Visi valstybės paribių regionai išgyveno savitą, unikalią patirtį kol atkeliavo į Nepriklausomą Lietuvą. Šiuo metu vienas įdomiausių, naujausių pripažintų etninių regionų Lietuvoje – Klaipėdos kraštas. Mano empirinė patirtis rodo, kad visiems nuo Aukštaitiškų kalvų žvelgiantiems – tiek lietuviams, tiek kitataučiams – atrodo, kad lig šiol Lietuvoje yra 4 etniniai regionai (Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija), o Mažosios Lietuvos, šiuo metu Lietuvai priklausantis Klaipėdos krašto gabalas, nėra laikomas atskiru regionu, o tiesiog Žemaitija, nors jis oficialiai pripažintas Klaipėdos krašto etniniu regionu. Visaginiečiai dažnai sako, kad Klaipėda kalbų įvairove panaši į Visaginą. 

Šiuo metu Lietuvos visuomenei vis dažniau užduodamas klausimas: ar jai nereikia šeštojo regiono – Vilnijos? Esminis skirtumas tame, kad bendruosius sociokultūrinius klausimus čia įtakojo Lenkija, Baltarusija, o Klaipėdos krašte – Vokietija. Įdomu tai, kad, nuo Dzūkijos pradedant, numatoma, kad Vilnija drieksis iki (su) Visaginu šalies paribiu. Ankstyvesniais laikais į Vilnijos finansavimo klausimus nebuvo įtraukiamas Ignalinos rajonas, nors jo pietrytinis paribys ypač įtakojamas Baltarusijos, rytuose rusiakalbis Visaginas, o vakaruose-labai margas Švenčionių kraštas. Visi jie turi įtaką Ignalinos raj., nes vieniems tampa darbo vieta, o kiti atvažiuoja į jį. 

Kitas visai savitas bruožas, kad rajonų gyventojų kaitą ypatingai sunkino senųjų gyventojų (autochtonų) ir naujai atsikėlusių santykiai. Jie dažnai problemiški iki šių dienų. Pirmiausia tai ilgai trukęs nuolatinis sienų „judėjimas“. Pastovus rytojaus netikrumas. Tiek Klaipėdos, tiek Vilnijos krašte procesai vyko ne natūraliai, kaip kultūrų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas, o buvo veikiami išorinės jėgos, kuriai, kaip naujos kultūros nešėjai ir skleidėjai, atstovavo oficialūs sovietinės valdžios atstovai bei naujieji gyventojai. Tiek Klaipėdos, tiek Vilnijos  kraštų sovietizacijos proceso supratimas ir konkrečių sociokultūrinės transformacijos veiksnių išskyrimas į du skirtingus procesus – socioekonominį ir sociokultūrinį – siejamas su sovietine politika, kurios tikslas buvo radikalus visuomenės ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pertvarkymas sovietiniais pagrindais. Klaipėdos krašto problemas sunkino dar ir tai, kad ji turėjo pritapti ir prie Didžiosios Lietuvos įpročių kaip naujas jos darinys. V. Čubrinsko darbuose rašoma, jog „Marksizmo teoretikai teigė, kad „visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos nulemia visuomenės idėjų ir pažiūrų, politinių ir teisinių įstaigų pobūdį“. J. Stalinas išskyrė socioekonominį sovietinės santvarkos pagrindą kaip pirminį ir kultūrą formuojantį: „socializme gamybinės jėgos, kaip gamybos įrankių ir gamintojų visuma, žengia gamybinių santykių priešakyje“. R. Bukavickas apie tai rašė: „pagal marksistinę-lenininę ideologiją sociokultūra buvo tik socioekonominių santykių atspindys. Trumpalaikėje perspektyvoje vien tik sovietinės valdžios priimtais sprendimais kultūros srityje nebuvo galima tikėtis greitai pakeisti žmonių mąstymą, vertybines nuostatas ir pasaulėžiūrą. Natūralu, kad visuomenės kultūros kaita užsitęsė ilgiau nei visuomeninių ir ekonominių santykių keitimas. Sovietinėje Lietuvoje oficialiai deklaruota, kad sovietinio ūkio sistemos įvedimas buvo baigtas XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, o šiam dešimtmečiui baigiantis „pagrindinai įgyvendinti visi esminiai socialistinės revoliucijos reikalavimai kultūros ir ideologijos srityje“, t. y. buvo baigta kultūros sovietizacija. Lietuvos sovietizacijos procese ši aplinkybė buvo vertinama kaip vienas iš „socializmo statybos pabaigą“ ženklinančių pasiekimų. Tačiau socialistinės kultūros įvedimas reiškė ne kultūros kaitos pabaigą, o visuomenės kultūrinio gyvenimo pagrindų sovietizaciją, t. y. visuomenės kultūrinio gyvenimo pertvarkymą sovietiniais pagrindais. Tai buvo svarbus sovietinės valdžios laimėjimas, siekiant galutinio tikslo – sukurti komunistinę visuomenę.“

Išsiskiria Visaginas, nes šalia visam pietrytiniam paribiui – Vilnijai – būdingų problemų, čia atsirado ir naujas faktorius. Šios Lietuvos paribio žemės buvo itin retai apgyvendintos. Daug žmonių žuvo kare, daug pokariu išvažiavo į Lenkiją, jos ištuštėjusias kasyklas, gavę didžiules išmokas už Lietuvoje paliekamus ūkius, persikėlimo išlaidas. Net lietuviai rašėsi lenkais, kūrė bendras poras. Dar daugelis buvo išvežta į tremtį Sibire. Vėliau procesai vyko pagal visuotines demografines tendencijas: buvo keliamasi į miestus arčiau stiprių ekonominių svertų. Priėmus Sąjungos ir paklusnios Lietuvos vadovų nutarimus Paliaudanės, Visagino ir kitų mažų kaimų vietoje statyti atominę elektrinę ir miestą, šioje vietovėje net trisdešimt metų pavėlavę pokariniai procesai vyko lyg ir iš naujo, nes visur Lietuvoje vykęs sovietizacijos procesas čia buvo neefektyvus: tiesiog mažai gyventojų, nebuvo ką perauklėti. Su dviguba jėga, tiesiai iš atominę stačiusios Rusijos patikrintas „modelis“ buvo įgyvendinamas su aktyviais komunizmo statytojais nejaučiant reikalo nors kažkaip įtvirtinti atvykusiųjų emocinį prisirišimą prie pasirenkamos gyventi žemės, o čia likę vietiniai gyventojai (autochtonai) buvo per silpni savo pavyzdžiu nors kažkaip formuoti jų sociokultūrinį prieraišumą. Į miestą atvykę dirbti vietiniai lenkai ir aplinkinių rajonų lietuviai paprastai veikė aptarnavimo srityje. Be to jų išsilavinimas buvo ženkliai žemesnis nei atvykusiųjų ir nelėmė viešosios opinijos. Prie „nemeilės“ naujam objektui plėtotės aktyviai net 15 metų (tiek Visagino savivaldybė priklausė Ignalinos rajonui) prisidėjo aplaidi ir netoliaregiška tuometinių Ignalinos valdančiųjų politika. Tokia situacija aktyviai tęsėsi iki Nepriklausomos Lietuvos laikų. Pasyvokai sūkuriuoja ir dabar ryšium su tuo, kad Visagino vietinė valdžia priklauso nuo balsuojančiųjų rinkimuose, kurių dauguma vyresniosios kartos atsikėlėlių yra nelietuviakalbiai, o centrinė Lietuvos valdžia, silpnai dalyvavusi ankstesniuose procesuose, dabar, regis, nežino iš kurios pusės pradėti veikti. 

Priešiška vykstančiame kare valstybė visai šalia ir situacija ne itin prognozuojama. Visaginiečių socialiniai tinklai pilni negatyvių Lietuvos ir šios žemės vertinimų, nepaklusnumo šalies įstatymams reiškiniai apsireiškia per kiekvieną Rusijos šventę dryžuotomis juostelėmis ant mašinų, pasipriešinimo pasėkoje nepertvarkomi paminklai Rusijos kariams, minima ne II-ojo Pasaulinio karo, bet Didžiojo Tėvynės karo pabaiga ir t.t. Dar sudėtingesni kalbos mokėjimo dalykai. Mokslininkai dar neanalizavo kuo Lietuvą laiko čia gimusi karta, daug priklausomybių ligų apraiškų. Jei nutiktų blogiausia ir karas draskytų Lietuvą, kurią pusę pasirinktų visaginiečiai? Ko tikėtis? Siūlau susipažinti su Klaipėdos kraštu (jo savitumas mažai žinomas ir lietuviams), jo išgyventa patirtimi ir sužinoti, kaip ten prasidėjo II Pasaulinis karas, iš kur ir nuo kada procentai ženkliai išsiskiria rusakalbiai žmonės jame, nors aš, augusi Klaipėdoje, šios įtakos nebuvau patyrusi iki pat baigiant vidurinę (1960–1978 m.). Pristatydama remsiuosi svetaine „Klaipėdos kraštas“ ir jame pateikta A.A. Gliožaičio informacija.

Kas ir kur yra Klaipėdos kraštas

Mažosios Lietuvos ribas lėmė 1422 m.  Melno taikos sutartis. Nuo seno kraštas yra vakarinių baltų etninė teritorija. Dabar – Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą, atitekusi Lietuvai po II-ojo Pasaulinio karo. Dabar iš šiaurės į pietus tęsiasi 140 km. Plotas 2848 km² (su Kuršių nerija). Jį sudarė dalis dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko, Kretingos rajonų ir Pagėgių savivaldybių teritorijų, Klaipėdos ir Neringos miestai. Kaip administracinis teritorinis vienetas oficialiai gyvavo 1919 06 28–1939 03 22. Oficialiai Klaipėdos krašto terminas susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo per Paryžiaus (Versalio) taikos konferenciją, po Antrojo pasaulinio karo tapo istoriniu (vartojamu tik aptariant ir nagrinėjant praeitį). Po Nepriklausomybės paskelbimo tapo oficialiai pripažintas Lietuvos etninis regionas ir jau gali garsiai įvardinti patirtas skriaudas ir tai, ko iki šiol nežinojo visa Lietuva, įvardinti vilko vaikus ir kita…

Pagal 1919 06 28 Versalio taikos sutartį Klaipėdos kr. buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos valdymui, Nemunas nuo Gardino iki žiočių – internacionalizuotas. Iki sutarties ratifikavimo kraštas buvo paliktas Vokietijos globai. Ambasadorių konferencija 1920 01 25 nusprendė Prancūzijai pavesti atstovauti krašto gyventojų diplomatiniams reikalams, paliko galioti naujajai krašto tvarkai neprieštaraujančius Vokietijos įstatymus.

Klaipėdos kr. valdymą perėmus Prancūzijai, vokiečiai ir toliau bandė kurti vadinamąją Klaipėdos laisvąją valstybę. Tam tikslui panaudojo provokišką politinę organizaciją Heimatbund. Krašto buvusius valdininkus Vokietijos valdžia laikė laikinai išėjusiais atostogų. Buvo ignoruojamas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 11 30 nutarimas (Tilžės(dabar Sovietsko) Aktas) Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės. Vykdydama šią nuostatą 1920 02 21 Taryba priėmė nutarimą dėl krašto prijungimo prie Lietuvos.

Dėl Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktyvios veiklos ir protestų D. J. Odry į Direktoriją papildomai paskyrė E. Simonaitį ir M. Reizgį. Lietuvos valstybė krašte turėjo savo karinį atstovą, konsulatą. Krašto valdymą bandė pertvarkyti 1920 m. birželį paskirtas civilinis (nuo 1921 05 – vyriausiasis) komisaras G. Petisné, darė nuolaidų Lenkijai (buvo atidarytas jos konsulatas). Klaipėdos kr. lietuviai buvo nepatenkinti padėtimi, kuri susiklostė dėl prancūzų nuolaidžiavimo vokiečiams ir lenkams.

1921 11 11 LR Steigiamasis seimas priėmė nutarimą Klaipėdos kr. prijungti prie Lietuvos valstybės. 1922 m. pabaigoje krašte imta rengti LR valdžios remiamą sukilimą. Jam vadovauti 1922 12 22 iš Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 01 10 į Klaipėdos kr. teritoriją įžengusi apie 1500 sukilėlių (iš jų apie 300 buvo klaipėdiškiai) rinktinė sausio 15 d. užėmė Klaipėdą (Klaipėdos krašto sukilimas). Sausio 19 d. Gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas Šilutėje (Visuotinis Klaipėdos krašto seimas), pasivadinęs aukščiausia krašto atstovybe, paskelbė, kad kraštas autonomijos teisėmis prijungiamas prie Lietuvos Respublikos. Sausio 24 d. Lietuvos Seimas šį nutarimą ir ankstesnę 1921 11 11 Steigiamojo Seimo rezoliuciją patvirtino.

Ambasadorių konferencijos komisarai pareikalavo LR vyriausybės krašte atkurti buvusią tvarką, į Klaipėdos uostą įplaukė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai. 1923 02 15 buvo sudaryta nauja Direktorija, kuri turėjo kraštą valdyti kol įsigalios Klaipėdos krašto konvencija. Vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kr. valdymą autonominėmis teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai.1923 02 20 buvo sudaryta Krašto taryba, uždarytas Lenkijos konsulatas, panaikinta Lietuvos Respublikos ir krašto muitų siena. 1923 02 24 Lietuvos vyriausybė aukštuoju įgaliotiniu derėtis su Antantės atstovais paskyrė A. Smetoną, vėliau – sukilimo vadą J. Budrį, gegužės 7 d. paskelbė Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Pagal jį LR vyriausybė kraštą valdė pereinamuoju laikotarpiu. 1923 gegužę krašte kaip vienintelė mokamoji ir atsiskaitymų priemonė įvestas litas. Kraštas tapo tarptautiniu mastu pripažinta sudėtine Lietuvos Respublikos dalimi. Klaipėdos kr. sukilimas ir krašto prijungimas vertinamas kaip viena drąsiausių ir sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos Respublikos politinių akcijų. Pagal statutą ir konvenciją kraštą valdė Lietuvos valstybė, krašto autonomijos garantais su kontrolės teise tapo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Kraštui buvo suteikta įstatymų leidimo, teismo, administracijos, švietimo ir iš dalies finansinė autonomija, palikti galioti svarbiausi senieji Vokietijos įstatymai, priimta naujų, paskelbtas lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo administracinėse įstaigose įstatymas. Lietuvos valdžiai priklausė krašto apsauga, paštas, ryšiai, valstybinės reikšmės geležinkeliai, plentai, uostas, muitai, pasienio ir jūros policija.

1925 01 20 gyventojų surašymo duomenimis, krašte gyveno 141 650 žm., iš jų 71 960 (50,8 %) lietuvių, bet 34 340 (24 % Klaipėdos krašto gyventojų) iš jų, pabrėždami, kad skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais (arba dvikalbiais), 59 300 (41,9 %) vokiečių ir tik 10 360 (7,3 %) kitų tautybių. Dėl lietuvių kalbos draudimo mokyklose ir kitur iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis krašto lietuvių buvo nutautinti, todėl jie linko į vokiečių pusę, vokiškųjų partijų agitatoriai ragindavo burtis. Klaipėdos krašto konvencija suteikė teisę gyventojams apsispręsti dėl pilietybės, 1925 m vasario Lietuvos Respublikos ir Vokietijos susitarimas – ir teisę Vokietijos pilietybę priėmusiems piliečiams išvykti į Vokietiją. 1925–33 m. iš Klaipėdos kr. išvyko 17 730 asmenų (Vokietijos valdžia ragino savo piliečius iš krašto neišvykti). Į kraštą atvykdavo išeivių iš Rytų Prūsijos (ne baltų genties, bet valstybės) (ypač nuo 1933 m., į valdžią atėjus naciams).

Situacija Klaipėdos krašte prieškariu

Klaipėdos kr. valdant Prancūzijai, išliko Vokietijos švietimo sistema, visuotinis 6–14 m. vaikų mokymas. 1923 05 11 Direktorijos įsakymu, t. p. Klaipėdos krašto statutu lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos oficialiomis krašto kalbomis, bet valdininkai ir mokytojai vokiečiai (krašte jų buvo dauguma) lietuvių kalbos nemokėjo. Praktiškai kalbų lygiateisiškumo nebuvo paisoma, nors LR valdžia ir rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos dėstymu mokyklose, siekė suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos mokyklų programas. Lietuvos valdžios vykdomai švietimo pertvarkai priešinosi krašto vokiečiai, trūko lietuvių kalbą mokančių mokytojų. 1929 m. iš 221 Direktorijos išlaikomų pradinių mokyklų tik 57 (25,7 %) dėstomoji kalba buvo lietuvių. 1933 m. Vokietijos kancleriu išrinkus A. Hitlerį, krašto mokyklose ėmė plisti nacizmo ideologija.

Integruoti Klaipėdos kr. mokyklas į Lietuvos švietimo sistemą buvo sunku, pvz., 1929 m. patikrinus 102 krašto mokyklas (4 lietuviškas, 7 mišrias, 91 vokišką), nustatyta, kad vokiečių kalba dėstyta ir tose mokyklose, kurių dauguma mokinių buvo lietuvininkai; iš 148 mokytojų tik 17 gerai mokėjo lietuvių kalbą, 46 mokėjo menkai, 85 – nemokėjo, 35 buvo Vokietijos piliečiai. Vokiškose mokyklose buvo tendencingai mokoma Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos mokoma iš vokiškų vadovėlių. Lietuvos Respublikos valdžios pastangos gerinti lietuvininkų švietimą nuolat sulaukdavo krašto vokiečių pasipriešinimo, išpuolių Vokietijos spaudoje.

Vokiečiai kaip atsvarą lietuviškoms organizacijoms kūrė vokiškas organizacijas. 1923 m. Klaipėdos kr. prisijungus prie Lietuvos Respublikos, vokiečių politikai 1923 m. Heimatbundą pertvarkė į visuomeninę organizaciją Kultūrbundą. 1928 m. įsteigtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos krašto skyrius. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Klaipėdos kr. vokiškos partijos buvo pertvarkytos į nacistines; jų veiklą koordinavo 1933 m. Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras. 1934 m. krašte imta telkti sukarintas formuotes, smogikų būrius, terorizuoti lietuvius, rengti sukilimą. 1934 m. pabaigoje Lietuvos vyriausybė uždraudė nacių partijas, uždarė laikraščius, suėmė vadus (iš viso 142 asmenis). Nacių Vokietija nesėkmingai bandė paveikti Lietuvos valdžią paskelbdama ekonominį boikotą. 1935 m. kovą pirmajame iki 1945 m. Europoje nacių teisme Kaune krašto nacių vadovai E. Neumannas (noimanininkai), T. Sassas ir kiti buvo nuteisti; tai buvo ryžtingas LR vyriausybės žingsnis ir pirmasis tarptautinės reikšmės nacių pralaimėjimas: 1934 m. prijungti krašto prie Vokietijos naciams nepavyko. Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir nacių Vokietijai reikalaujant, 1938 m. Lietuvos valdžia buvo priversta paleisti nuteistus Klaipėdos krašto nacių vadus; jų veikla ilgainiui aktyvėjo. 

1938 m. spalį A. Hitleris pasirašė slaptą direktyvą kariuomenei būti pasiruošusiai okupuoti Klaipėdos kraštą. Tuo pat metu vokiečių nacionalistai visas krašto vokiškąsias organizacijas sujungė į pronacistinę organizaciją Kulturverbandą; netrukus joje buvo 40 000–60 000 narių. Krašte SS pavyzdžiu buvo sukurtos nacių tvarkos tarnybos, pagalbinė vokiečių policija, smogikų būriai, kurie terorizavo lietuvius, kitus Lietuvai lojalius krašto gyventojus. LR valdžia ir lietuvininkai iki 1939 m. pradžios priešinosi Vokietijos planams Klaipėdos krašte.

1939 m. okupavusi Čekiją, 1939 03 20 nacistinė Vokietija, įsitikinusi, kad Vakarų valstybės taikstosi su agresija, ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama Klaipėdos kr. perduotų Vokietijai. Negalėdama jėga priešintis prievartai, Lietuva kovo 22 d. buvo priversta pasirašyti krašto perdavimo Vokietijai sutartį. Kovo 23 d. kraštą užėmė Vokietijos kariuomenė. Lietuvos Respublika prarado 5 % teritorijos, 6 % gyventojų, buvo suvaržyta galimybė naudotis uostu. Krašto gyventojai buvo suskirstyti į reicho vokiečius ir reicho valdinius; prie pastarųjų priskirti iš krašto nepasitraukę lietuviai tapo beteisiais žmonėmis, ne visais duomenimis, apie 180 krašto lietuvių veikėjų buvo įkalinta koncentracijos stovyklose, kitaip represuota; daug jų žuvo. Naciai uždarė lietuviškas mokyklas, draugijas, spaudą. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai krašto lietuvių atsidūrė Vokietijoje. Baigiantis SSRS–Vokietijos karui (1944 pabaiga–1945 pradžia) daugelis Klaipėdos kr. gyventojų buvo evakuota, nemažai žuvo nuo puolančios SSRS kariuomenės, likę krašte patyrė sovietines represijas, buvo ištremti į Sibirą.

Per Klaipėdos operaciją 1945 01 28 SSRS kariniai junginiai užėmė Klaipėdą, vasario 4 d. – Kuršių neriją. 1945 m. kovą krašte buvo likę 10 000 gyventojų. Remiantis Sąjungininkų ir SSRS susitarimais (priimtais Teherano bei Jaltos konferencijose), Klaipėdos kr. buvo prijungtas prie Sovietų Sąjungos reokupuotos Lietuvos (LSSR), ir Klaipėdos krašto terminas tapo istoriniu iki naujos Nepriklausomybės.

Pokaris Klaipėdos krašte

Gerbiamas skaitytojas, tikriausiai, jau pastebėjo, kad iki karo Klaipėdos krašto gyvenimą įtakojo įvairios vakarų šalys ir Japonija bei naujai įsikūrusi Lietuvos Respublika. Bene vieninteliai rusakalbiai buvo sentikiai čia įsikūrę caro represijų pasėkoje. Jų uždaras gyvenimo būdas buvo netgi savotiškai artimas santūrioms evangelikų liuteronų bendruomenėms, jaunikiai sentikiai buvo labiau pageidaujami nei žemaičiai. 

Po 1945 m. neabejotinai aktuali tema yra ištuštėjusio krašto apgyvendinimas ir likusių vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių (apibendrintai vadintinų klaipėdiškiais, šišioniškiais, bet ne klaipėdiečiais) – padėtis pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis, jų tautinės ir kultūrinės saviraiškos, naujosios aplinkos (ne)priėmimo problematika, santykiai su naujakuriais. S. Pocytė rašo, kad po masinės gyventojų evakuacijos baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir pirmųjų pokario metų repatriacijos 1950 m. Klaipėdos krašte buvo suskaičiuota 15–20 000 klaipėdiškių (lietuvininkų ir vokiečių), iš kurių apie 8000 sudarė repatriantai. Kaip mini N. Kairiūkštytė, dauguma repatriantų vyko į kaimą, „tačiau ne visiems valstiečiams, net grįžusiems 1945 m., pasisekė apsigyventi savo ūkiuose, o grįžusieji vėliau turėjo dar mažiau galimybių patekti į savo namus, nes jų ūkiai beveik visi buvo išdalinti naujakuriams, organizacijoms“ (tokie žmonės, ypač vaikai buvo vadinami vilko vaikais). Naujakuriai – pasienio tarnybos bei sovietinės armijos kariai, seniau vadintos Didžiąja Lietuva krašto bei iš sovietinių šalių nuo represijų pabėgusieji gyventojai. Savų namų gimtinėje praradimas, pasikeitusi politinė, socialinė, ekonominė situacija, baimė būti išvežtam į Sibirą, skaudūs karo pabaigoje patirti išgyvenimai ir artimųjų netektys, išblaškytos šeimos ir bandymai surasti likusius gyvuosius – klaipėdiškiams reikėjo daug dvasinių pastangų, kad prisitaikytų prie naujų pokarinio Klaipėdos krašto gyvenimo sąlygų. 1958  m. balandžio 8 d. pasirašyta VFR ir SSSR sutartimi, iš Klaipėdos krašto į Vokietiją 1956–1969 m. išvažiavo 8232 klaipėdiškiai. Ypač ženkliai tuomet sumažėjo vietinių (autochtonų) gyventojų ir jie praktiškai nebeteko galimybės plėtoti savo paveldo dalykus. Ankstyvesniame periode buvo sprendžiami klaipėdiškių ir Rytų Prūsijos bendrabūvio klausimai, o dabar situacija buvo visai nauja. Klaipėdiškiai tapo priešais jiems prijautusiems vokiečiams (buvo vadinami didlietuviais) ir lietuviams, nes buvo vadinami vokiečiais. Iš jų patyrė daug žiaurumų, neteisybės. Vokišką savo kilmę kai kurie atvėrė savo vaikams tik Nepriklausomos Lietuvos metais.

Klaipėdos krašte įstaigos kūrėsi lėtai, nes trūko žmonių. Į Klaipėdos kraštą darbuotojus siuntė LKP(b) CK. Atvykėliai, dažniausiai buvo kitataučiai iš Sovietų sąjungos respublikų. Rusų kalba palengva virto įstaigų kalba, o lietuviakalbiams buvo labai sunku.  Šios teritorijos sovietizacija vykdyta pagal 1940 m. Lietuvos SSR Konstituciją bei vėlesnius jos pataisymus ir pasireiškė kaip visai sovietinės Lietuvos teritorijai vienoda socialinė, ekonominė ir kultūrinė politika. Praktikoje sovietizacija reiškė Klaipėdos krašto istorinių, politinių ir kultūrinių ženklų išskirtinumo (tapatybės) panaikinimą, sovietinės ūkio sistemos, paremtos socialistine nuosavybe ir visuomeniniu darbu, įvedimą bei komunistinės ideologijos plėtrą tarp gyventojų. Klaipėdos krašto sovietizacijos procesą lydėjo demografiniai pokyčiai, kurie buvo būdingi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Klaipėdos kraštą įtraukus į sovietinės Lietuvos sudėtį buvo organizuotas naujų gyventojų, atvykstančių iš kitų Lietuvos regionų ir Sovietų Sąjungos respublikų, perkėlimas į 1944 m. pabaigoje ištuštėjusią Klaipėdos krašto teritoriją bei daugumos krašte likusių ir iš evakuacijos Vakaruose į kraštą sugrįžusių ir nepritapusių vietinių gyventojų išvykimas į abi Vokietijas. Už persikėlimą į Klaipėdos kraštą buvo gana gausiai mokama. Iš esmės pakito Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis: vietinių gyventojų daugumą pakeitė naujieji atvykėliai, kurie skyrėsi nuo vietinių tautybe, kultūra, religija ir gyvenimo būdu. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašte susiformavo visiškai nauja sociokultūrinė aplinka, kurioje vietinių gyventojų bendruomenė tapo marginaline (atstumtaja, atitolusia) grupe (kaip ir Visagino savivaldybėje vietiniai 17-os mažų kaimų gyventojai – bet ne pokariu, o po 1975 m.).

R. Bukavickas rašo, kad „Antropologas George՚as P. Murdockas pabrėžė, jog „fundamentali (pagrindinė, esminė) kultūros savybė yra ta, kad, nepaisant jos iš esmės konservatyvios prigimties, ji keičiasi laike ir erdvėje“, o kultūros kaitos procese vyksta ne tik nuoseklus žmonių prisitaikymas prie besikeičiančių egzistencijos (buvimo) sąlygų, bet ir įvairių kultūrų susidūrimas, kylantis iš etninio identiteto (savitumo) formavimo logikos. Skirtingų kultūrų kova, pasak istoriko ir filosofo Jörno Rüseno, „neišvengiamai kyla, kai kitoniškumas nuvertinamas, marginalizuojamas arba net visiškai neigiamas ir sunaikinamas“. Tai tampa rimta problema, kai etninė kultūra politizuojama, todėl invazinis kultūrinės naujovės pobūdis ir prievartinė kultūrinės naujovės sklaida ne tik praturtina vietines kultūras, bet kartu jas slopina ir naikina.“ Klaipėdos krašto atveju vyko ne tik naujų ir visai sovietinės Lietuvos visuomenei įprastų vertybių, įsitikinimų ir tradicijų diegimas bei pasaulėžiūros primetimas, bet ir tautiniu, kultūriniu bei etniniu požiūriu skirtingų gyventojų sudėties pasikeitimas. Sovietinės politikos kultūros srityje tikslas buvo radikali kultūros kaita. Klaipėdos krašto kaimo vietovėse 1945–1960 m. vykę migraciniai procesai buvo inicijuoti Sovietų Sąjungos ir sovietinės Lietuvos vadovybių politiniais sprendimais, kuriais siekta ne tik pakeisti krašto gyventojų sudėtį, bet ir užsitikrinti naujųjų krašto gyventojų daugumos sovietinio režimo palaikymą. Vykdydama tokią politiką, sovietinės Lietuvos vadovybė rėmėsi socialiniu ir kultūriniu požiūriais gausiausia Lietuvos visuomenės dalimi – nepasiturinčiais kaimo gyventojais, atvykusiais (persikėlusiais) į Klaipėdos kraštą iš kitų sovietinės Lietuvos vietų.

Sovietinė kultūrinė ir antireliginė politika Klaipėdos krašte turiniu ir pobūdžiu atliko iš kitos sovietinės Lietuvos dalies atsikėlusių (persikėlusių) gyventojų daugumos palaikymo funkciją (slėpė nuo tremties). „Tarybų Lietuvos išvadavimo“ mitas ir jį sudarantis Klaipėdos „išvadavimo“ elementas turėjo suteikti naujai Klaipėdos krašto gyventojų daugumai gyvenimo saugumo krašte jausmą ir stiprinti jos lojalumą sovietiniam režimui. Svarbu pabrėžti, kad visuomenės kultūros kaita, kaip ir visuomenės ekonominio pagrindo keitimas, buvo vykdomi prievarta, 1945–1960 m. Klaipėdos krašte vykdyta kultūrinė ir antireliginė politika įgalino sovietinės Lietuvos vadovybę pakeisti Klaipėdos krašto sociokultūrinę tapatybę. 

Šiuo metu aktyviai bandoma atkurti klaipėdiškių, šišioniškių (klaipėdiečiai buvo persikėlėliai, pasienio ir SSSR armijos paliktieji, vėliau ekonominiu faktoriumi pateisinamas naujų gyventojų pritrauktieji) etninis, tautinis identitetas (savitumas). Gausiausias atsikėlusiųjų skaičius – žemaičiai, todėl ir vyksta Didžiosios Lietuvos gyventojų susipainiojimas įvardijant etninį regioną. 

Retai įvardijama realybė 

I. Šutinienė teigia, kad dėl valstybių sienų gali formuotis specifiniai kultūriniai regionai, o jiems formuojantis yra svarbios tautos ir valstybės ribos praeityje, dabartyje ir ateityje. Kintant valstybių sienoms neretai susiklosto situacijos kai valstybių ribos brėžiamos nepaisant etninių ar tautinių grupių genealoginių ir / ar kultūrinių ryšių. Todėl čia formuojasi kultūriškai skirtingos nuo likusios valstybės teritorijos, kuriose valstybės įtaka gali būti problemiška. Šiose teritorijose dėl įtakos ir kontrolės gali rungtis lokalios, nacionalinės ir už valstybės ribų esančios interesų grupės, o tose teritorijose gyvenantys žmonės išsako savo priklausomybę nacijai ir valstybei. Tokios teritorijos, kurių kultūrinis ir etninis savitumas daugiausia susiformavo kintant valstybių sienoms ir kurių gyventojai etniškai ir kultūriškai susiję ir su už dabartinės valstybės ribų esančiomis teritorijomis, yra ir Pietryčių Lietuvos bei Klaipėdos krašto regionai. 

Dėl paribyje gyvenančių grupių kultūrinio nepanašumo ir galimo grupių bei valstybių įtakų susiklojimo paribio zonose formuojasi saviti socialiniai identitetai. Dažniausiai jie yra neaiškūs, nepasiduoda nusistovėjusioms kategorijoms, nuolat permąstomi Todėl gyvenimo paribyje patirtys visada sukelia nemažai problemų: gyvenimas paribyje gali būti ir etninių, tautinių ir kitų socialinių tapatybių formavimosi kliūtis, ir dalyvavimo dviejose ar keliose kultūrose, ar bendruomenėse potencialas. Skirtingos politinės, ekonominės, kultūrinės istorijos ir etninės gyventojų sudėtys lemia nemažai abiejų regionų skirtumų. Tačiau įvardyti panašumai leidžia sugretinti jų gyventojų identitetus ir ieškoti bendrų bruožų, pirmiausia susijusių su kintančių valstybių sienų įtakomis ir šių regionų transformacijomis pokario laikotarpiu. Kultūros ir etniškumo požiūriu svarbus abiejų regionų skirtumas – gyventojų sudėtis. Tiriant paribio regionų tapatybių struktūras, svarbūs antropologų M. Wilsono ir H. Donnano ribų, valstybių sienų poveikio etniniams, tautiniams, pilietiniams ir kitiems socialiniams identitetams tyrimai. Viena iš sąvokų, kuriomis remdamiesi M. Wilsonas ir H. Donnanas nagrinėjo valstybių ribų įtaką identitetams, yra paribio zonų sąvoka. 

Ši sąvoka nurodo neturinčias griežtų ribų pasienio teritorines zonas, kur formuojasi savitas žmonių santykis su tauta ir valstybe. Jie turi savitą istoriją ir skiriasi nuo tokių etnokultūrinių Lietuvos regionų kaip Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija visų pirma tuo, kad, kitaip negu šie regionai, jie susiformavo kintant valstybių sienoms. Visaginas Vilnijos (pietryčių Lietuvos) paribio zonoje turi papildomą unikumą, nes Lietuvoje pasibaigus sovietizacijai, ištuštėjusioje nuo gyventojų zonoje 1975 m. buvo pradėta statyti atominė elektrinė ir miestas. Tokiu būdu vyko lyg ir antrinė teritorijos sovietizacija. Reiškinys dar mažai tyrinėtas, dėl objekto amžiaus (50 m.) ir tik dabar galima kalbėti apie naują atsikėlėlių savastį.

Pasikartosiu: pakitusi gyventojų sudėtis: vietinių gyventojų daugumą pakeitė naujieji atvykėliai, kurie skyrėsi nuo vietinių tautybe, kultūra, religija ir gyvenimo būdu. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašte susiformavo visiškai nauja sociokultūrinė aplinka, kurioje vietinių gyventojų bendruomenė (šišioniškiai) tapo marginaline (atstumtaja, atitolusia) grupe (kaip ir Visagino savivaldybėje vietiniai 17-os mažų kaimų gyventojai (tuteišai) – bet ne pokariu, o po 1975 m.). Šiuo aptariamu atveju reikia pasakyti, kad iki 1975 m. atvykėlių į dabartinę Visagino savivaldybės teritoriją buvo nedaug, todėl „atsikėlėlių“ sukelti pokyčiai vyko ne apie 1960 m. kaip visoje Lietuvoje, o apie 1975 m., kuomet prasidėjo IAE statyba. Galima įtarti, kad tiesiai iš Rusijos vykdomas atsikėlėlių įsikišimas buvo netgi pastiprinamas sovietizacijos siekiniui, kurio čia beveik nevyko dėl „auditorijos“ stokos. Būtent tai šiandien sukelia daug neatsakytų pritapimo ir emocinio prisirišimo klausimų, nuspėjamų grėsmių patiems atvykėliams ir šaliai.

Palyginkite Klaipėdos krašto pristatymą II-ojo Pasaulinio karo priešaušryje su Lietuvoje dabar sūkuriuojančia grėsminga karo nuojauta. Ar situacija jame prieškariu, ypač švietimo ir kultūrinėje aplinkoje jums nieko neprimena? Panaši situacija ir su būreliais, ir su periodikos bei meno kolektyvų finansavimu… Nenustebsiu jei ir į kokias gastroles priešiškoje šalyje valstybės lėšomis bus išlydima… Pandemijos metu mane labai nustebino, kad visaginiečiai nesiskiepija, nes laukia rusiškų vaistų… Visas tokio pobūdžio per švietimo ir kultūros priemones atėjęs sambrūzdis Klaipėdos krašte paruošė žmones karui Vokietijos pusėje, keitė jų vertybes, ideologiją, verbavo į armiją ir kitas struktūras… O kaip tai vyksta Visagino savivaldybėje? Ar gali Visagino rusakalbis jaunuolis ar Rusijos ambasadoje dirbusieji, lietuviškai nei suprantantys, nei kalbantys pasakyti, kad Lietuvą myli labiau nei savo ar savo tėvų etninę tėvynę, kuri dabar laikoma priešiška Lietuvos valstybei?

Tiek Klaipėdos krašte, tiek Visagino savivaldybėje nesant privatinės nuosavybės ir vietoje jos įvedus valstybinę bei visuomeninę nuosavybę ir organizavus visuomeniniu darbu bei planine ekonomika paremtą ūkį, žmogiškieji plėtros resursai buvo panašūs: Klaipėdos krašte reikėjo keisti visuomenės narių mąstyseną, sukurti naują sovietinį žmogaus tipą – „socialistinės Tėvynės patriotą, sąmoningą komunizmo statytoją“, o į Visaginą tokie žmonės iš Sovietų sąjungos atvyko jau suformuoti. Tautų bendravimas Visagine  civilizuotesnis, bet poveikis vietinei autochtonų bendruomenei analogiškas. Baisu, kad net nesistengiama to suprasti: kažkaip paminėti išnaikintus kaimus, bendrauti ir pažinti dar likusius, atliepti bendrai šalies kultūrai ir įstatyminei sąrangai. Dabar vyksta lyg ir koks sugrįžimas: įdomu, kad Visagine nėra net privačių namų, kiemai bendri, bet poreikis turėti nuosavybę, joje tvarkytis, t.y. turėti sodą ar nusipirkti apleistas sodybas, yra. Primityvokas pavyzdys, bet atrodo, kad net prisisiekusiems komunizmo statytojams aktuali privati nuosavybė – ji grįžta ir sociokultūrinės sampratos vėl kinta. Kaip tada su pagrindiniu tikslu: privatinės nuosavybės neturėjimas, nenaudojimas turėjęs tikslą ateityje sukurti tokią visuomenę, kurioje bus laimingas kiekvienas naujos visuomenės narys? Ar augantis jaunimas jau visai susitapatinęs su komunizmo kūrėju? O gal jam tėvai padėjo atskirti pelus nuo grūdų? 

Nuo  mažumės vaikams yra sekamos pasakos. Jos kiek kitaip sekamos ir mums, nes už kiekvieno žodžio „stovi“ vaizdas, skonis, kvapas, jausmas. Žodžiai mums nusako, ką galime daryti, ko ne, bet juos sekantys pojūčiai ateina iš mūsų turimos patirties. Žmogus emociškai jautrus minčiai. Pvz.: žvalgas arba šnipas, nacionalistas arba sukilėlis, pareigūnas arba policininkas. Kiekvienoje poroje — vienas ir tas pats veikėjas, atliekantis tą patį vaidmenį, tačiau, atsižvelgiant į santykį su juo, vadinamas skirtingai. Koks mūsų santykis su kovojančiais už laisvę ukrainiečiais: laisvės kariai ar nacionalistai? Ir dar įdomiau: ar mes galime mąstyti apie dalykus, jei neturime žodžių jiems pavadinti, ar mums trūksta žodžių, nes negalvojame apie tuos dalykus? Ar kada paklausiame savęs, kodėl negalvojame apie mums naujus dalykus? Tai sudėtinga, nes tokiose situacijose susiduriame ne tik su kalba ir mąstymu, bet ir kultūra, o tai jau tradicijos, gyvenimo būdas, įpročiai, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, aplinka. Pilką dieną kartojame sau: „šiandien man nesiseka“, „koks aš vienišas“, priverčiame save jaustis blogai, galvojame, jog esame niekam tikę, jog neturime artimų žmonių ir pan. Gerą, saulėtą dieną – atvirkščiai. Skaudžiausia, kad tokią informaciją skleidžiame ir savo aplinkoje. Uždara įstaiga, uždaras miestas persismelkia viena ar kita nuotaika. Toksiškos dulkės nusėda ir nuodija. Tai gali būti ir apie šalį, kurioje gyveni, ir apie tėvynę, kurią palikai. Žmogaus ir jį supančiųjų savijauta priklauso ne nuo to, kas vyksta, bet nuo to, kaip žmogus tą supranta… Tai rodo, kaip valdžia, spauda, tarpusavio kalbos formuoja visuomenės, bendruomenės sąmonę ir požiūrį į reiškinius. Ar taip pat reiškinius supranta lietuvių kalbos nemokantis, lietuviškos televizijos nežiūrintis ir lietuviškai kalbantis valdžios žmogus? 

Kaip tai veikia? Kiekvienas žodis turi sąvoką. Tai sudėtinga ir susiformuoja iš patyrimo, asociacijų, žinojimo, žinių. Tame glūdi emocinio tikrovės vertinimo galimybė. Yra sakoma, kad kas valdo kalbą, valdo ne tik valstybę, bet ir jos piliečius atskirai ir kartu. Žodis turi neapribotą galią. Stuart Chase yra pasakęs: „Mes gyvename žodžių vandenyne, tačiau lyg žuvys — vandens dažnai nepastebime“. Tuo tarpu žodžiai formuoja istoriją. Jie gimdo idėjas, sukelia karus, įkvepia milijonus ir padaro žmones garsius ir turtingus. Žodžiai gali žeisti ir šokiruoti, gydyti arba pakylėti. Belieka paklausti visaginiečių: ar tikrai manote, kad nereikia mokėti valstybinės kalbos?

Kiek imigrantų iš kitų kultūrų gali pakelti Lietuvos kultūra? Kokių taisyklių reikia lietuviams ir atvykėliams, kad išsaugotų savo kultūras nesivadindami „labusais“ ar „teliačim jazykom“ (veršių kalba) kalbančiais? Mūsų norai turi baigtis ten, kur susikerta su kitų norais. Tai liečia tiek lietuviakalbius, tiek rusakalbius. Kas gali būti arbitras? Manau, atvira, drąsi bendruomenė, nors tai ir kertasi su Visagine vyraujančiomis liberaliomis pažiūromis. Skirtingai nuo liberalų deklaruojamos asmenybės laisvės reikia suprasti, kad ir kiti žmonės gali turėti savų norų: absoliučios laisvės nėra. Laisvė apima ir savo ribų suvokimą, ir pareigas, kad ir kitas galėtų gyventi laisvai. Nesuvokiantis ribų žmogus sukelia įtampą, pasipriešinimą, kenkia kitiems. Negalima veikti, kad vienas turėtų daugiau teisių nei pareigų ir atvirkščiai. Bendruomenei reikia stebėti, reikia tartis, apibendrinimus teikti vyriausybei, kad būtų priimami sprendimai. Ar visi esame tikri, jog tik siekdami ekonominio gerbūvio, nejausdami pareigos mylėti pasirinktą gyventi šalį ar tiesiog gimtinę visaginiečiai sugebės sukurti pirmą užkardą galimam priešui, nes pasienio regionas? Ar tik gyvendamas uždarą, izoliuotą gyvenimą miestietis jaučiasi saugus? Juk mokslas seniai įrodė, kad uždara struktūra negaudama „gryno oro“ pati save laikui bėgant sunaikina… 

Visaginas Lietuvai įdomus, Lietuva laukia visaginiečių. Mano teiginius apie paribio valstybių įtaką asmenybės vystymuisi ir šeštąjį etninį regioną galite sustiprinti pažiūrėję šios savaitės LTV lenkų valandėlės programą.

Straipsnis publikuotas vis24.lt