Skip to content

Kaimas, lengvinęs karietoms kelią 

Leonas MEILUS

Tai ne legenda, ne koks nors padavimas ar prasimanymas. Kaip seni žmonės sako, tai – tikrų tikriausia tiesa. Prieš kelis šimtmečius per Senąjį Daugėliškį, per Didžiagirį ėjo kelių traktas, jungiantis Peterburgą su Krokuva. Laikas nuo laiko juo pravažiuodavo pašto karietos, didikai, dvariškiai ir pirkliai.

Kas keliasdešimt varstų buvo įrengtos pašto stotys. Jose keleiviai sustodavo pailsėti ar net pernakvoti. Stočių karčiamos maitino važiuojančius. Rudenėjant keleiviai pageidavo grybienės ir kitų grybų patiekalų. Kad jų nestigtų, karčiamos iš giriose gyvenančių gyventojų pirkdavo grybus. Neįtikėtina, tačiau pašto stotyse didžiausią paklausą turėjo ne tik baravykai ar voveraitės, bet ir peraugę, sukirmiję lepšiai.

Daugiausia grybų prie trakto atnešdavo vidugiryje pasiklydusio nediduko bevardžio kaimelio gyventojai. Anuo metu ne visi kaimeliai turėjo vardus. Vadindavo tokias gyvenvietes pagal žmonių darbus, vietovę. Kai pasirodydavo su grybais pilkasermėgiai grybautojai, karčiamos darbuotojai sakydavo: „Lepšiai atkeliavo. Lepšiniai atėjo“. Taip pamažu vidugirio kaimelis įgavo Lepšių vardą.

Keletas šio pasislėpusio tarp giraičių kaimo trobų išliko iki šių laikų. Lepšiai priklauso Ceikinių seniūnijai. Ne taip jau toli nuo centro nutolę, apie 3 kilometrus. Šiek tiek tolėliau, apie 4–5 kilometrus iki buvusio kelių trakto. Gaila, kaimelis, kaip ir daugelis panašių, pamažu nyksta.

Kol keleiviai ir arkliai ilsėdavosi stotyse, vežėjai valė ir tvarkė karietas. Anuo metu karieta buvo techniškai sudėtingas įrenginys. Didžiulių ratų ratlankius meistrai lenkė iš uosio, stipinus drožė ir stebules tekino iš ąžuolo. O štai ašis, kaip ne keista, gamino iš epušės (drebulės).

Epušė turėjo privalumų ir trūkumų. Svarbiausia – buvo lengva, elastingesnė negu ąžuolas, labiau atspari lūžiams kelio duobėse ir nelygumuose. Pagrindinis trūkumas – minkšta mediena, lengvai dylanti stebulėse. Būtinai reikėjo surasti būdą, kaip sumažinti trintį. Tada, kaip dabar, techninių tepalų nebuvo. Taukais tepti didžiules stebules buvo pasakiškai brangu.

Štai kada pravertė lepšinių surinkti sukirmiję lepšiai, raudonviršiai ir baravykai. Vežėjai jų pridėdavo pilnas stebules ir ramiai keliaudavo toliau. Dalį pasiimdavo atsargai į kelią.

Seni žmonės tvirtina, kad pašto ir apskritai karietų vežėjams turime būti dėkingi ir už šiandien plačiai paplitusį žodį „miškas“, be kurio net neįsivaizduojame, kad galėtume išsiversti. Anksčiau visur buvo tik girios ir giraitės. Kai karieta įvažiuodavo į medžiais apaugusią vietovę, vežėjas klausdavo: „Myš kas?“ Jei atsirasdavo norinčių, karieta sustodavo. Vyrai – dešinėn, moterys – kairėn. Arba atvirkščiai…

Per laiką vežėjų žodžiai susiliejo, supaprastėjo, ir medžiais apaugusi vietovė tapo „mišku“. Ar kalbininkai pritaria tokiai žodžio kilmei, nežinau, bet mūsų senoliai tvirtina, kad taip yra iš tikrųjų.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here