Skip to content

Bijai vilko – neik į mišką

Pranas ZUBRICKAS

Šį mėnesį net kelios publikacijos laikraštyje „Mūsų Ignalina“ buvo skirtos vilkų temai. Apie tai rašė gerbiamos  kolegės Lina ir Sigita. Nieko stebėtino, kad rudeniop vilkai, mokydami jauniklius medžioklės „amato“, dažnai apsilanko sodybose, viensėdžiuose, neaplenkia net ir didelių gyvenviečių, kur grobis lengvai pasiekiamas. Žiniasklaidoje nemažai dėmesio skirta ir kitiems „vilkams“. Tiesa, tai labiau domina sporto aistruolius. Svarstoma, kaip atrodys šiame sezone labai sustiprėjusi Vilniaus ,,Volves“ (Vilkai) krepšinio komanda. O aš, kaip biologas-zoologas, irgi pabandysiu kai ką paporinti apie vilkus. 

Turbūt visi vaikystėje girdėjo pasakas apie Raudonkepuraitę, tris paršiukus, Gedimino sapną apie Vilniaus įkūrimą, ir, žinoma, animacinį filmą „Nu, pogodi“ („Na, palauk“). Tiesa, paskutinio filmuko mano vaikystėje dar nebuvo (jis pasirodė 1969 m). O dabar šia tas iš realių vaikystės prisiminimų. 

Mano šeima atsikėlė į Naujapievių kaimo viensėdį netoli Usėnų. 1956 m. rudeniop, prieš einant į mokyklą, vilkai papjovė du ėriukus. Išsigelbėjo tik ėriavedė, parlėkusi iš ganyklos su grandine. Aš kitą dieną, nieko nesakęs tėvams, su savo šuneliu Margiu išėjau link durpyno ieškoti papjautų ėriukų, tikėdamas aptikti pačius vilkus, sočiai pasivaišinusius ėriena. Bet nieko nepešęs grįžau namo ir pasakiau tėvams kur buvau. Jie mane, tokį pyplį pradinuką, išbarė, juk vilkai galėjo mane kartu su Margiu sudraskyti. Pamenu, ilgą laiką sapnavosi košmariški sapnai, kad mane vejasi vilkai, aš bėgu per tiltą ir krentu į upę. Iš tėvų ir aplinkinių pasakojimų vėliau sužinojau, kad vilkų yra dvi rūšys: vieni, kurie pjauna smulkius gyvūnus (ir naminius gyvulius avių, ožkų dydžio), o kiti stambūs vilkai, kurie pjauna veršelius, kumeliukus, juos vadino kumeliniais. Suprantama, man, vaikui, baugu buvo susitikti su taip vadinamu kumeliniu vilku, tad eidavau į mokyklą  kartu su seserimi ir broliu, neretai ir su lazdomis rankose, kol praeidavome miškelius, kapines. Eiti iki mokyklos buvo apie 3 km kelio. Baimė, stresas po kurio laiko praėjo ir kitais metais į mokyklą eidavau drąsiai, nes per likusius 5-erius metus vilkai daugiau tėvų viensėdyje nebepasirodė, nesigirdėjo, kad ir kaimyniniuose kaimuose jie siautėtų. 

Per karą Lietuvoje buvo privisę daug vilkų, vienais pokario metais apskaitoje buvo įvardinta apie 1500 vilkų, o stirnų tik 7500. Pokario metais vilkai buvo intensyviai medžiojami ištisus metus ir jų buvo belikę tik apie 100 individų. Buvo mokamos premijos: už nušautą suaugusį  plėšrūną – iki 50 rub., o už vilkiukus – 25 rub. Vilkų populiacija pradėjo labai gausėti prieš kokį 10 metų. Įsisteigė asociacija „Baltijos vilkas“, ginanti vilkus, nes daugelyje Europos valstybių jie buvo stipriai apnaikinti arba visai išnykę. Vilkų populiacijos daugelyje šalių greitai atsistatė, o sergėtojai, vilkų gynėjai, vis vien tebesilaiko tos nuomonės, kad ir toliau reikia juos saugoti. Kyla konfrontacija su naminių gyvulių augintojais. Gerb. Lina supažindino skaitytojus, kad Vokietijoje avių augintojų asociacijos vadovas visose ES šalyse skelbė akciją „Uždek solidarumo laužą“, kuri vyko rugsėjo 29 d. Verta dėmesio idėja: suėjus keliems ūkininkams, šeimos nariams, pasėdėti ant upelio, ežero kranto, sukūrus laužą išsikepti šašlykų ir, gurkšnojant čiobrelių arbatą, bandyti imituoti vilkų staugimą. Tai buvo tikra, senus laikus primenanti naktigonė, gal tiksliau naktivilkė.

Plėšrūnų vis daugėja, nes, nežiūrint afrikinio maro, labai padidėjo kanopinių žvėrių ir šernų populiacija, o kaimo gyventojai, ūkininkai laiko daug avių. Dabar lapių daugiau nei pilkųjų kiškių. Palankios sąlygos didėti įvairių rūšių plėšrūnams, nes praktiškai nebeliko kailinių dėvėtojų. Nenustebsiu, jei vieną dieną Seime bus priimtas įstatymas, draudžiantis vilkėti kailinius ir kitus aprangos aksesuarus iš kailių. Dabartiniais laikais daugumai laukinių gyvūnų rūšių nebereikia  nepaliestos laukinės gamtos, gūdžių girių ar miškų. Prieš kelis dešimtmečius buvo net zoologams aiškinama, kad Lietuvos miškai, girios jau nebetinkamos gyventi stumbrams, bet nieko panašaus neįvyko. Dabar stumbrus, besiganančius ūkininkų laukuose (cukrinių  runkelių), galima išvysti netoli Kėdainių miesto. Dar ir dabar yra teigiančių, kad į mūsų šalies miškus negrįš rudieji lokiai, nes esą nėra stambių miškų masyvų ir didelis uogautojų, grybautojų srautas, trukdys jų ramybę. Nieko panašaus, Amerikoje net po didelius miestus seniai slampinėja šleivakojės, apsigyvens jos ir mūsų sukultūrintoje aplinkoje.

Šiemet aplinkos apsaugos ministerija leido sumedžioti 341 vilką, 59 daugiau, nei praeitą sezoną. Vilkų medžioklė prasidės spalio 15 d., truks iki kovo 31 d. Iki rusėjo 12 d. už vilkų padarytus nuostolius išmokėta 112 908 eurų, o pernai tuo pat metu – 127 137 eurai. Apskaita rodo, kad šalyje gyvena 91 vilkų šeima (daugiau nei tūkstantis vilkų), o mokslininkai tvirtina, kad užtektų ir 32–62 šeimų. 

Kas dėl patarlės „bijai vilko – neik į mišką“. Vilko bijoti miške gal ir nereikėtų, nes ten paprastai jis ilsisi, kaupia jėgas medžioklei ir, pasirodžius žmogui, nepastebimai pasišalina. Teoriškai pavojingesnis vilkas galėtų būti, kai jis atsliūkina į ūkininko sodybą ir jam ,,įjungtas“ medžioklės instinktas, dar, be abejo, jis alkanas (ko gero, ir piktas), tuomet vilkas gali ir netipiškai „pasielgti. Garsiai žiniasklaidoje nuskambėjo, kai  Kupiškio r. avių augintojas susigrūmė su vilku ir jį nudūrė peiliu. Atlikus genetinius tyrimus paaiškėjo, kad tai buvo vilkšunis, neturėjęs genome vilko genų. O teigti, kad vilkas niekada neužpuls žmogaus, itin vaiko, tai vėlgi už tai niekas negalėtų duoti garantijos, kad taip nenutiks. 

Niekam nekyla abejonių, kad vilkas yra gamtos sanitaras. Bet privisus jų per daug, jie pradeda „gydyti“ ir sveikus: tiek laukinę fauną, tiek ir naminius gyvūnus. Jau senokai biologų nestebina, kad vis daugiau gyvūnų rūšių artėja prie žmogaus sukultūrintos aplinkos (daugelis gyvūnų jau nebenori gyventi neliestoje pirmapradėje aplinkoje). Man ryškiausias pavyzdys yra leopardas, kuris įprastai gyvena toje terpėje, kur gausu žolėdžių gyvūnų, bet „sumąstė“ persikelti į vieną didžiausių pasaulio miestų Mumbajų, kur dabar yra didžiausia leopardų populiacija pasaulyje (41), skaičiuojant plotą, tenkantį vienam plėšrūnui. Gyvūnų išnykimas gresia toms rūšims, kurios nesugeba prisitaikyti prie greitai besikeičiančių sąlygų. 

Jei gamtoje ne kiekvienam nusišypso laimė sutikti vilkų, juos galima pamatyti žvėrinčiuose, kur jie laikomi pusiau natūraliuose sąlygose. Varėnos r., Karpiškių kaimo sodyboje, Br. Jurgelevičius be kitų gyvūnų laiko aptvare ir vilkus. Jis daugiausia Lietuvoje nušovęs vilkų, net 23, tad jausdamas sąžinės graužatį, kad taip yra nuskriaudęs vilkų „bendruomenę“, užaugino 27 vilkus. Ženkliai arčiau Ignalinos, Saldutiškio seniūnijoje, Indubakių kaime, yra memorialinė sodyba-muziejus, kur paskutinį filmą apie vilkus kūrė bene garsiausias Lietuvoje kino operatorius Petras Abukevičius. Jis sukūrė 50 dokumentinių filmų, iš kurių 30 yra gamtos tematika. Jo filmai rodyti 120-tyje pasaulio šalyse, o filmas „Meškutė Nida“ prestižiniame Niujorko kino ir televizijos filmų festivalyje 1980 m. laimėjo sidabro medalį. Rugsėjo 8 d. jam būtų sukakę 95 metai (Anapilin iškeliavo 1997 m.). Dirbant turizmo instruktoriumi Palūšėje, Vaišniūnuose prie Dringio ež. teko ne kartą su juo bendrauti, ne kartą meškutę Nidą pamaloninti kondensuotu pienu, o kuriant filmą apie ondatras, turėjau „sugaudyti“ leidimą jų filmavimui. 

Dar kartą grįžtant prie vilkų, bene įspūdingiausią jų būrį galima pamatyti pas P. Dabrišių Telšių r., jo įkurtame žvėrinčiuje Ubiškės girininkijoje, kur 14,7 ha aptvare laikomi miško gyvūnai, o vilkams skirta 2,4 ha miško.

DELFI, lrytas.lt nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje