Skip to content

Apie tarpukario ignaliną

Vincas MARTINKĖNAS

Šį tekstą savo archyve surado dr. Petras Rutkauskas, sako, kad nežino, kaip ir kada jis pas jį pateko. Kas buvo teksto autorius – Vincas Martinkėnas – taip pat nežinoma. Bet tekstas įdomus, pasakojantis apie tarpukario (lenkmečio) Ignaliną ir jos gyvenimą. Tikėtina, kad tekstas parašytas septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, todėl kai kurie faktai jau pasenę, pasikeitę. Tarkim, autorius rašo, kad yra medinė geležinkelio stotis, kuri tebestovi iki šiol. Medinė buvo nugriauta (neišsaugotas paveldo objektas) ir pastatyta dabartinė stotis buvo apie 1978 m.

Redakcija

Vincas MARTINKĖNAS 

(1907–1997)

Mano gimtoji Ignalina – nesenas miestelis. XX a. pradžios seneliai pasakojo, kad jie atsimena Ignaliną, kai joje tebuvo trys pirkios ir vienas pirklys. Ignalinai pradžią davė geležinkelis, nutiestas XIX a. viduryje, kai čia buvo pastatyta ligi šiol tebestovinti medinė geležinkelio stotis. Vakarinėje tos stoties pusėje, už kokio puskilometrio, buvo Ignalinkos palivarkas, rytinėje – Vilkakalnis, nedidelis kaimelis, kuriame gyveno keletas šeimų: Kugaudos, Macijauskai, Brazauskai, Berkus, Maušukas ir šlėkta Zdikavičius (jo palikuonys pasivadino Ringėnais). Berkus ir Maušukas vertėsi prekyba: pirmasis prekiavo kolonijinėmis prekėmis, antrasis – mėsa. Pastatyta geležinkelio stotis buvo pavadinta slavams lengviau ištariamu Ignalinos vardu, be abejo, nuo Ignalinkos palivarko. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Ignalina jau buvo ūgtelėjusi, turėjo maždaug 800 gyventojų. Jai augti padėjo geležinkelis ir visada ketvirtadieniais vykęs turgus, į kurį suvažiuodavo valstiečiai iš visos apylinkės. Artimesnių apylinkių, kaimų (Strigailiškio, Petravo, Poviliškės, Girminių, Gaveikėnų) žmonės kartais vadindavo Ignaliną akzalu (nuo rusiško „vokzal“ – stotis). Sakydavo: „Einu akzalan druskas“, „Berčiukas grįžta iš akzala girtas“ ir pan. Tačiau miestelis vis dėlto buvo vadinamas tikriniu vardu – Ignalina arba Ignalinė (vard. Ignalina, Ignalinė). Dabar kažkodėl įsigali to miestelio nevykęs ir keistokas kirčiavimas – Ignalina.

Caro laikais ir lenkų okupacijos metais gyventojai Ignalinoje statydavosi namus be bendro plano: kur kam patogiau. Pirkliai ir amatininkai statydavosi namus ir parduotuves palei pagrindinį kelią, ėjusį pro Ignaliną iš Kaltanėnų, Linkmenų į Daugėliškį, Vidžius, Kazitiškį, Dūkštą ir toliau. Kitų profesijų žmonės orientavosi į šalutinius kelius, geležinkelininkai gyveno valdžios pastatytuose butuose prie geležinkelio. Ūkininkų Ignalinoje nebuvo. Keletas jų gyveno minėtame Vilkakalnyje, kuris vėliau buvo tiesiog Kalneliu vadinamas. Vilkakalnis ilgai dar buvo atskira vietovė ir susiliejo su miesteliu tik lenkų okupacijos metais, pristačius čia daug naujų namų. Dabar Ignalinoje niekas nebežino nei Vilkakalnio, nei Kalnelio, nes tie pavadinimai, Ignalinai išsiplėtus, išnyko. O ir Ignalinkos palivarko vardas jau dingęs, nes dabar, Ignalinai prasiplėtus beveik iki Strigailiškio, buvusi Ignalinka – nebe atskira vietovė. 

Ignalina, 1917 m.
Ignalina, 1917 m.

Daugelis Ignalinos namelių buvo labai apšepę, nes juose gyveno smulkūs vargingi pirkliai, vežioję kuinais arba nešioję prekes į kaimus. Vienintelį dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka, bet ir tas namas apie 1919 m. sudegė ir buvo atstatytas tik vienas aukštas (dabar gyvenamasis namas). Ilgai Ignalinos gatvelės neturėjo pavadinimų. Gyventojai vienas kitą gerai pažinojo ir orientuodavosi pagal pavardes, vardus, vietą ar žmogaus specialybę. Sakydavo, pvz.: ataja Butrimas Tumašius iš paežerės, buvau pas kalvaratinį, pečių statė Maliauka nuo Ilgia upės, pirkau pas Gordinų didzianasį, pardaviau Rokmeliui, Muškinui, gėriau Konska, Blažia, Šmuilas rastarani, buvau pas doktarių, tai važiuoju in Mulierių su receptu (Mulieris – vaistininkas), pasistaciau vežimų ties Mendeliu, kelnes pasiuva Motkis, ratus apkaustė Rupinskinis.

Ignalina ilgai (iki tarybinių metų) buvo tarytum užmirštas užkampio miestelis ežeringoje, kalvotoje apylinkėje. Iki 1939 metų ji tebebuvo Daugėliškio valsčiaus, Švenčionių apskrities miestelis, kol tarybiniais metais tapo rajono centru. 

Ignalina neturėjo nė būdingo miesteliams pastato – bažnyčios. Sinagogos čia stovėjo bent dvi, nes dauguma gyventojų buvo žydai. Jie turėjo savo vaikams porą mokyklų (škalų), o lietuvių vaikams buvo septynmetė lenkiška mokykla, kurioje lietuviškai nebuvo mokoma. Lenkų okupacijos metais (1920–1939) bažnyčios komitetas, suformuotas iš tarnautojų, rinko pinigus Ignalinos bažnyčiai statyti, 1938 m. pradėta statyba. Visi žinojo: pabaigs statyti bažnyčią ir atsiųs vyskupas Jalbžikovskis lenką kunigą Ignalinai lenkinti. Bet komitetas bažnyčios nebaigė, nes prasidėjo II pasaulinis karas. Lietuva tapo tarybine respublika ir rūmas buvo užbaigtas kitam tikslui –- Ignalinos kultūros namams.

Pirmojo pasaulinio karo metu (vokiečių okupacijos metais) Ignalina siauruoju geležinkeliu buvo sujungta su Vidžiais, Tverečium ir kitomis pafrontės vietomis. Siaurasis kariškas geležinkelis vingiavo laukais ir kaimais, per daubas ir balas, jam buvo pastatyti mediniai tiltai. Po karo geležinkeliukas nebuvo naudojamas. Okupacijos metais vokiečiai pastatė Ignalinos šiluminę elektros stotelę, kuri aprūpino elektros šviesa geležinkelį, karines vokiečių įstaigas ir dalį privačių namų. Vėliau lenkai tą stotelę nugriovė, motorą išvežė ir vėl visi žibino žibalines lempas.

Ignalina, 1917 m.
Ignalina, 1917 m.

1915–1920 m. Vilniaus krašte po keletą kartų keitėsi šeimininkai. Ryšium su tuo buvo siaurinamas arba platinamas geležinkelis. Rusų gamybos bėgiai per plaštaką platesni, tai vokiečiai ir lenkai geležinkelį siaurindavo, o rusai – vėl platindavo. Tas darbas ėjo greit. Pabėgiai, bėgiai ir jų pritvirtinimai likdavo tie patys, tik reikėdavo vienos bėgių linijos pritvirtinimus perkalti į kitas pabėgių skyles. Praeidavo koks trejetas, ketvertas savaičių, kol geležinkelį praplatindavo arba susiaurindavo iki Vilniaus ir Daugpilio.

Ketvirtadieniais išeidavau pažioplinėti į turgų. Laisvesniu laiku, nudirbę didesnius laukų darbus, žmonės gausiai suvažiuodavo į vadinamąjį Ignalinos kermošių. Tą dieną Ignalinoje pakvipdavo šienu, dobilėliais ir beržiniu degutu, kuriuo ūkininkai tepdavo ratus ir batus. Turgus būdavo dabartinėje aikštėje, užsodintoje medžiais ir apstatytoje gražiais mūro pastatais. Toliau yra dar iš senovės išlikusių namelių, stovinčių buvusios keturkampės aikštės pakraščiais. Toje aikštėje buvo daug privačių krautuvių: Rochmelio, Soloveičiko, Berkaus, Nachemkos, Konsko, Blažio ir kitų. Krautuvių nestigo ir už turgaus aikštės, nors miestelis atrodė tuomet skurdžiai. Pirkliai turėjo odos, batų, geležies, žibalo, duonos, pyrago, riestainių, limonado, saldainių, tabako, medžiagų, alaus ir degtinės, mėsos parduotuvių. Jie nepasidalydavo pirkėjų. Tempdavo už skverno kiekvienas pas save. Krautuvėse buvo galima išgirsti įdomių dialogų. Pirkėjai būtinai derėdavo prekes, nes pardavėjas visuomet užprašydavo daug brangiau, negu prekė kainavo. Susitikęs kaimynas kaimyną tuomet klausdavo: „Kiek suderėjai?“ Vadinasi, kiek mokėjai, už kiek pardavei. Atėjęs į krautuvę, žmogus imdavo derėti, tarkim, batus. Pasiėmęs porą, pirmiausia gerai iščiupinėdavo, kad neapgautų, kelis kartus išeidavo ir vėl ateidavo, klausdavo kaimyną patarimo. Krumpliais kaukšėdavo į padus, tyrinėdamas, ar stiprūs, spaudydavo ar patvarūs, po kiek kartų sprindžiu išmatuodavo bato padą, pridėdamas dar didžiojo piršto porą slankstelių, ir, įsitikinęs, kad prekė tinka, klausdavo savininką dažniausiai mandagiai:

– Tai kiekgi giedi ažu šituos čebatus?

Pirklys dar neatsakydavo į klausimą. Jis pirmiausia išgirdavo savo prekę: ji esanti iš pačios puikiausios odos, pasiūta geriausio apylinkės batsiuvio. Nešiosiąs ne tik pats, bet dar ir sūnui teksią. Tokius batus pirkdamas, protingas ūkininkas neturįs gailėtis pinigų. Nusipirkęs gerą prekę, jis Dievą prašysiąs už žydelį. Ir dar pridėdavo:

– Kad aš teip gyvas būtum!

– Tai sakai gi greiciau nepliurpįs, kiek nori ažu čebatus.

– Niu, keip tau tegu bus 10 zlotų.

– Kiba su tavim, Berkau? Tau galvoj nesveika! Kad nari, te pinki zlotai ir gana. Va, siūlė nelygi, padai planaki. Až kų cia 10 zlotų plėštie? Reikia sumlenia turėt.

– Ui, tu takis gaspadorius, parduosi rugių pūrų – ir čebatai. 

– Taigi, gera tau sakyt „parduosi“. Iš kur tie pūrai? Šitakia pagada, viskas išdegė, išbuva. Gerai bus, kad sėklų surinksiu. Darbų nėr, mokesčiai dideli, ažkrutėt sunku. Nulaid gi, žydeli!

– Kad tava rugiai blagi, aš tau duosiu kitus labai gerus čebatus. Va šitie geri, keip tau, tik aštuoni zlotai!

– Kų tu man kiši kitus čebatus?

– Nu, tai pirk šituos, ar aš tau liepiu pirkti anuos? Visi man čebatai geri, kad aš teip gyvas būtum!

– Kad tu tiek su nasiu būtum, visi ja čebatai geri! Sakai, až kiek ataduosi šituos?

Tokios derybos baigdavosi pirkimu, jei pirklys nors kiek nuleisdavo, o pirkėjas kiek uždėdavo, arba būdavo bergždžios, jei pirkėjas ar pardavėjas būdavo atkaklūs ir nesulygdavo.

„Kraštotyra“

Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos parengtas straipsnių rinkinys

IX knyga, II dalis

Vilnius, „Mintis“, 1979, p. 53–56.

MI archyvo nuotr.

1 komentaras


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje