„Pone direktoriau, nėra skudurų“, – taip prasidėjo vieno man gerai pažįstamo menininko karjera Kultūros namuose. Ta diena, kai jis tapo direktoriumi. Tiesą sakant, ši frazė skambėjo truputį kitaip: „Pan direktor, skurlev nie ma“, – kreipėsi valytoja kiek netaisyklinga lenkų kalba. Juk tai Vilnius, tai Skroblų gatvė, tai tuometinės Aklųjų draugijos Kultūros namai. „Man atrodė, kad pradėjęs vadovauti, skleisiu kultūrą, turėjau daugybę sumanymų, – jau vėliau kvatodavosi tas žmogus. – O pradėjau nuo skurlių.“ Pamenu, kaip raukėsi jo žmona. Jos supratimu, menininkas niekada neturi vadovauti. O juk laikai buvo sovietiniai. Nieko keista, kad žmonai atrodė – vadovauti yra prasta, negera, tai netinkamas žingsnis. Kas kita būti meno vadovu, chorvedžiu – juk tokia ir buvo naujai paskirto direktoriaus tikroji specialybė.

Vadovavo jis neilgai. Vienoje išvykoje, regis, Anykščių rajone, įvyko nelaimė. Tragiška. Visa Kultūros namų saviveikla (dabar sakytume – mėgėjų menas) apsigyveno miestelyje ar kaime prie ežero. Vienas choristas įbrido į ežerą. Persižegnojo. Brido dar giliau. Ir viskas, viskas, viskas. Jis nebeišniro. Mirė vandenyje.

Man buvo devyneri. Mačiau tai. Nubėgau pasakoti tėvams. Vėliau sužinojau, kad nieko aš ten nepasakojau, nepranešiau. Aš tik žiopčiojau. Jei ir dabar kartais mikčioju, užsikertu, sumalu žodžius, tai gali būti anų laikų pasekmė. Viešpatie, aš tik vaikas, o matau mirtį.

Tas direktorius, pradėjęs vadovo karjerą nuo skurlių, yra mano tėvas. Tada, paežerėje, ir baigėsi jo karjera – direktoriaus, meno vadovo, chorvedžio. Vaikiškas mano protas to negalėjo suvokti: kuo kaltas tėvas, kad paskendo žmogus, juk niekas jo neskandino? Teisybės labui turiu pasakyti, kad jie abu buvo neregiai – ir choro vadovas, ir paskendęs choristas.

Nepaisant visko, abiejų mano tėvų karjera man yra prasminga: jie redagavo knygas akliesiems, dirbo duetu. Mama, anaiptol ne muzikali, mokėjo natų raštą. Ji vis diktuodavo ir diktuodavo tėvui iš reginčiųjų knygų, jis, kaukšėdamas kelių klavišų rašomąja mašinėle, tą „diktantą“ paversdavo Brailio raštu. Iš jų parengtų literatūros, muzikos tekstų mokėsi regėjimo sutrikimų turintys vaikai.

Kartais tėvai dirbdavo leidykloje – Vilniuje, Labdarių gatvėje. Labai dažnai ir namuose, savo kambaryje, tapusiu ir miegamuoju, ir kabinetu, kartais net svetaine. Abu išeidavo į valgyklą, jei tų darbų labai daug ir nėra kada suktis virtuvėje. Ir būtinai – nepaisant darbų didumo ar mažumo – į netolimą kavinę. Kavos, pyragaičio, retsykiais – net po taurelę. Mamai – saldaus likerio, tėvui – konjako.

Dirbti iš namų – tokia lyg ir nauja, epidemijos atnešta sąvoka. Bet ne man. Dirbti namuose – įprasta, kasdieniška. Darbas visada tave randa, jei tik jo dairaisi pats.

Štai prisiminimai, į kuriuos rėmiausi, kuriais tikėjau, kai apsigyvenome Ignalinoje, kai sukūrėme „Meno bangas“. Aš atlieku tai, apie ką svajojo mano tėvai. Jiedu niekada nesilankė Ignalinoje, labiau mėgo Druskininkus ir Birštoną, bet vylėsi, kad senatvėje apsigyvens mažame mieste.

Tai negali būti sutapimas. Tai nulemta kitų jėgų – štai aš ir gyvenu mažame mieste, bet tai ne viskas. Per langą matau tris įstaigas, pro kurias mano tėvai niekada nepraeitų abejingai – muziejų, kultūros centrą, muzikos mokyklą. O ir biblioteka netoliese.

Mamos draugės tvirtina, kad štai ji turėjo tapti rašytoja. Kad esu atlikusi tai, kas mamai nepavyko. Kur pavyks. Ne kartą mama pasakojo, kaip rašo ir krosnyje degina, rašo ir degina. Nes to, ką sukūrė, neparodysi sovietų valdžiai.

O tėvas? Jo choristai vis užtraukdavo ne tas, ne tokias dainas. Gal ne koncerte, gal labiau grįždami iš koncerto. Bet ir oficialus repertuaras buvo netinkamas: kam tas Sasnauskas, kam Naujalis, kam buržuazinės atgyvenos, kodėl viskas tik lietuviškai?

Su mano tėvais nutiko štai kokia įdomybė. Karjera lyg pavyko, lyg ne, bet meilė – būtent meilė – pasirinktajam reikalui liko.

Tėvas nebeturėjo nei mokinių, nei choro – bet godžiai lankė visus chorų koncertus, konkursus, šventes. Mama jam, neregiui, suskaičiuodavo ir altus, ir sopranus, ir visus kitus balsus – kai chorai dar buvo akademiniai, klasikiniai. Man keista: aš pati sau net ir dabar suskaičiuoju choristes ir choristus, nors niekas to neprašo.

Jiedu nuolatos skaitė knygas, lankė kultūros renginius – kol tėvas galėjo eiti, o po tėvo mirties mama tapo beveik Rašytojų klubo simboliu, garbaus amžiaus žmogumi, besidominčiu naujausia literatūra.

Gal viso to niekada ir nebūčiau rašiusi, jei negyvenčiau Ignalinoje – vietovėje, kuri būtų patikusi mano tėvams.

Jie stebėtųsi – lygiai taip pat, kaip stebiuosi aš: kodėl, kai muzikos mokykloje koncertuoja aukščiausio lygio atlikėjai, salėje niekada nematau kapelijų muzikantų? Ir žinote, ką jie man sako, tie mėgėjai muzikantai? Jie negali lankyti koncertų, nes tuo metu Kultūros centre repetuoja. Ką? Vis tas pačias dainas? Nesuvokdami, kad vieno profesionalo, atliekančio šedevrus, išklausymas gali atstoti bent kelias repeticijas?

Kodėl žmonėms, rašantiems eiles, niekas daugiau ir nerūpi – tik jų pačių eilės? O visa kita – ai, nesuprantama, nesuvokiama, svetima. Arba nėra laiko. Arba reikia į sodą, į mišką. Arba lietus, gal sniegas.

Kodėl vilnos vėlėjoms, siuvinėtojoms ir kitoms auksarankėms nė trupučio nerūpi profesionalių tapytojų parodos?

Kodėl kultūros darbuotojai nuo kultūros taip pavargsta, kad jiems nebereikia jokios kultūros?

Esminis klausimas: ką iš tikrųjų mes mylime? Save menuose ar meną? Savo algą kultūros įstaigose ar kultūrą? Ir jei tikrai esame tokie jau kultūringi, tai kodėl, palikdami darbą biudžetinėje kultūros įstaigoje, verkiame, raudame, vaitojame ar net skundžiamės ministrui? Profesionalus kultūrininkas veiklos visada ras, o jei ne – ar tikrai jis yra profesionalus?

Savigarba. Ir pagarba. Orumas. Tiesiog – svaigumas, absoliutus apsvaigimas nuo to, ką dovanoja kultūros istorija. Štai apie ką man byloja prisiminimai. Jie – apie aukštai pakeltą galvą. Apie galias: aš privalau būti tokia stipri, kad suvokčiau – premijos arba medalio, o gal žmonių pripažinimo, gal tarnybos biudžetinėje įstaigoje nusipelniau nebūtinai aš.

Ne tik aš.

Beje, valytojai, grąžinusiai mano tėvą į realybę, labai patiko valsai. Ar patikėsite? Kultūros namų vadovas sėda prie pianino ir tuos valsus skambina, o pani Širiajeva (atsimenu net jos pavardę), parėmusi smakrą, atidžiai klauso.

MENO BANGŲ projektą KULTŪROS KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Literatūros ir meno“ nuotr.