdavo net iš Erzvėto ir Kalviškės kaimų. Vaikai lieka vaikais. Į mažiausią plyšį įkiša nosį. Aptiko pirties pastogėje guolį. Pinčiukas sukėlė tokį baimės uraganą, kad nušlavė smalsuolius iš mėgstamos maudymosi vietos. Per pokario neramumus vaikai bijojo sutikti pirties įnamį, o jei dar ginkluotą…

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo tvarkomi nuo represijų nukentėjusiųjų asmenų dokumentai. Tada ir paaiškėjo, kad anas guolis priklausė Pošiūnų kaimo gyventojai Kliotildai Spėtienei. Jos brolis iš Erzvėto Alfonas Pivoriūnas su ginklu rankose Lietuvos partizanų gretose kovojo prieš sovietinius okupantus. Dėl to seserį Adelę ir tėvus ištrėmė į pietus „kelti plėšinių“. Kliotilda šeimos likimo išvengė tik dėl to, kad nebuvo namuose – dar prieš tremtį ištekėjo į Pošiūnus. Visą laiką, kol vyko represijos, kai tik pasklisdavo kalbos apie trėmimus, apie geležinkelių stotyse formuojamus ešelonus, naktis su vyru praleisdavo pirtyje.

Erzvėtas – kaimas, paženklintas Lietuvos patriotų krauju, sovietinių represijų aukų ašaromis. Pirmas  nukentėjo ūkininkas Aleksandras Umbražiūnas, užkurys iš Galalaukių kaimo. Per pirmąją sovietų okupaciją, 1940 m. birželio mėnesį, jį kartu su bendraminčiais pusbroliais Leonu ir Pranu Meilais iš Kalviškės kaimo enkavedistai ištrėmė į gulago Vorkutos lagerius. Beje, tuo metu į Archangelsko įkalinimo zoną Belomor kanalu buvo nuplukdytas dar vienas Kalviškės gyventojas Vytautas Pundys.

Pokario metais kartu su A. Pivoriūnu šalies nepriklausomybę partizanų būriuose gynė kaimynai – ūkininkas Adolius Bielinis ir mokytojas Juozas Martinėnas. Jų šeimas okupantai be gailesčio ištrėmė į Sibiro platybes. Represijos tuo nesibaigė. Tremtinių likimas ištiko pasiturinčio ūkininko Baltriaus Čioglio ir ką tik sutverto kolūkio pirmininko Romusiaus Grigo šeimas. Likimo ironija – pirmininkas nepaklusnius kolūkiečius gąsdinęs „baltosiomis meškomis“, pats pirma jų iškeliavo pas jas. Už tai, kad prie namų Kančioginos upe perkėlė Lietuvos partizanus.

Laviruojame toliau meldais ir nendrėmis užžėlusia upe. Kairėje – didžiosios Erzvėto ajerų pelkės. Daugiau kaip prieš šimtmetį valstiečiams gimė originali idėja apsaugoti jas nuo upės potvynių vandens ir paversti šienaujama pieva. Palei upę ir Vitėnų kaimo ribą „zimagorai“ iškasė griovius ir supylė vos ne dviejų kilometų ilgio pakankamai aukštą žemių pylimą. Deja, darbą ant uodegos nusinešė Pinčiukas…

Pelkes nuo upės vandens pylimas saugojo. Tačiau niekas nepagalvojo, kad žemumą tvindo ne tik upės vanduo. Laukuose ištirpęs sniegas, vasaros dapų vanduo, negalėdamas subėgti į upę, tvenkdavosi prie pylimo. Ežeru virsdavo pelkė ir net tarp Kalviškės ir Vitėnų kaimų žemių įsiterpusi Darymų žemuma. Tokiu metu Vitėnai būdavo tiesiog atskirti nuo pasaulio. Užtvindavo net dalis Kalviškės lauko. Kaip pasakojo šio kaimo gyventojas, šviesaus atminimo Vaclovas Martinėnas, reikalo priverstas jis laiveliu per dapų vandenis yrėsi į Vitėnus. Vandenyje žydėjo pupos. Nori nenori prisėjo keliose vietose perkasti paupio pylimą. Liko tik meškeriotojams patogus priėjimas per pelkes prie upės.

Už pelkės, kairiajame krante, jau Vitėnų laukai. Šiame kaime vos ne iki Nepriklausomybės dienų išsilaikė lieptas, trumpinęs Pošiūnų, Kalveliškės, Čelniukų ir  kitų aplinkinių kaimų gyventojams kelią į Tverečiaus bažnyčią ir valsčiaus įstaigas. Kažkada Vitėnų krante lieptas vos nesirėmė į Mataušo Sekono trobos sąsparą. Namas buvo taip arti upės, kad dapų vanduo užliedavo net priemenę. Kaimynai šaipėsi, kad pas Mataušą lydekos pačios lipa ant keptuvės. Matyt, tokia bendrystė su vandeniu, keliantis į vienkiemius, paskatino Sekonus pasirinkti atokiausią nuo upės viensėdį. 

Šiek tiek toliau nuo upės dar ilgai tarp šimtamečių klevų stovėjo tuščia Vaclovo Telyčėno sodyba. Šeimininkas užkuriu išėjo į Erzvėto kaimą. Vaikų neturėjo, gal todėl labai mylėjo bitutes. Įdomus buvo žmogus. Pas kaimynus, švilpaudamas ir lodydamas šunis, visada važiuodavo dviračiu. Deja, vieną dieną atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

Melioratoriai atvirais grioviais sausino Kalviškės laukų balutes. Technika privažiavo prie Darymų pelkyno ir sustojo apsižvalgyti. Čia pat iš kažkur ir Vaclovas su dviračiu išdygo. 

– Važiuokit drąsiai, važiuokit, viskas gerai, – moja rankomis  melioratoriams.

Traktoriai pajudėjo. Pavažiavus kokį pusšimtį metrų, abudu „stalinecai“ atsigulė ant pilvų, tarsi diakonai per šventinimus. Motorai kaukia, vikšrai sukas, Pinčiukas iš po puplaiškių sąvašyno purslų fontanus leidžia. Ilgokai vargo vyrai, kol iš pelkės ir Pinčiuko gniaužtų išvadavo grioviakasę ir traktorius.

„Sabotažas, sąmoningas kenkimas statyti socializmą“, – nusprendė kai kurie stalinizmo gerbėjai rajone. Vaclovui nemalonumų – ant dviračio nepaveši. Kelis kartus buvo kviečiamas aiškintis į rajoną. Žino tik Pinčiukas, kas, ar miklus liežuvėlis, ar medaus puodynė, padėjo numarinti grėsmingą bylą…

Savotiškas buvo Vitėnų kaimas. Galėtume pavadinti Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ prototipu. Tiesa, „dėdienių“ nebuvo, o štai „dėdžių“ – ko gero kas trečioje šeimoje. Tokia šeimos sandara visais laikais turėjo privalumų. Iki kolūkių sutvėrimo jaunesnysis nevedęs brolis buvo savotiškas nemokamas samdinys. Kolūkių laikais – du broliai, du ūkiai. Dvejos „sotkos“ (sodybiniai sklypai), dvi karvės, daugiau kitų  gyvulių. Gaspadinė galėjo sau leisti su sviesto kabinėliu ar lašinių paltimi nuvykti ir į  Vydžių ar Adutiškio turgų.

Priešais Vitėnus, dešiniajame upės ktante – Čelniukų kaimas. Ištuštėjęs. Šio amžiaus pradžioje jame jau nebebuvo nė vieno gyventojo. Liko tik Ažubalių girioje padavimais apipintas Čelniukų kaimo akmuo su „velnio pėda“. Užsirūstino Pinčiukas ant žmonių, kad jam vienam paliko rūpintis akmeniu. Joninių naktį griebė po žastu ir pasileido į Mielagėnus. Kojos susipynė, kanopa prispaudė uodegą, o ir Pošiūnų gaidžiai užgiedojo. Metė akmenį ir skradžiai žemę prasmego, pasižadėjęs daugiau niekada nesirodyti ir su žmonėmis nebendrauti. Vis dėlto mes dar susitiksime su ankstesnėmis jo išdaigomis.

Akmuo, kaip gulėjo, taip ir liko gulėti savo vietoje. Nė vienos kerpės, nė vienos samanos nė vienas plauštelis nepajudėjo. Tik matininkai ir geodezininkai, tikslindami seniūnijų ribas, Čelniukų kaimavietę paliko Tverečiaus seniūnijoje, o kaimo akmenį su „velnio pėda“ priskyrė Mielagėnų seniūnijai. Čia tokią dovaną priėmė su išskėstomis rankomis. Sutvarkė akmens aplinką, pastatė meniškai išdrožtą informacinį stendą. Užsukite, pamatysite.

Plaukiame toliau. Dešinėje prie Ažubalių girios prigludusi Ciekupio kaimelio sodybėlė. Seniai seniai čia ploniausias lino drobes ir minkštus milus audė vyrai Vitėnai. Per kelis šimtmečius sutrūnijo staklės. Ainiai pakeitė profesijas. Tapo kalviais ir miškininkais, tačiau Atkočių pravardė išliko iki mūsų dienų.

Lenkų okupacijos metais kaimelyje buvo pastatyta moderni troba eigulio šeimai „lesničiovka“. Kluonas vos nesirėmė į miško medžius. Pokario metais čia dažnai dienoti apsistodavo grįžtantys į Antanų miškus Lietuvos partizanai. Šioje sodyboje gimė, išaugo ir tėvo pėdomis pasuko savo laiku rajone žinomi miškininkai Antanas ir Leonas Vitėnai.

Po kelių bolto stūmių įplaukiame į Kelpučių kaimo teritorinius vandenis. Kaimas išsimėtęs abipus upės. Abi kaimo dalis jungia tik lieptas. Ūkininkams tilto nereikėjo, nes laukai buvo atskiri. Dešiniakrantė kaimo dalis XX a. pradžioje jau buvo išsibėgiojusi į viensėdžius, kairioji – liko susispietusi paupyje. Minėto amžiaus pradžioje kaime gyveno daugiau kaip 130 gyventojų, o paskutinio surašymo metu surašinėtojai surado tik septynis. Kolūkių laikais čia veikė net pradžios mokykla.

Ilgą laiką kaimo pasididžiavimas buvo Tatoko vėjo malūnas. Ilgai jis bėrė miltus į ūkininkų maišus. Deja, malūnininkas kažkuo neįtiko Pinčiukui. Tas užsirūstinęs sukėlė tokį vėjo viesulą, kad sparnai neatlaikė ir atsidūrė žemėje. Malūno šeimininkas Antanas Telyčėnas dar bandė gaivinti istorinį įrenginį. Pas brolį Petrą Kalviškės kaime nutašė ąžuolinę ašį sparnams. Gaila, pavėlavo. Kaimuose sušvito elektra. Atsirado, kam sukti girną. 

Kaimas turėjo vieną keistoką tradiciją. Jaunimas mėgo pravardes. Ne bet kokias, o  įžymybių. Gyveno čia Bekas, Džormanas, Bulganinas ir kiti pasaulio šalių valdovai ir visuomenės veikėjai. Ilgiausiai Chruščiovo pravardė išsilaikė prilipusi prie linksmo muzikanto Broniaus Telyčėno. Kadangi jis dirbo Erzvėto kolūkio tiekėju, vėliau mechaniku, šia pravarde buvo žinomas net rajono organizacijose ir įstaigose.

Šiek tiek paplaukus, baigiasi Kelpučių kaimo laukai, o tuo pačiu ir buvusio Erzvėto kolūkio teritorija. Prasideda Tverečiaus kolūkio valdos. Kolūkių pradžioje ant ribos buvo pastatyta tarpkolūkinė Ažubalių plytinė. Dirbo čia abiejų kolūkių jaunimas. Deja, produkcija buvo šleiva kreiva ir neturėjo paklausos. Po kelių metų įrengimai nustojo suktis. Kolūkiai išsidalino turtą. Matyt, ne be Pinčiuko įtakos kaminas atiteko Tverečiui, o  savivartis – Erzvėtui.

Šia mašina teko ne kartą „pasivažinėti“ – vežti mineralines trąšas iš Ignalinos. Brigadininkas parinkdavo porą aukštesnių ir stipresnių vaikinų. Daugiau netilpo į kabiną. Važiuoti kėbule buvo neįmanoma. Trąšų debesis prasiskverbdavo iki kaulų. Prieš važiuodami, kontoroje iškaulydavome po rublį pietums. Kol kastuvais iš didžiulės trąšų krūvos prie geležinkelio dviese primėždavome penkiatonį ZIL-ą, praeidavo vos ne pusdienis. Vėlyvi pietūs. 

Kur pavalgyti, nebuvo problemos. Geležinkelio stotyje veikė bufetas. Kažkur apie vidurį dabartinės Laisvės gatvės šurmuliavo „zabegalka“ (užkandinė), kita – Ateities gatvės pradžioje netoli geležinkelio pervažos. Visur alkoholis liejosi laisvai. „Zabegalkose“ girtų ginčai, barniai, erzelis. Dažniausiai valgyti eidavome į šiandieninę Laisvės aikštę. Vietoje buvusio kino teatro veikė sukiužusi valgykla. Už to meto sovietinį rublį gaudavome lėkštę sriubos, kotletą ir stiklinę kisieliaus. Vairuotojas, jei pridėdavo keletą kapeikų, išgerdavo dar ir alaus bokalą. Anuo metu reta kuris vairuotojas važiuodavo, nepaskanavęs alkoholio. 

Kam iš tikrųjų simpatizavo Pinčiukas per plytinės pajų dalybas, sunku pasakyti. Tverečius lyg ir pavydėjo sunkvežimio. Tačiau savivartis seniai surūdijo. O tverečiniai išardė kaminą ir plytomis apmūrijo kontoros sienas. Šis pastatas dar ir šiandien stovi.

Dar paplaukiam. Dešiniajame krante – Kliukų fermos. Vienas tvartas pastatytas per kelis žingsnius nuo upės. Dirbant „Naujos vagos“ redakcijoje, tekdavo dalyvauti Žemės ūkio valdybos ir Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos rajono komiteto rengiamose gyvulininkystė fermų aplinkos tvarkymo apžiūrose. Ne kartą už upės teršimą buvo kritikuojami fermos vedėjai. Kartą profsąjungos komitetas kolūkiui  net „Pereinamąją  šluotą“ įteikė. Kai pagalvoji, kuo kalti fermoje dirbę žmonės, jei Pinčiukas pirmajai kolūkio valdžiai susuko protą parinkti tvartui vietą prie pat upės. Erzvėte, pavyzdžiui, fermos pastatytos tolokai nuo upės ir srutos bei kiti teršalai nepasiekdavo vandens.

Praplaukiame po gelžbetoniniu tiltu kelyje Adutiškis–Vydžiai. Už jo – Pečiurkos. Kaimas nuo senų laikų garsėjęs Onos gegužinėmis. Kaimo ribose į Erzvėtos upę įsilieja Svyla, šiek tiek toliau – ir Kamaja. Nuo šių upių į Baltarusiją vandenis jau gena Birvėta. Manau, kol dar gyvi seneliai, apie šios upės pakrančių kaimų istorijas ir linksmus nutikimus papasakos Didžiasalio gimnazijos mokiniai. O mes čelną grąžiname Kliukų Čelnai ir grįžtame ten, iš kur pradėjome kelionę.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje