Skip to content

Iš lūpų – į lūpas, iš patirties – į patirtį

Lina RAGINYTĖ

Nalšios žemės dukra dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė puoselėja krašto tradicijas ir saugo istoriją Ignalinos krašto muziejuje

Apie užkoduotus žodžius, tradicijas ir veiklas, darbus ir apie tai, kas formuoja žmogų, šeimą, bendruomenę ir visą didingąjį Nalšios kraštą, pasakoja neseniai darbą Ignalinos krašto muziejuje pradėjusi dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė.

Švenčionių miškai, laukai ir kloniai – Jūsų karštas. Ten Jūs žengėte pirmuosius gyvenimo pažinimo žingsnius. Prisilietėte prie piemenavimo tradicijų, išmokote ne tik girdėti, bet ir išgirsti. Kas Jus vedė šiuo keliu? 

Aš esu kaimo vaikas. To neslepiu, didžiuojuosi gavusi tradicinį, pamatinį mokymą, kaip reikia gyventi, kaip gerbti žmones, kaip su jais bendrauti. Užaugau tradicinės kultūros vertybių lopšyje ir labai gaila, kad šiais laikais mūsų visuomenėje visa tai bebaigią išeiti. Visa, ką šiandien moku, man duota senelio ir senelės, nes kol tėvai po truputį statėsi namą, iki pirmos klasės augau pas senelius. 

Visada atkreipiu dėmesį, kaip užeidamas į pastatą (namus, įstaigą ar net mažesnę parduotuvę, vaistinę), įlipdamas į autobusą ar kitur, nepaisant to, ką ten sutinka, vyresnis žmogus visada pasisveikina ir atsisveikina. Stebiu, kad dabar mūsų jaunimas net ir su kaimynais nesilabina. Seniau pirmieji ar svarbiausi žmogaus žodžiai buvo: mama, tėtis, ačiū, prašau, laba diena ir viso gero. 

Augdamas vaikas visada stebi artimųjų bendravimą, santykius su aplinkiniais ir gamta, mokosi ir kopijuoja, o užaugęs tampa savotišku jų atvaizdu. Kas labiausiai įsirėžė iš vaikystės?

Gyvenome sename gatviniame kaime. Atsimenu, kaip močiutė senelį apvilko baltais marškiniais, o jis ištiesęs rankas apėjo visą rugių lauką. Grįžo švariomis rankomis ir sako: „Neskalsi duonelė šiemet bus“. Ką tai reiškia? Skalsi, tai jos bus daug ir ilgai užteks, o jei neskalsi, tai jos bus nedaug. Iš ko spręsdavo? Rugius puldavo virusas ar skalsagrūdis. Jam užklupus, rugiai išsivertę būdavo ir turėjo pridėtines ataugas bei tuščius „suodinus“ grūdus. Kai balti senelio marškiniai išsitepdavo, šeimai būdavo ženklas, kad derlius bus prastas, stokosime duonelės. Tą dieną senelis nieko nedirbdavo, baba padengdavo stalą ir visi kartu valgydavom. Iš tikrųjų tai mes visada kartu valgydavome. Duoną riekdavo tik senelis. Sau pasiimdavo galą, tada atriekdavo kitiems šeimos vyrams, paskui moterims ir galiausiai vaikams paduodavo. O štai per Šeštinį baba visada virdavo grūcės košės su kiaulės uodega arba snukiu ir atiduodavo tik seneliui. Namuose visada jautėsi pagarba kits kitam ir jauki ramybė. 

Kita vertus, buvo ir keistokų dalykų. Viduramžiais babą gal būtų ir sudeginę ant laužo. Pamenu… Eina debesys, o mes vežame šieną. Baba pasiėmė kietį, peržegnojo, paskui sau po nosim sumurmėjo kažką ir… debesys akimirksniu išsisklaidė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet mačiau savo akimis. Tokie dalykai visada išlieka atmintyje. 

Seneliams tuokiantis, senelis iškart pasakė nedarysiąs dviejų darbų: rugių nepjausiąs ir bulvių nekasiąs. Taip ir buvo visą gyvenimą. Jis darydavo visus vyriškus darbus, buvo geras gaspadorius, turėjo visą inventorių ir pinigų taip pat visada turėjo. O jo laukai buvo apdirbti idealiai: galėjai imti liniuotę ir matuoti, kaip atartas laukas. Dar senelis turėjo sandėliuką, į kurį nebuvo leidžiama eiti net močiutei, o ką jau kalbėti apie vaikus. Ten buvo sudėti senelio daiktai: išrūšiuoti pagal dydžius ir paskirtį vinukai ir vinys, plaktukai, geležiukai ir visa kita. Tie senelio daiktai man labai brangūs, todėl dabar savo sodybos klėtelėje įkūriau šeimos muziejų. Jame daugelis senelio įrankių ir kitų šeimos daiktų išeksponuota.

Švęsdavome mes ir šventes, turėjome šeimos papročių. Pamenu, per Velykas baba pečiuje dažydavo kiaušinius ir visada tik raudonai (svogūnų lukštuose). Žinoma, mums rodė, kaip marginti su žolelėmis, bet šeimoje buvo pripažįstami tik raudoni kiaušiniai – gyvybės spalvos – o štai iš katilo juos ištraukdavo tik diedukas. Jis mokėjo skutinėti, nes mūsų krašte tai buvo priimta, todėl šio meno išmokė ir mus.

Viską, ką darė, seneliai darė pagarbiai, su meile. Nebuvo godumo, pavydo ar kokio burbėjimo – kiekvienas veiksmas apskaičiuotas, apgalvotas. Įsiminė, kad į mišką diedukas važiuodavo griežtai tik tam tikromis dienomis, kada miškas miega. Tai būdavo tik dvi savaitės iškart po Trijų karalių. Sakydavo, kad toks medis nei plyšta, nei pūva ir perkūnas į tokį medį nekerta. Viskas perduodama iš lūpų – į lūpas, iš patirties – į patirtį. Gyvenome mūsų šeima taupiai ir tausojančiai, tiek materialių dalykų tiek laiko prasme. Senelis sakydavo: „Aš turiu turėt sau, šeimai, ištikus bėdai namuose ir padėt kaimynui. O jei laiką naudosiu netinkamai, bus bėdų, nes darbas darbą veja.“ Laimėj ar nelaimėj pirmas greičiausiai ateis kaimynas ar draugas, o ne giminės. Anksčiau buvo labai vertinamas bendruomeniškumas, tik dabar visi individualistais tapę. Mano močiutė sakydavo: „Vargą nematį, įsidzykujį dabar“.

Iki šešerių, septynerių metų vaikui suformuojamos pamatinės vertybės. Jūs tai gavote iš senelių, o kaip dėliojosi dienelės paskui: mokykla, paauglystės iššūkiai. 

Mano tėvuko, Tadeušo Mikštos, svajonė – kad vaikai neaugtų kaime, kad būtų mieste ir gautų geresnį išsilavinimą. Jis dirbo vairuotoju. Mano mama – Aldona Mikštienė. 43-ejus metus ji dirbo bibliotekoje (keletą metų kaimo, o paskui – Švenčionių rajono viešojoje) ir atidavė tuos metus kraštotyrai. Visada buvau šalia jos visose veiklose, renginiuose, ekspedicijose. Mama – garbės kraštotyrininko vardą pelniusi bibliotekininkė ir šis nuopelnas iki paskutinio darbelio užtarnautas atiduodant mėgstamai veiklai visą širdį. 

Kai 1977 m. tėtis su mama baigė statyti namą, mes persikėlėme į miestą, ėjau į pirmą klasę. Kadangi augau mišrioje šeimoje (tėtis – sulenkintas baltarusis, o mama – lietuvė iš Trečiūnų kaimo, tai iš pradžių jie kalbėjosi tik rusiškai, nes mama nemokėjo lenkiškai, tėtis-lietuviškai), mokėjau tik rusiškai ir tarmiškai. Nuėjus į mokyklą, buvo sudėtinga, nes nesupratau, kodėl taip keistai mokytoja kalba. Knygoje nupieštas bacionas, o ji sako, kad tai gandras, prie inkilo tupi špokas, o ji sako, kad tai varnėnas. Beveik metų reikėjo, bet išmokau lietuviškai (bendrine kalba) kalbėti, nes buvau gabus vaikas. Su siaubu prisimenu, kokia žiauri sovietmečiu buvo atranka į gabius ir negabius. Jei vaikas spėja pagal programą, jį perkelia į kitą klasę, o jei jis lėtesnis tiek kalbėjime, tiek judėjime – keliauja į spec. mokyklą. Tai buvo nehumaniška ir daugelio vaikų gyvenimai tiesiog suluošinti. 

Kadangi augau tarnautojos ir vairuotojo šeimoje, todėl mes buvome su „antros kategorijos ženklu“. Ateitis siejama su tais, kurie buvo direktorių ar inžinierių vaikai. Gal todėl visada buvau maištininkė, ieškojau teisybės, priešinausi, kovojau. Mama visada stabdydavo ir bardavo, bet nepriėmiau jos pastabų, nes mano viduje siautė audros. Ir ne šiaip… Daug mano kartos liaupsinamų vaikų taip nieko ir nepasiekė, kai pradėjo savarankišką gyvenimą. 

Intriguojate. Konditerė ir daktaro laipsnį turinti etnologė. Kas turi į vykti žmogaus gyvenime, kad jis vieną dieną viską apverstų aukštyn kojomis? 

Baigusi mokslus netrukus ištekėjau, pagimdžiau dvi dukras ir gyvenau įprastą gyvenimą. Sykį, jau būdama 33-ejų, eidama gatve sutikau savo mokyklos pavaduotoją Nataliją. Ji džiaugsmingai manęs paklausė, kokius mokslus baigus, nes buvau gabi mokinė. Man pasidarė nesmagu, nes negalėjau pasidžiaugti jai tuo, apie ką kažkada svajojau… 

2004 m. įstojau mokytis įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Mano studijų programa – istorija, filosofija ir etnologija, bet kvalifikacinį laipsnį pasirinkau etnologo. Nuo susitikimo su pavaduotoja, tarsi viskas įgijo pagreitį. Iškart įsidarbinau istorike Nalšios krašto muziejuje, reikėjo rūpintis ir šeima, todėl rinkausi neakivaizdines studijas, o magistro ir daktaro studijas baigiau dienine forma. 

Pamenu, buvo kokių rytų gyvenime, kai nubudus stoviu prieš veidrodį ir negaliu susigaudyti, ką turiu daryti, kur lėkti: šeimos ir namų reikalai – Švenčionyse, darbas – Vilniuje, o mokslai – Kaune. 

Nuo bakalauro iki daktaro laipsnio visi mokslai truko 10 metų. Bet išmokau planuoti laiką, taupyti kiekvieną minutę. Žinoma, daug padėjo vaikai, nes mano mergaitės, labai supratingai ir stropiai mokėsi, gražiai elgėsi, nors ir aš neapleidau jų mokyklinių ir laisvalaikio reikalų. Vyras daugiausiai laiko praleisdavo prie ūkio. 

Buvo laikas, kai dirbau Klaipėdoje. Sutapo taip, kad draugai 3-jiems metams pakvietė į projektą. Kasinėjome Klaipėdoje piliavietę. Patekau į archeologų komandą, tvarkiau, ploviau, rūšiavau ir registravau zoologinę medžiagą. Į namus grįždavau kas dvi savaites, bet ir tas laikas man buvo labai naudingas. Atsakingai galiu pasakyti, jei nori – viską gali. Esu to pavyzdys. 

Įgijusi daktaro laipsnį, įdomios patirties, vėl grįžote į Nalšios muziejų. Kokių vėjų atnešėte muziejuj? 

Pradėjau dirbti Etninės kultūros veiklos skyriaus vedėja, 4-erius metus dirbau Tradicinių amatų centre Reškutėnuose, įsukau veiklą tuščiame pastate, o tada pradėjau dirbti direktorės pavaduotoja Nalšios muziejuje. Prasidėjo darbai įvairiose tarybose. Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos narė, Vilniaus apskrities etninės kultūros tarybos pirmininkė. Švenčionių rajono meno ir kultūros tarybos pirmininkės pavaduotoja. Daug pareigų, didžiulė atsakomybė, bet visada rūpinausi, kad būtų išlaikytas regionų savitumas.

Užsiminėte apie mišrainę tarp regionų. O kaip jūs vertinate įsibrovusias amerikonizmo tradicijas, iškreiptas šventes? Ar neturėtų Lietuvos kaimuose dirbantys šviesuoliai puoselėti būtent lietuviškų, konkretaus reginio tradicijų? 

Pažiūrėkime kad ir į lietuvaičių vestuves. Keliaraištis. Iš kur jis? Kai buvo atrasta Amerika, vieni iš pirmųjų jos gyventojų buvo laisvo elgesio merginos ir buvę kaliniai. Jie susikūrė savo tradicijas. Kai vyras nuspręsdavo vesti vieną iš moterų, jis pasodindavo ją viešnamyje ant stalo, dantimis nuimdavo keliaraištį ir mesdavo jį į susirinkusių vyrų būrį sakydamas, kad nuo šiol ji yra jo žmona ir prostitucija nesivers. Šią tradicija pasigavo ir mūsų lietuvaičiai… 

Arba amerikiečių Helovinas. Mes turime analogą – Užgavėnes. Su kaukėm, maisto rinkliava, pirkių lankymu, linksmybėmis ir t.t. Kodėl mums priimtinas Helovinas? Todėl, kad taip liepė TV, reklama ir prekybos bei pramogų centrai. Liūdna, bet globalizacija gudriai mus veda į susinaikinimą. Anksčiau mes jautėme baimę ir priespaudą, žinojome, kad esame nelaisvi ir tyliai saugojome savitumą, tradicijas, tapatumą. Staiga tapę laisvais nustojome bijoti ir atsivėrėme viskam, kas kitoniška ir taip nevalingai patekome į savotiškas pinkles. 

Dalį gyvenimo praleidote Švenčionyse, rūpinotės tuo krašto tradicijomis, išlikimu. Kaip ir kodėl ryžotės įžengti į Ignaliną? 

Ignalina – nuostabus miestas nuostabioje gamtos karalystėje. Tačiau ir Švenčionys, ir Ignalina turi kompleksą – nemoka savęs „parduoti“, t.y. pateikti savo grožio ir unikalumo. Kai nugyveni tiek metų, kai žinai, kad gali jau tiek nenugyventi, norisi stabilumo. Ignalina man davė tai, ko aš noriu ir įgyvendino mano svajonę. Kuomet ėjau į pirmą klasę, 1977 m. rugsėjį, pirmą kartą aplankiau muziejų, esantį Švenčionių mieste ir pasakiau sau, kad būsiu muziejaus direktore. Ir štai, 2023 m. rugsėjį aš tapau Ignalinos krašto muziejaus direktore. 

Suprantama, kad dar nespėjote visko peržiūrėti ir susipažinti su turimais dokumentais, bet gal jau turite kažkokią viziją, kaip galėtų keistis muziejus. 

Ilgai jau nešioju savyje susikurtą muziejaus viziją. Tikiu, kad mero Laimučio Ragaišio ir kolektyvo bei visuomenės palaikymo ir pagalbos dėka jis toks ir bus. Bet tai nebus per vieną dieną. Kalbant apie viziją, tai pasakysiu, kad gera gaspadinė duonos raugo paslapties neišduoda. 

Šis muziejus labai gražus. Ignalina turi kuo didžiuotis, nes dalis miestų išvis neturi savo muziejaus. Reikia nepamiršti, kad muziejus turi dvi puses: matomą ir nematomą. Šio muziejaus labiau atskleista matoma pusė. Nematoma jo pusė atlieka esminę funkciją – kaupti, saugoti, tirti, skleisti žinią apie sukauptas kultūros paveldo vertybes. 

Kiekvienas žmogus atsineša savo žinių ir patirties bagažą. Žinoma, reikės sutvarkyti ekspozicijas, sisteminti, klasifikuoti. Be abejo, turi muziejuje atsirasti archeologinė ekspozicija. Jos labai pasigendu. Ignalina yra senosios Nalšios žemių teritorijų dalis. Tie patys pirmieji gyventojai vienu metu atėjo ir į dabartinius Švenčionių ir Ignalinos rajonus paleolito laikais. Šios informacijos muziejuje labai trūkta, bet tai ištaisysime ir muziejaus lankytojai galbūt kitomis akimis pamatys savo karšto istoriją. Tai bus savotiška staigmena Ignalinai. 

Dabar įtemptai dirbama mūsų filiale, Rojuje esančio Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje. Paaiškėjo, kad iki šiol muziejus neturi savo žemės. Šiuo klausimu intensyviai dirba meras L. Ragaišis. Jau suprojektuota 4 ha ploto sodo teritorija, kurią tvarkysime. Labai tikiuosi, kad prisijungs visa bendruomenė ir rojų sau kursime patys. Visada geriausia, šilčiausia ir mieliausia tai, ką sukuriame savo rankomis. 

Užsiminėte apie tai, kad Nalšios muziejus turi net 66 tūkst. eksponatų, o Ignalinos krašto muziejus vos 6 tūkst. Ar mes dar galime tikėtis pagausinti savo lobių skrynią?

Tikrai taip. Visi kartui mes galime viską. Labai prašau Ignalinos krašto žmonių, turinčių kokių nors daiktų, kuriems jau 50 ir daugiau metų, pateikti muziejui. Jūsų atnešti daiktai, fotografijos, video medžiagos, dokumentai ne tik suteiks galimybę geriau Ignalinos krašto žmonės ar svečiams pažinti savo krašto istoriją, bet ypač svarbūs bus ir nuolat tyrinėjantiems mokslininkams, studentams. Turėdami sukauptos medžiagos, mes galime žygiuoti toliau. 

Muziejaus kolektyvas jaunas, lankstus, turintis potencialo, todėl tikrai daug padarysime. Jau kitais metais planuojame ekspedicijas po Ignalinos kraštą ir tikimės išties ypatingų atradimų ir patirčių, praturtinsiančių Ignalinos krašto istoriją. 

Dėkoju už pokalbį. 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here