Profesionalaus istoriko ar net labiau besidominčio žvilgsniu – anaiptol netobulas tekstas, parašytas mano dar aname tūkstantmetyje. Viskas buvo maždaug taip. 

Anuomet, dar aname tūkstantmetyje, Visagine labai trūko informacijos apie artimiausias vietoves, atvažiavę žmonės visiškai nieko nežinojo apie regioną, kuriame gyvena. Turėjom aiškinti, kad gyvenimas čia virė ir anksčiau, ne sovietai „atnešė civilizaciją“, priešingai – abudu karai nusiaubė kraštą taip, kad liko tik „kalnai kelmuoti“. Taigi ne aš vienas, bet kiekvienas po truputį bandėm rašyti primityvius pažintinius tekstukus, gal ir ne visai moksliškus, bet suprantamus eiliniam skaitytojui. 

Konkrečiai ši „istorija“ kilo iš visaginiečių retorinio klausimo (rusų kalba – MI) „o kas ten už kalnelio važiuojant į Uteną?“, mat važiuodami matydavo Senojo Dūkšto „bromą“ ir bažnyčios kalnelį. Taip ir gimė šis rašinėlis, tarsi bandymas populiariai papasakoti praeities įvykius… 

Į moksliškumą – nepretenduoju, net ir specialiai nesidomėdamas tema, matau klaidų, kurių netaisau. Čia pateikiama taip, kaip buvo parašyta 1997–1998 metais. 

SENOJO DŪKŠTO BAŽNYČIA IR JOS GANYTOJAI

Senovės laikais žemės aplink Dūkštą priklausė Giedraičiams, iš jų perėjo Stabarauskų giminei. XVI a. pabaigoje dvarą nusipirko Rudaminos, tapę pirmosios Dūkšto bažnyčios statytojais ir fundatoriais.

Medinę bažnyčią apie 1601 metus, didesnei Dievo garbei ir savo sielos išganymui, pastatė Andrius Rudamina. Bažnyčia stovėjo gražioje vietoje ant medžiais apaugusio kalnelio, apsupta Parsvėto, Parsvėtaičio ir Pasamanio ežerų.

Andriaus Rudaminos vaikaitis Juozapas čia įsteigė jėzuitų misiją ir 1674 m. perstatė bažnyčią. Neaišku, kada jai buvo suteiktas Švento Kryžiaus bažnyčios vardas, o atlaidai švenčiami rugsėjo 14 d. – Švento Kryžiaus atradimo dieną.

Ilgus metus bažnyčia neturėjo nuolatinio kunigo ir nesudarė parapijos: dvasinius patarnavimus teikė atvažiuojantys Naujojo Daugėliškio ir Salako kunigai. 1744 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių registre jinai įvardijama kaip Breslaujos parapijos filija, o vėliau priskirta Zarasų dekanato, Salako parapijai.

Tamsiais baudžiavos laikais vien kirviais suręsta bažnytėlė pasižymėjo kuklumu ir jaukumu: buvusi pastatyta iš netašytų eglinių rąstų, XIX a. apkalta iš lauko pusės tokio pat medžio lentomis. Bažnyčioj būta keleto šventųjų paveikslų, gerokai vėliau (gal XIX a.) įrengtas barokinis altorius. Po 1863 m. sukilimo iš nežinia kurios parapijos atvežti ir sumontuoti vargonai.

XIX a. pradžioje, žuvus paskutiniam Rudaminai, dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol atiteko Zanams. Pastarieji Dūkšto bažnytėlei išrūpino parapijos teises ir paskyrė beneficiją – žemes, apie kurias žinių, deja, neišliko.

Dvaro žemėje įrengti maldos namai nestokojo dvarponių dėmesio: čia jie tuokėsi, krikštijo vaikus, čia jie gulė amžinam poilsiui. Tam tikslui kairėje bažnyčios dalyje buvo išmūrytas rūsys, kuriame ilsėjosi Rudaminų, Bieganskų ir Zanų palaikai. Paskutinis karstas su dvarininko Tomo Zano uošvės Teresos Francūzevičienės palaikais į rūsį nuleistas 1932 m.

Amžiams bėgant, baudžiauninkų statyta bažnytėlė pradėjo trūnyti, todėl ne kartą buvo perstatoma, remontuojama. 1902–1903 m., laukdamas vyskupo K. Cirtauto vizito, ją iš pagrindų remontavo klebonas Špokauskas.

Prie bažnyčios stovėjo klebonija ir parapijos tarnų namai. Nuo 1901 m. čia gyveno Bernardas Raštikis, beveik 40 m. išdirbęs zakristijonu. Dūkšte savo jaunystės dienas praleido ir jo sūnus, būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Savo gražiuose prisiminimuose apie Dūkšto bažnyčią, jis aprašo tokį epizodą: „Bažnyčios lubose buvo labai senas, šventą Petrą ar kurį kitą apaštalą vaizduojantis paveikslas. Nuo senumo paveikslo spalvos jau buvo išblukusios, pajuodusios. Klebonas sugalvojo restauruoti šį paveikslą, bet iš miesto atvykęs dailininkas nusprendė jo netaisyti, o nutapyti visai naują. Modeliu dailininkas pasirinko senuko varpininko („dzvanininko“) galvą. Varpininkas buvo tikrai labai gražus senelis – apvalaveidis, praplikęs, baltutėliai žilas, kaip obelis. Paveiksle jisai atrodė labai gražus šventasis. Bet kada paveikslas jau buvo baigtas, parapijiečiai jame atpažino savo „dzvanininką“ ir visi pradėjo juoktis. Dailininkas iš pradžių nesutiko panašumo pašalinti, bet vėliau, vis dėlto, buvo priverstas pataisyti paveikslą. Ilgai taisė, tačiau šventojo veide taip ir pasiliko varpininko bruožai ir didelis panašumas.“

Pirmojo pasaulinio karo audros neaplenkė ir šio ramaus Rytų Lietuvos kampelio bei jo maldos namų. 1915 m. artėjant vokiečiams, klebonas Ledzinskas surinko parapijos jaunimą ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Klebono globojami jaunuoliai ten pergyveno revoliuciją, karo nepriteklius ir 1918 m. sugrįžo į savo kraštą. 

Kas kunigavo 1915–1918 m. – žinių neturime, bet Br. Kvyklio teigimu, karo metais bažnyčia buvo labai sulenkėjusi ir dvarininkui T. Zanui spaudžiant, lietuvių kalba visai išvaryta iš bažnyčios. 

Sugrįžęs Ledzinskas parapijos nebeatgavo, kunigavo labai trumpai ir išvažiavo, o jo vieton paskirtas užsispyręs žemaitis Konstantinas Šimašius, kuris pasinaudodamas nestabilia politine padėtim, sugrąžino į apeigas lietuvių kalbą.

Klebonas Konstantinas Šimašius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, platino lietuvišką spaudą, todėl vietos okupacinė valdžia ir dvarininkas Tomašas Zanas jį skundė Vilniaus vyskupui Jelžbychovskiui. Atkaklųjį kunigą bandyta ne kartą palaužti: nemalonia tradicija tapo kratos bažnyčioje ir klebonijoj, o 1924 m., esą už šnipinėjimą Lietuvos naudai, ištremtas klebono brolis – krautuvininkas Z. Šimašius. 

1927 m. atėjo ir klebono eilė. Apkaltintas Šaulių sąjungos organizavimu, jis buvo ištremtas į Lietuvą, prieš tai davus tik dvi valandas parduoti asmeniniam turtui.

Tais pačiais metais į Dūkštą atkeltas Pervalkos klebonas Zenonas Butkevičius, asmeninis Lenkijos diktatoriaus J. Pilsudsko jaunystės draugas. Čia jis klebonavo iki 1937 m. ir iki šiol dūkštiečių prisimenamas kaip nuoširdus lietuvių globėjas ir užtarėjas. 

Kunigas Zenonas pasižymėjo kaip geras pamokslininkas ir veiklus ūkininkas, pats įrengė „mataraunę“ (elektros generatorių), kurios gaunama elektra apšvietė kleboniją, bažnyčią. Šventoriaus vartuose jis pastatė Aušros Dievo Motinos koplytėlę su įrašu: „Gailestingumo Motina, Tavo apgynimo šaukiamės“. Ją žmonės dažnai lankydavo, prašydami Dievo motinos užtarimo ir geresnių laikų.

1935 m. parapijiečių mylimas klebonas Dūkšte iškilmingai atšventė savo kunigystės 25 metų jubiliejų.

Zenono J. Butkevičiaus laikais parapijoje labai sustiprėjo lietuviška veikla. „Mataraunės“ prižiūrėtoju ir zakristijonu dirbęs maištingas Bėgūnavo ūkininkų sūnus Povilas Mikštas, maždaug 1930 m. vasario 16-ają Dūkšto piliakalnyje iškėlė lietuvišką trispalvę. Tokiam poelgiui Z. Butkevičius nepritarė (vengė atvirai kištis į politiką), bet zakristijono neišdavė, nors dėlto ir teko nukentėti. Mat kratos metu bažnyčioj rasti siūlai, kuriais buvęs išsiuvinėtas Lietuvos herbas – Vytis.

1935 m. pradėtas bažnyčios remontas. Sustiprinti pamatai, pakeisti balkiai ir filioriai, perdengtas stogas, iš vidaus ir išorės perdažyta. Dekoravimo dabus atliko dailininkas Petras Sergejevičius, o architektūros – Rapolas Jakimavičius. Klebonas turėjo ir kitų užmojų, bet 1937 m. Vilniaus kurija jį perkėlė į kitą parapiją.

Išvykus Z.Butkevičiui, Vilniaus kurija ėmėsi žygių prijungti bažnyčią prie Dūkšto miestely steigiamos lenkiškos parapijos. Toks prijungimas atrodė nelogiškas ir neteisingas, nes tuo metu Dūkštas turėjo 3064 parapijiečius, o miestelio – tik apie tūkstantį, todėl naujajam klebonui, buvusiam Adutiškio administratoriui Juozui Vaičiūnui, teko apginti ją nuo prolenkiškos kurijos kėslų. Šią problemą savaime išsprendė 1939 metais prasidėjęs karas.

Naujasis klebonas užbaigė bažnyčios remonto darbus, bet naujų nepradėjo – trūko pinigų. Savo padarė ir besikeičiančios valdžios.

Jeigu Z. Butkevičius garsėjo kaip kunigas novatorius, tai J. Vaičiūnas prisimenamas kaip uolus ganytojas-altruistas, vargšų šelpėjas. Apie jo gerumą išliko daugybė pasakojimų, štai vienas iš jų: „Z. Butkevičiaus daromi remontai reikalavo daug pinigo, todėl jisai buvo įvedęs nemažą mokestį už krikštynas, laidotuves. Mažažemiai ūkininkai ir kampininkai, neturėdami susimokėti, mirusius laidodavo be kunigo, tiktai duodavo „zvanykui“ „ant varpų“.

Atvykęs į parapiją, Vaičiūnas vienąsyk išgirdo skambinant varpais. Pasikvietęs zakristijoną paklausė, už ką skambina ir kodėl jis, klebonas, nieko nežino. Zakristijonas papasakojo apie Z. Butkevičiaus įvestą tvarką, tuomet klebonas užsidėjo ant pečių kryžių ir nuėjęs į šermenis išbarė žmones, kodėl laidoja „kaip latrai“ – be kunigo. Žmonėms pardėjus teisintis, kad neturį susimokėti, klebonas atkirtęs: „O kas jūsų prašo pinigų? Palaidosiu už dyka!“ Šitaip, kunigaujant J. Vaičiūnui, dūkštiečiai vėl įprato laidoti su kunigu“.

Kiti pasakotojai prisimena, kad kunigo šeimininkė nespėdavusi megzti klebonui pirštinių – išdalydavęs šąlantiems parapijiečiams. Iš turtingesnių gavęs kalendą, jau kitame kieme ją išdalydavęs skurstantiems.

1942–1943 m. siaučiant šiltinės epidemijai, klebonas pats lankė sergančius parapijiečius, slaugė ir teikė sakramentus. 

Karo metais, stokojant veiklių kunigų, J. Vaičiūnas iš nuošalios parapijos perkeltas į Šv. Dvasios bažnyčią Vilniuje. Dirbdamas Dūkšte, jis nesukrovė bažnyčiai materialaus turto, bet paliko kur kas vertesnį – dvasinį turtą, kurio „nei pelės graužia, nei kandys suėda“ – tai išugdytą dorą, Dievo ir artimo meilę dėkingų parapijiečių širdyse.

Kunigas Juozas Vaičiūnas savo švento gyvenimo dienas baigė būdamas Švenčionių altarista, iki pat mirties neužmiršdamas jam brangaus Dūkšto krašto ir jo žmonių.

1943–1944 m. labai trumpai Dūkšte kunigavo senas klebonas Antanas Skardinskas. Buvo labai konservatyvus, mažai bendravo su parapijiečiais, visus reikalus pavesdamas savo šeimininkei. Nepratę prie tokio elgesio, dūkštiečiai rašė skundus vyskupijon ir netrukus sulaukė jauno kunigo Karolio Gumbaragio.

Kaip ir jo pirmtakas, naujasis klebonas Dūkšte teišbuvo keletą mėnesių, jam klebonaujant kraštas pergyveno karo audras ir okupacijų kaitą. Būdamas dideliu patriotu, Gumbaragis perrašinėjo metrikus, vienus jaunino, kitus sendino, gelbėdamas žmones nuo išvežimo darbams, o vėliau – nuo fronto. Bebaimis kunigas metrikų knygose įvėlė daug painiavos, užtat liūdnos lemties išvengė ne viena dešimtis parapijiečių.

Užėję sovietai „deramai įvertino“ klebono veiklą – pasiuntė į Sibiro lagerius.

Tarpukariu Dūkštas priklausė Breslaujos dekanatui, o po karo tapo dekanato centru. Jam priklausė Dūkšto, Rimšės, Gaidės, Kazitiškio, Gedžiūnėlių, Pūškų, Tilžės, Smalvų, Turmanto parapijos.

1945–1949 m. senojoje Dūkšto bažnyčioje dar kunigavo Deksnys ir Alfonsas Petronis. Abu buvo uolūs, veiklūs ganytojai, bet apstatyti šnipais ir turėdami liūdną pirmtako Gumbaragio pavyzdį, apsiribojo vien pastoracine veikla. Triumfuojančio ateizmo ir bažnyčios puolimo laikais jie net slėpė savo praeitį, mat kunigas Deksnys buvo vienuolis.

1949 m. (ar 1950 m.) liepos mėnesį per karščius užsidegė bažnyčia. Raiti ir pėsčiomis skubėjo į gaisro vietą žmonės, bandė kibirais užpilti vis stiprėjančią liepsną. Atvažiavo ir gaisrinė mašina, bet niekuo negalėjo padėti – privažiuoti trukdė šventoriaus mūras ir siauri vartai. Kunigas Petronis per liepsnas išnešė Švenčiausią, vieną kitą apeiginį indą. Su trenksmu virto ir suskilo senasis varpas – bažnyčia sudegė iki pamatų.

Kažkam paleidus gandus, esą gaisrą sukėlė komunistai, saugumas suėmė kun. Petronį. Pasipiktinusi vietinės valdžios savivale, į Dūkšto milicijos poskyrį atėjo jaunimo grupė, prašydama paleisti kleboną. Po poros dienų jį išleido.

Tikrąsias gaisro priežastis šiandien sunku nustatyti. Mažai tikėtina, kad būta tyčinio padegimo, nes gaisras prasidėjo prieš pietus po rytinių mišių. Labiau tikėtina, kad bažnyčią netyčia uždegė su ugnim neatsargiai besielgdamas zakristijonas Čičirka.

Sekmadienį po gaisro prie klebonijos susirinko žmonės. Išėjęs iš klebonijos Alfonsas Petronis atsistojo verandoj prieš visus parapijiečius, peržegnojo ir apsiverkė. Visi taip ir išsivaikščiojo, pamaldų nebuvo.

Keletą metų dūkštiečiai meldėsi klebonijoj. Vyrai didesniame kambaryje padarė laikiną altorėlį, mažesniame – rinkosi choras, klebonavo vis tas pats Alf. Petronis.

Matyt taip buvo lemta Apvaizdos, kad Dūkšto krikščionys neliko be Dievo namų. Kiek atslūgus režimui, apie 1956 m. jie atgavo sandėliu paverstą Dūkšto miestelio bažnyčią ir tokiu būdu po vienu stogu sujungė kažkada besivaržiusias Senojo Dūkšto ir miestelio parapijas.

Post scriptum

Reikia pasakyti, kad minimas kun. Skardinskas nebuvo jau toks „šaltadūšis“, yra daugybė NKVD pastabų, kad kunigas, rizikuodamas laisve, išdavinėjo metrikus, jaunindamas ar sendindamas (nelygu, kaip kam reikėjo) parapijiečius pirmais pokario metais. Sovietams nužudžius Bikėnų k. Vincą Kazėną, metrikų knygoje įrašė mirties priežastį: nukankintas. Tam reikėjo didelės drąsos. 

Karolis Gumbaragis – paprastumo ir prieinamumo prasme buvo lyg A. Strazdo (poeto) klonas. Dirbdamas Gedžiūnėliuose, mėgdavo ir padainuoti, kartais ir pablevyzgoti kartu su vyrais. Gražus, stotingas, fiziškai stiprus, mėgo ūkiškus darbelius. Su vyrais prie stalo „sporydava, kad net čerkas šakinėja“. Pasninko nesureikšmindavo, jei susėsdavo su vyrais ir katras atsargiai paklausdavo „maž pačirškyt“, atsakydavo: „Nu tai davatkų tarp mūsų nėra. Maž matai bent vienų? Nematai? Nu tai čirškyk!“. 

Toks buvo jis Gedžiūnėliuose, gretimoje parapijoje. Nepaisant paprastumo, buvo tikrai turįs pašaukimą kunigas, šiltai minėtas jį atminusių.

Sauja druskos – Dūkšto („miestelio“) bažnyčios istorija. Bažnyčią, Šv. Stanislovo Kostkos vardo, pradėjo statytis vietinė lenkų bendruomenė apie 1936 m., mat niekaip nesisekė susitarti su Senojo Dūkšto ganytojais dėl šv. Mišių lenkų kalba. Pinigus bažnyčios statybai rinko lenkai parapijiečiai, prisidėjo geležinkelininkai, rinko aukas per visas Vilniaus diecezijos parapijas. 

1939 m. Lenkijai žlugus, lietuviai pabandė atsikovoti ir miestelio bažnyčią, kilo muštynės tiesiog šv. Mišių metu. Kadangi bažnytėlė buvo dar nebaigta statyti, kas ėmėsi akmens, kas griebė štankietą… Klebonas Petras Stupkievičius, tokio baisaus vaizdo sukrėstas, patyrė insultą (?), tapo pusiau paralyžiuotas ir nebeatsigavo. Mirė jaunas, vos 40-ies metų.

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo ir Ignalinos savivaldybės facebook’o