Skip to content

Muzika – visas mano gyvenimas

Valentina Sinkevič Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

Sigita TELYČĖNAITĖ

Muzika – tai Aukščiausio pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. Muzika – didžiausias gėris, kurį pažįsta mirtingieji – sakė išminčiai. „Muzika man yra viskas. Nuo mažų dienų esu jos pasaulyje ir net neįsivaizduoju tvirtesnės pilnatvės. Kur beeičiau – niūniuoju, dainuoju, gyvenu muzikos garsuose – sako vokalinio ansamblio „Vėtrungė“ vadovė Valentina SINKEVIČ.

Vilniaus konservatorijos absolventė, muzikantė ir pedagogė, jau daug metų talentu garsinanti Ignalinos kraštą, nesigaili, o džiaugiasi likusi Didžiasalyje, netoli gimtųjų Bernotų. Kelio pradžia buvo nelengva, bet, pasak Valentinos, visi įveikti gyvenimo sunkumai skatino tobulėti, stiprino, vedė į dvasinę brandą.

„Užaugau Bernotuose. Tėvas buvo sentikis, mama – stipri katalikė, todėl, mes, vaikai, kaip asmenybės formavomės dviejų kultūrų sankirtoje – šeimoje švęsdavome visas abiejų religijų šventes, perėmėme papročius ir tradicijas. Toks gyvenimo būdas darė stiprią įtaką visai mūsų pasaulėžiūrai. Prisimenu, kaip močiutė giedodavo visose laidotuvėse, o diedukas gamindavo karstus. Dar, būtinai laidotuvėms kepdavo duoną.

Kiek sąmoningai regiu save, tiek dainuoju. Vaikystėje giedoti bažnyčioje kviesdavo klebonas Marijonas Savickas, bet po keleto dalyvavimų šv. Mišiose, tuomet, mums buvo uždrausta tokia veikla. Ėjimas į šventovę atsivėrė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mielagėnų vidurinėje mokykloje muziką dėsčiusi mokytoja Bronė Gasperavičienė mirė jauna, todėl vėlesnes pamokas vedė ne specialistai. 

Nusprendusi stoti į konservatoriją, net nežinojau muzikinio rašto. Bet gyvenimas dovanojo lemtingus susitikimus. Mielagėnuose sutiktas vyrų choro „Varpo“ vadovas Petras Puošiūnas pakvietė pas save į Vilnių. Per dvi savaites išmokė esminių muzikos sąvokų ir parengė mane stojamiesiems į aukštąją muzikos mokyklą. Į studijas jau patekau su sąlyga, kad tvirtai savarankiškai dirbsiu pirmame semestre ir išlaikysiu visus egzaminus.

Reikalavimų kartoti antrą kartą niekam neteko – už pirmo semestro būtiniausius dalykus gavau gerus įvertinimo balus, didesnius už muzikinį išsilavinimą turėjusius studentus.

Jau baigusi konservatoriją, ieškojau darbo, tada sutikau savo buvusią mokytoją Nijolę Žemaitytę, kuri ir pakvietė į Didžiasalio mokyklą. Muzika – viskas mano gyvenime. Myliu vaikus, myliu pedagoginį darbą. Vaikystėje dalyvavusi „Dainų dainelės“ konkursuose, sutikau bendraminčiū, kurie po nesėkmių, mesdavo dainavimą. Bet šitai – ne mano kelias. Visada žinojau, supratau, kad esmė slypi ne laimėjime. Jei žmogų veda prigimtinė meilė muzikai, jos niekada neišsižadama.

Mūsų gyvenimuose dažnai pasitaiko situacijų, kuomet privalome įveikti sunkumus, nepasiduoti ar nuleisti rankas. Dažnai juokauju, jei būtų daugiau akompaniatorių pasirinkimų, tik dainuočiau, bet negročiau jokiais instrumentais. Visa pasinerčiau į dainavimą. Deja…

2016 m. Didžiasalio kaimo kapela palengva iširo, nes į Amžinybę vienas paskui kitą iškeliavo muzikantai. Vokalinis kolektyvas gimė palengva, sudėtis kito, reikėjo laiko, kad kristalizuotųsi, atsisijotų ir išsigrynintų pagrindinių vokalistų asmenybės. „Vėtrungės“ pavadinimas išaugo iš dainos žodžių ir pasiliko, kaip mūsų, atlikėjų identifikavimo ženklas.

Žiūrovas lieka išrankus. Dėliojant repertuarą, nuolatos mąstai apie tampraus dialogo išsaugojimą. Mūsų trio – Dalia Sulienė, Elena Špakova, pati – esame universalios, jei reikia, atliekame įvairių muzikinių žanrų kūrinius: nuo religinio turinio iki popso, romansų, baladžių, sutartinių. Klausytojams neatsibostame tuo įvairumu, o pačios tobulėjame.

Dabar esame visur kviečiamos, raginamos į dalyvavimą naujuose projektuose. Turėdamos patirtį, žinome ko iš žiūrovų laukti, tikėtis, koks repertuaras priimtinas vienokiai ar kitokiai publikai.

Per tuos šešetą metų dainavome labai skirtingose erdvėse. Vienokią nuotaiką parsiveži po koncerto, grįžęs iš Strūnos socialinės globos namų, kitokią iš LRT televizijos ar Mielagėnų špitolės kamerinės ir unikalios aplinkos. Svarbiausiu lieka atsakomasis ryšys, kurį gauname iš klausančio žiūrovo, jis stiprina mus, veda, įkvepia tolimesniam darbui ir kūrybai, neleisdamas dvejoti ar sustoti. Sukaupėme įdomią patirtį, svarbiausia, turime savo klausytoją, kuris pasiilgsta mūsų atlikimo, laukia.

Nesinori kalbėti apie asmeninį laiką dovanotą repeticijoms, tai – supranta bendraminčiai, kolegos. Palaikymą jaučiu iš abiejų sūnų Marko ir Luko asmenyse. 

Dabar nuostabus gyvenimo laikotarpis, kuomet darau, darome, kas tikrai patinka. Be ko tiesiog negaliu gyventi, – akcentuoja Valentina Sinkevič, dažnai paliesdama vargonų klavišus Dievo šventovėje, likdama nuoširdžiai ištikima rusų romansų klasikai, nepavargdama tame amžiname muzikos pasaulio garsų vedime. 

Autorė dėkoja už pokalbį.

Nuotraukos iš Valentinos Sinkevič asmeninio albumo.

1 komentaras

  1. Nežinau kodėl, bet šiuo žmogumi norisi tikėti besąlygiškai. Labai tikiu, iki šiol, žmonių nuoširdumu.


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje