Skip to content

Apie kitą profesiją niekada negalvojau

Kalbėjosi Sigita TELYČĖNAITĖ

Gydytojas ir pedagogas Janušas Korčakas rašė, kad Mokytojas, kuris užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvena daugybę įkvepiančių akimirkų ir turi daug galimybių stebėti, per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų mokinio širdyje. Mokytojas turi galimybę regėti šviesos angelo pergalę. Artėjanti tarptautinė Mokytojo diena vėl mus grąžina į mokyklos suolus, kur pradžią rado daugelis gyvenimo tiesų ir mokytojų ištarti žodžiai palaimino skrydžiui mūsų svajones. Mokytojo paveikslas lieka itin ryškus daugelio prisiminimuose, todėl nepraranda dvasinės svarbos mūsų išbandymų bei pasirinkimų kelyje.

Šventės išvakarėse apie Mokytojo pašaukimą ir pedagogines aktualijas kalbamės su Vidiškių gimnazijos direktore Jūrate SVEIKAUSKIENE.

Artėja Mokytojo diena. Ar prisimenate savo pirmąją Mokytoją? Kokia ji išliko atmintyje?

Kasmet prieš Mokytojų dieną nejučia mintimis nuklystu į savo vaikystę, į pradžių pradžią – nedidukę medinę aštuonmetę mokyklą Gilūtose. Stovinčią tolėliau nuo kaimo, šalia kelio, ant kalniuko, kurio papėdėje čiurleno ir tebečiurlena nedidelis upelis. Prisimenu šalia mokyklos įrengtą erdvų stadioną, kuriame ir vyko mano pirmoji Rugsėjo 1-oji. Labai ryškiai prisimenu ir savo pirmąją mokytoją Ireną Žarkauskienę. Į atmintį giliai įsirėžė kelios detalės: aukšta, jauna, bet į kuodą sukeltuose ir susuktuose plaukuose jau švietė žilstelėjusių plaukų gijos, visada pasitempusi, gražiai pasipuošusi. Prisimenu jos malonų balso tembrą, aiškią dikciją. Pirmomis dienomis ji man atrodė labai griežta, todėl jos truputėlį net prisibijojau. Bet šilta mokytojos šypsena, padrąsinantis žodis greitai „ištirpdė“ mano baimes, supratau, kad jos nereikia bijoti, reikia tik klausyti ir atlikti tai, ką pasakė ar uždavė. Ir atlikti ne bet kaip, o kiek įmanoma geriau. Tas įprotis liko visam gyvenimui, ačiū Jums, Mokytoja.

Pati jau turite didelę pedagoginę patirtį. Kaip keitėsi mokykla Jūsų akyse?

Keitėsi daug dalykų. Ženkliai pagerėjo materialinė mokyklų bazė, mokymosi sąlygos, ugdymosi erdvės, atsirado mokymosi priemonių gausa, milžinišką proveržį atliko interneto ir informacinių technologijų atėjimas į mokyklą. Pakito ir mokiniai. 

Su savo poreikiais atėjo Z ir Alfa kartos, trinančios įprastas bendravimo tarp mokytojo ir mokinio taisykles, reikalaujančios keistis ir mokytoją, domėtis tuo, kas įdomu šiuolaikiniam mokiniui, mokytis to, ką jau puikiai įvaldę mokiniai. Mokytojas jau nėra tas vienintelis informacijos šaltinis. Informaciją mokinys gali pasiekti žymiai greičiau ir didesnį jos kiekį. Tai koks tada mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje mokykloje? Šį klausimą užsiduoda sau dažnas mokytojas. Ir į jį jau atsakė pandemija: kokios bebūtų modernios technologijos, kaip gerai mokinys jomis mokėtų naudotis, bet mokytojo jos pakeisti negali. Mokytojo kompetencijos, sugebėjimo paaiškinti pačius sudėtingiausius dalykus, išspręsti pačias painiausias problemas, jo gyvenimiškos išminties, širdies šilumos, palaikymo ir gero žodžio. Tikiu, kad ir šiandienos moderniame pasaulyje mokytojas yra nepakeičiamas, tikiu jo galia.

Vadovo ir mokytojo požiūriai į ugdymo procesą ir patį darbą skiriasi?

Jeigu vadovo ir mokytojų požiūriai skirtųsi, tai būtų labai blogai. Ne tik vadovas ir mokytojai, bet ir darbuotojai, ir visa mokyklos bendruomenė turi turėti aiškią ir visiems labai suprantamą viziją, ugdymo organizavimo, tarpusavio sąveikos matymą, siekti tų pačių tikslų, nes, priešingu atveju, veiksmas vystytųsi kaip žinomoje pasakėčioje „Gulbė, lydeka ir vėžys“ – kiek visi besistengtų, vežimas nejudės iš vietos.

Kokių iššūkių kelia dalyvavimas Tūkstantmečio mokyklų projekte ir kaip jį vertinate?

Tūkstantmečio mokyklų projektą yra laimėjusi rajono gimnazija, mes tik naudojamės jo teikiamu „gėriu“, dalyvaujame kai kuriose veiklose (kvalifikacijos tobulinimo, įvairiose išvykose ir kt.). Nuomonių apie šį projektą yra įvairių, nuo teigiamų iki neigiamų. Viena aišku, šiam projektui skirti labai dideli pinigai, todėl ir lūkestis labai gražus – pagerinti mokinių pasiekimus. Ir prieš šį projektą mokykloms buvo skiriamos lėšos pasiekimų gerinimui, bet paradoksas – pasiekimai kaip negerėja, taip negerėja. Matyt, ne pinigai pasiekimus gerina, o paties mokinio gebėjimai, jo ir mokytojo bendros pastangos, tėvelių palaikymas. Kaip seksis šį projektą įgyvendinti – laikas parodys. Bet savaime suprantama: jeigu reikia, tai ir bus. Mokyklos ne pirmą kartą ir dar ne tokius iššūkius įveikia. Sėkmingai įveikia! Todėl noriu palinkėti sėkmės kolegoms ignaliniečiams vykdant Tūkstantmečio mokyklų projektą.

Kas labiausiai darbe Jus džiugina, kas liūdina?

Kas gali labiau džiuginti mokyklos vadovą, jeigu ne mokyklos bendruomenė? Daugiausia džiaugsmo teikia mokiniai (juk dėl jų ir dirbame mes, suaugę, mokykloje): motyvuoti, žingeidūs, visur dalyvaujantys, visose srityse norintys išbandyti savo sugebėjimus, užsiėmę jiems įdomia veikla. Ne mažiau džiugina ir tie mokinukai, kuriems sunkiai sekasi, bet, žiūrėk, ima kažkurioje srityje ir jie padaro pažangą. Džiugina ir tie, kurie, nuolat kėlę įvairiausių problemų, ima pamažu keistis ir suranda savo „nišą“ – pabaigę mokyklą kažkur įstoja ar pradeda dirbti. Ir dar. Kai išėję iš mokyklos aplanko, paskambina, papasakoja apie savo gyvenimus, kai apie jų sėkmes skaitau spaudoje ar internete, kai buvę mokiniai atveda jau savo vaikus į pirmą klasę…

Mane labai palaiko mintis, kad pavyksta sutarti ir susitarti su tėvelių bendruomene – jie aktyviai dalyvauja susirinkimuose, renginiuose, noriai prisideda prie jų organizavimo, jie domisi, klausia, aiškinasi, siūlo idėjas.

Labai didžiuojuosi savo mokytojais ir darbuotojais matydama jų pastangas, atsidavimą savo darbui, kartais net pasiaukojimą savo laiko ir sveikatos sąskaita. Galiu drąsiai teigti, kad kiekvienas jų yra savo srities profesionalas. Džiaugiuosi, kad ir aplinka įvertina gimnazijos bendruomenės pastangas. Jau antrus metus iš eilės mūsų mokytojai yra pripažįstami rajono Metų mokytojais. Gimnazijos mokytojai – tikri lyderiai. Dalis jų vadovauja rajono metodiniams būreliams, lyderystės gebėjimus mokytojai demonstruoja organizuodami kvalifikacijos tobulinimo seminarus, renginius, vykdydami tarptautinius ir respublikinius projektus, dirbdami darbo grupėse ir komisijose. Džiugina bendri mokytojų ir mokinių darbo „vaisiai“ – puikūs egzaminų, olimpiadų, konkursų, varžybų rezultatai.

O liūdna dėl daugelio dalykų, kurie dabar vyksta švietimo sistemoje, su niekada nesibaigiančia jo reforma. Ko gero, nėra daugiau šalyje srities, kurioje vyktų tiek daug pokyčių ir ne visada pačių geriausių. O dažniau stichiškų, nesuderintų ir sunkiai paaiškinamų. Nusižiūrėtų iš užsienio valstybių ir perkeltų į mūsų švietimo sistemą. Į šalį nustumta edukologės, habilituotos mokslų daktarės Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija, kurioje buvo numatyta tokia tautinės mokyklos vystymosi kryptis: mokymo kursus jungti, ieškoti esminių sąsajų atskirų dalykų viduje, teikti siauresnį žinių kiekio minimumą, bet ugdyti mąstymą, probleminį dalyko suvokimą. Bet turime tai, ką turime. Šiuo metu aktualiausias dalykas mokyklose – atnaujinto ugdymo turinio diegimas nelyginėse klasėse. Apie AUT švietimo strategai prakalbo dar prieš keletą metų, kad tai bus didžiulis pokytis ugdyme, kad visa pedagoginė bendruomenė turi jam labai rimtai ruoštis, vadovai turi kažkokiomis (tik jiems vieniems žinomomis) priemonėmis labai motyvuoti mokytojus. Kalbos kalbomis, bet šiandien turime tokią realybę: mokymai mokytojams buvo, bet apsižiūrėta, kad ne apie atnaujintą ugdymo turinį, apie jį dar tik kažkada bus; išleisti vadovėliai toli gražu ne visiems dalykams; parengtos bendrosios programos, bet jų apimtis tokia, kad jas perskaityti užima kelias dienas, o juk mokytojui reikia įsigilinti, nes jis turi parengti programą kiekvienai jo mokomai klasei. O dar kur tėvelių bendruomenėje sukėlusios audrą lytiškumo ugdymo temos gyvenimo įgūdžių programoje.

Liūdina dar viena šiandienos aktualija – mokytojų streikas. Jis vėl suteikė mokytojui prašytojo vaidmenį. O juk prieš keletą metų priimtas Etatinis mokytojų darbo užmokesčio modelis (skambiu pavadinimu MEDUS) žadėjo, kad už viską mokytojui bus atlyginta. Bet MEDUS netapo saldus. Jis privertė mokytoją skaičiuoti darbus darbelius, planuojamus atlikti per mokslo metus. Bet ar įmanoma suskaičiuoti darbus metams į priekį, kai mokykloje kiekvieną dieną kyla tokių iššūkių ir veiklų, kurių nei suskaičiuosi, nei aprašysi. Prisimenu, kad po pirmojo mokytojų streiko buvo pasirašyti dokumentai apie ilgalaikę mokytojų atlyginimų didinimo programą. Kur ji dingo? Kodėl mokytojas vėl pastatytas į žmogaus su ištiesta ranka poziciją? Liūdna, kad mokytojas, tik ėmęsis drastiškų priemonių, yra šiek tiek išgirstamas, bet neilgam. Ar su tokiu požiūriu 2025 m. mokytojo profesija taps prestižinė?

Galima būtų vardinti ir vardinti dalykus, kurie šiandieną liūdina švietimo sistemoje, bet mes, vadovai, esame įpratinti pagal vadybos taisykles pasakyti tris teigiamus dalykus ir įvardinti du trūkumus. Tą ir padariau.

Jei gyvenimas leistų rinktis profesiją iš naujo, koks būtų pasirinkimas?

Kiek save prisimenu, niekada nenorėjau būti kuo nors kitu. Visada norėjau būti tik mokytoja. Gal šis mano noras buvo genetiškai užkoduotas, nes mama labai gerbė mokytojus, vertino jų darbą. Tačiau, manau, kad didžiausią įtaką mano pasirinkimui vis dėlto padarė gero mokytojo pavyzdys, nes mane mokė puikios lietuvių kalbos mokytojos Mielagėnų vidurinėje mokykloje Bronė Vepštienė, Alma Motiejūnienė, Nijolė Berdikšlienė, taip pat rusų kalbos mokytoja Jadvyga Veličkienė. Norėjau būti į jas panaši. Tik dvejojau, kurią kalbą pasirinkti studijuoti? Tai buvo 1984 m., kai lietuvių kalba buvo atsidūrusi podukros vaidmenyje, o rusų kalbos mokymui skiriamas ir didesnis pamokų skaičius, ir dėmesys. Vis dėlto gimtoji kalba buvo širdžiai mielesnė. Ir savo pasirinkimu niekada nenusivyliau, ir apie kitą profesiją niekada negalvojau.

Ačiū už dialogą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje